Suprantu, kodėl „indėnų“ mitas mums buvo svarbus. Bet laikas judėti toliau.

Duodama interviu NARA, antropologė Ieva Paberžytė kvietė atsisakyti mitologizuoto žvilgsnio į žmones, kuriuos vadiname „indėnais“, ir pamatyti jų dabartį. Autochtonų bendruomenėje Kanadoje tyrimus vykdžiusi mokslininkė į kontrargumentus atsako šioje esė.

Spalį su žurnaliste Berta Tilmantaite kalbėjomės apie kultūrinę apropriaciją – kas tai yra ir kokią žalą ji daro bendruomenėms, kurios nėra galios pozicijoje. Kurių balsai, veiksmai, išgyvenimai, kovos ir siekiai lieka užgožti daugumos.

Tada nebuvau tikra, kiek kultūrinio pasisavinimo ir autochtonų temos rezonuos su skaitytojais. Bet daugelio jūsų reakcijos parodė, kad bent daliai auditorijos šios temos yra įdomios ir netgi svarbios. Jos sukėlė sentimentą, nostalgiją, o kai kuriems – ir pyktį dėl mano išsakytų faktų ir pozicijos.

Bet, kaip sakydavo amžinąjį atilsį Leonidas Donskis, pasikalbėkime be pykčio ir pabandykime vieni kitus išgirsti. Gal pavyks susitarti?

Vienas pagrindinių dalykų, kurį pastebėjau aš ir kolegos – kad „indėnų“ įvaizdžiai yra giliai mūsų sąmonėje, įskaitant menininkus ir įtakingus kultūros srities žmones (šiame tekste žodis „indėnas“ bus rašomas kabutėse. Cituojant ankstesnį autorės interviu, „terminas „indėnas“ yra neblogas paminklas eurocentrizmui. Bet gal tegul jis ir lieka paminklu, o ne normalizuotu terminu mūsų žodyne.“ – red.).

Istorikas Zigmas Vitkus pasidalino savo dar anksčiau publikuotu tekstu, kuriame pasakoja apie tai, kaip „indėnų“ tematika reiškėsi jo asmenybės formavimesi. Jis taikliai pastebėjo, kad jo patirtys gali atspindėti daugelio, gimusių panašiu laikmečiu, išgyvenimus.

Filosofas Dalius Jonkus „Literatūroje ir mene“ parašė atsiliepimą kviesdamas „pažaisti indėnus“ (tiesioginė aliuzija į NARA interviu pavadinimą „Nebežaiskime „indėnų“ – red.). Po to sekė daugelio jūsų komentarai apie tai, kad įsivaizduojamas „indėnas“ ir „indėno“ mitas užėmė svarbią vietą jūsų vaikystėje ir paauglystėje. Šis įvaizdis buvo vienas iš įrankių, padėjusių augti, bręsti, fantazuoti, kurti, žaisti, gyventi. Daliai jūsų pasirodė, kad mano mintys tarsi nuvainikavo vaikystėje ir paauglystėje skaitytų knygų herojus.

Be visiems gerai žinomų vokiečių autorių knygų bei knygelių vaikams ir suaugusiesiems, taip pat ir eilės filmų, buvo paminėti ir lietuvių autorių kūriniai: Prano Mašioto „Indėnai piliakalnyje“, „Nepaprastos atostogos“ ir Sauliaus Paukščio fotografijų ciklas, kuriame įvairūs kultūros veikėjai tampa „indėnais“.

LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“ teologas Benas Ulevičius pasakojo, kaip žavėjimasis „indėnais“ paskatino jį nuodugniau pasigilinti į autochtonų kultūras, tikėjimą ir netgi aplankyti autochtonų rezervatus Jungtinėse Valstijose.

NARA redaktorius Karolis Vyšniauskas man priminė neseniai perleistą amžinąjį atilsį Vytauto Kernagio albumą „Teisingos dainos“, ant kurio viršelio tiek ankstesniame, tiek naujame variante Vytautas puikuojasi „indėniška“ plunksnų karūna. Dalius Jonkus savo atsiliepime taip pat prisiminė muzikinį televizijos projektą „Indėnų vasara“, kuriame Vytautas kvietė „atrasti indėną savyje“ – tai metafora, ypač rezonavusi ne tik su pačiu Daliumi, bet ir su žiūrovais.

Pavyzdžių daug. Dalis rašiusiųjų priėjo prie panašios išvados – kad, be vaikystėje žaistų „indėniškų“ žaidimų ir skaitytų literatūros kūrinių „indėniška“ tematika, jie / jos tiesiog nebūtų tuo, kuo yra šiandien.

<p><em>Wemindji Cree</em> bendruomenės susibūrimas Džeimso įlankoje, Kanadoje. <em>Cree</em> tauta, kaip ir kiti autochtonai, gyveno Kanadoje prieš žemyną kolonizuojant europiečiams. Šiuo metu autochtonai sudaro 5 proc. Kanados gyventojų.</p>

Wemindji Cree bendruomenės susibūrimas Džeimso įlankoje, Kanadoje. Cree tauta, kaip ir kiti autochtonai, gyveno Kanadoje prieš žemyną kolonizuojant europiečiams. Šiuo metu autochtonai sudaro 5 proc. Kanados gyventojų.

Įžvalgus jūsų pastebėjimas, kad autochtonų įvaizdis ir jų kovos prieš kolonizatorius patraukė dėl to, kad lietuviams tai simbolizavo partizanų pasipriešinimą ir kovą prieš okupacinę valdžią. Apie šiuos dalykus sovietmečiu kalbėti buvo neįmanoma. Tuo tarpu apie autochtonų kovas prieš kapitalistus amerikiečius – kiek tik nori, netgi pagirtina! Taigi lietuviai, žaisdami „indėnus“, pasąmonėje tarsi kovojo už savo nepriklausomybę.

Savo disertacijoje (2020 m. pavasarį Kanadoje, Makgilio universitete (angl. McGill University) autorė apgynė disertaciją apie Wemindji Cree bendruomenės autochtonių moterų gimdymo patirtis ir santykį su Kanados sveikatos sistema – red.), rašiau apie netiesioginius būdus, kuriais priespaudoje esančios žmonių grupės ir tautos išreiškia vienybę ir vidinį pasipriešinimą sistemai.

Kaip pavyzdžius minėjau Lietuvoje atgimimo metu labai svarbų vaidmenį įgavusį krepšinį, prisiminiau Baltijos šalių Dainuojančią revoliuciją, kai žmonės rinkdavosi į dainų šventes ar roko maršus, tokiu būdu išreikšdami vienybę ir vidinį pasipriešinimą okupacijai. Jūs man tarsi pasufleravote, kad ir šis mitinis „indėno“ įvaizdis kai kuriems buvo vidinio pasipriešinimo forma, vienijantis ir suteikiantis vilties veiksnys kovoje už laisvę.

Suprantu tokius sentimentus, nes ir pati esu šių įvykių ir virsmų dalyvė – pati skaičiau knygas apie „indėnus“, žaidžiau „indėniškus“ žaidimus ir visą vaikystę žavėjausi Vytautu Kernagiu – negalėdavau užmigti be „Akustinio“ albumo ar „Baltojo Nieko“ dainelių.

Nematau reikalo šiandieną ką nors smerkti ar kaltinti. Lietuva buvo kitame laikmetyje, kitose realijose, o ir informaciją gauti buvo nelengva. Reikia pripažinti, kad mes buvome įsilieję į kolonistinio ir eurocentristinio pasaulio matymo paradigmą (ir didžiąja dalimi vis dar esame joje), tačiau mūsų patirtys buvo ir yra svarbios, jų kontekstas savitas. Niekas nenori mūsų išgyvenimų nuneigti ar sumenkinti.

Kviečiu pažvelgti į pasaulį plačiau, nes jis nemažai pasikeitė nuo atgimimo laikų. Pažiūrėkime ne tik iš savo perspektyvos.

Todėl be jokių kaltinimų ir akmenų svaidymo į savus ar svetimus daržus, tiesiog kviečiu pažvelgti į šiandieninį pasaulį plačiau, nes jis nemažai pasikeitė nuo sovietmečio ir atgimimo laikų. Pažiūrėkime ne tik iš savo perspektyvos, bet ir iš tų žmonių, kurie daugeliui mūsų buvo įkvėpimo šaltinis. Kas, jei ne mes, išlipę iš sovietų okupacijos, gali geriau suprasti, ką kitos okupuotos ar kitaip priespaudoje gyvenančios bendruomenės išgyvena?

Mes aistringai remiame baltarusius, ukrainiečius – tad galime palaikyti ir autochtonus, kurie, kad ir netiesioginiu būdu, bet, kaip suprantu iš daugelio jūsų komentarų, prisidėjo prie mūsų gerovės, ypač mums sunkiu okupaciniu periodu. Mes taip pat galime prisidėti prie jų gerovės, arba bent jau nesąmoningai neprisidėti prie konkrečios žalos.

<p>Vaikų darželio pasivaikščiojimas, <em>Wemindji</em> miestelis, Kvebekas. Tyrimai rodo, kad stereotipiniai autochtonų įvaizdžiai paveikia vaikus ir daro įtaką jų ateities galimybėms ir pasirinkimams.</p>

Vaikų darželio pasivaikščiojimas, Wemindji miestelis, Kvebekas. Tyrimai rodo, kad stereotipiniai autochtonų įvaizdžiai paveikia vaikus ir daro įtaką jų ateities galimybėms ir pasirinkimams.

Su kultūrinės apropriacijos mechanizmais ir apraiškomis svarbu susipažinti dar ir dėl to, kad šie klausimai liečia ne tik autochtonus, bet ir Lietuvoje gyvenančias mažumas. Per Užgavėnes buvo ir, gali būti, vis dar yra įprasta persirenginėti romais arba žydais, sakyti dvieilius ar dainuoti daineles, pašiepiančias ir kartu stereotipizuojančias šias etnines mažumas.

Lygiai taip pat, pastebėjau, egzistuoja ir kuriasi realybės neatitinkantis arba vienpusiškas požiūris apie į Lietuvą atvykstančius pabėgėlius iš įvairių pasaulio šalių, paveiktų klimato krizės ir (arba) politinių konfliktų. Dažnai pamirštama, kad nemaža dalis politinių konfliktų postkolonistinėse valstybėse, iš kurių žmonės priversti bėgti, yra to paties kolonializmo, kurį mes didele dalimi priimame ir internalizuojame, pasekmė.

Daug mūsų veiksmų yra normalizuoti, mes jų nebepastebime – nesusimąstome, kokį terminą ar koncepciją vartojame (pavyzdžiui, „senasis pasaulis“, tas pats „indėnas“, „naujojo pasaulio atradėjai“, „besivystančios šalys“, „egzotiškos prekės“, „Eskimo ledai“ ir t. t.), kokią literatūrą skaitome, kas, kada ir kokių intencijų vedami ją parašė, kokius suvenyrus įsigyjame, kuo žavimės, iš ko juokiamės, kuo rengiamės ir ką žaidžiame.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Neseniai klausiau LRT radijo laidos „Džiazuojanti istorija“ apie Lietuvos misionierius ir į Lietuvą jų atvežtą autochtonų meną. Lietuvos misionierių veikla įdomi, ir dalies jų indėlis yra vertingas ne tik mums, bet ir žmonėms, tarp kurių jie atliko savo misiją. Tačiau kai kurių misionierių veikla buvo labai abejotina ir kontroversiška. Laidoje trūko platesnio konteksto apie misionieriavimą apskritai – jo ištakas ir šiandienines pasekmes daugeliui tautų. Nesakau, kad laida turėjo giliai nagrinėti kolonializmą ir misionieriavimo vaidmenį jame, bet užsiminti apie tai, kad misionieriavimas turi sudėtingą, kontroversišką ir kompleksišką praeitį, yra svarbu ir atsakinga.

Gyvendama Wemindji Cree bendruomenėje, girdėjau gražių ir smagių istorijų apie kažkada bendruomenėje dirbusius katalikų ir anglikonų misionierius. Daugeliui Cree žmonių tikėjimas yra labai svarbus. Tačiau yra ir kita, labai skaudi, misionieriavimo pusė. Misionierių veikla buvo vienas iš pagrindinių kolonizatorių įrankių vykdant kitų kraštų užėmimą, o viena pagrindinių prielaidų šiai veiklai buvo ta, kad europiečių gyvenimo būdas ir tikėjimo sistema neva yra geresni, tobulesni, kad kultūrinės evoliucijos skalėje europiečiai stovi keliais laipteliais aukščiau už „primityvius laukinius“.

Čia slypi paternalistinis ir žeminantis požiūris į autochtonus – noras būti gelbėtojais ir globėjais, manymas, kad mes žinome geriau negu jie. Būtent su misionierių ir vienuolių pagalba Kanados vyriausybė bandė „nužudyti indėną vaike“, būtent religinių institucijų rankomis buvo vykdomas kultūrinis genocidas, įskaitant fizinį ir seksualinį smurtą prieš autochtonų vaikus, per prievartą atvežtus į rezidencines mokyklas.

Todėl šiandieną, kai ši begalinė ir jokiais būdais neatlygintina skriauda autochtonų tautoms yra žinoma, pristatyti misionieriavimą kaip vienpusiškai pozityvų – žavingą, egzotinį ir pasiaukojantį veiksmą, – be platesnio konteksto yra problemiška. Nekaltinu žurnalistų ar laidos dalyvių, nes darau prielaidą, kad Lietuvoje trūksta informacijos ir konteksto, žmonės gyvena kitomis aktualijomis dėl suprantamų priežasčių, bet noriu atkreipti dėmesį į tai, kaip nepastebimai mes normalizuojame eurocentristinę perspektyvą ir kaip pro pirštus gali praslysti esminiai faktai, kaip lengvai galime nežinoti arba nepastebėti kitų bendruomenių realybės.

Čia tik vienas iš eurocentristinės perspektyvos pavyzdžių, ir, žinoma, visko nesužiūrėsi – kiekvienas kultūrinės apropriacijos atvejis turi savų subtilybių, į kurias atsakymus toli gražu ne visada randu pati. Bet, manau, svarbu šiuos dalykus pastebėti ir apie juos kalbėtis. Cituojant man patikusią mintį, „labiausiai gąsdinantys rasistiniai stereotipai ir prietarai atsiranda tada, kai visuomenė jų nepastebi ir neatpažįsta“ (Jason Edward Black, „The Mascotting“ of Native America: Construction, Commodity, and Assimilation, 2002).

<p><em>Maquatua</em> upė Džeimso įlankoje, Kanadoje. <em>Cree</em> žmonės čia persikėlė 1959 m.</p>

Maquatua upė Džeimso įlankoje, Kanadoje. Cree žmonės čia persikėlė 1959 m.

Dalius Jonkus savo atsiliepime „Literatūroje ir mene“ išsakė argumentą, kad žaisdami „indėnus“ vaikai, suaugę, rašytojai ar menininkai nesiekia imituoti autochtonų tradicijų, jie tiesiog kuria alternatyvą vakarietiškai technocivilizacijai, kurią įkūnija „mitologinis indėnų gyvenimo būdas“.

Jeigu teisingai supratau, daroma prielaida, kad autochtonams toks įvaizdis niekaip nekenkia, nes jis ne apie juos, o greičiau – apie išgalvotus mitinius veikėjus. Aš manau, nėra tiek svarbu, ar mes siekiame autochtonus imituoti, ar ne, nes tiesa yra ta, kad vaikai ar suaugusieji, kurdami šį įsivaizduojamo „indėno“ paveikslą, matydami viešojoje erdvėje manipuliuojamą „indėno“ stereotipą, sieja jį tiesiogiai su realiomis Šiaurės Amerikoje gyvenančiomis autochtonų bendruomenėmis. Ir galima sukti kaip nori, bet faktas lieka faktu: mūsų kolektyvinėje pasąmonėje „indėno“, kad ir įsivaizduojamo, niekaip negalime įpaišyti į vienas gretas su mitinėmis būtybėmis, raganomis, troliais ar ateiviais iš kitos planetos.

Kitas pavyzdys – prisiminkime vaikystės ir jaunystės anekdotus. Ką mes žinome apie čiukčius – elnių augintojų ir medžiotojų tautą? Ir koks įvaizdis iškyla kiekvienam jūsų, paminėjus „čiukčią“? Tikriausiai nereikia priminti, kad šie autochtonai paprastai buvo vaizduojami kaip naivūs ir neprotingi žmonės. Daugeliui vien tautos pavadinimas kelia šypseną, nors, tikriausiai, vargu, ar atsirastų bent pora skaitytojų, kurie gyvenime buvo sutikę čiukčių tautybės žmogų akis į akį.

Mes aistringai remiame baltarusius, ukrainiečius – tad galime palaikyti ir autochtonus.

Tai yra akivaizdi stereotipų daroma žala. Negalima etninės žmonių grupės paversti pajuokos objektu, ir savo pajuoką arba misreprezentaciją teisinti tuo, kad tai tik mūsų sukurtas mitologinis personažas. Jie yra tikri, gyvi žmonės. Jie turi nešti šitą mūsų neapgalvotą normalizuotą pajuoką ar mitologinio veikėjo naštą ant savo pečių.

Šiandien žmonės Lietuvoje manęs klausia – o tai jų (autochtonų Šiaurės Amerikoje – red.) dar būna? Jie gyvi..? Suprantu, kad galima nežinoti. Dėl to ir kalbamės. Tiesiog noriu pabrėžti, kad manipuliavimas „indėno“ įvaizdžiu, imitacijos ir žaidimai paverčia autochtonus tuo „egzotiškuoju“ herojumi, ištrinant realius žmones ir jų tikrus išgyvenimus.

Reklama

Kitas klaidinantis, bet populiarus manymas, nuskambėjęs skaitytojų atsiliepimuose, buvo toks: Lietuvos kontekste „indėno“ įvaizdis visada buvo labai „teigiamas“, priešingai negu amerikiečių, ir dėl to šis stereotipas neturi neigiamo poveikio autochtonų bendruomenėms.

Norėčiau patikslinti du dalykus. Pirmiausia – Šiaurės Amerikoje lygiai taip pat, kaip ir Lietuvoje, romantizuotas „kilnaus laukinio“ stereotipas buvo ir yra gajus. Jis egzistavo šalia žiauraus „kraugeriško indėno“. Tiesiog šie du stereotipai buvo naudojami pakaitomis, skirtinguose kontekstuose ir skirtingais tikslais. Antra – nesvarbu, ar kuriamas stereotipas yra teigiamas, ar neigiamas – bet kuriuo atveju jis yra žalingas bendruomenėms, kurios neturi sprendžiamojo balso savo identiteto konstravime viešojoje erdvėje.

Nesvarbu, ar „indėno“ stereotipas yra teigiamas, ar neigiamas – bet kuriuo atveju jis yra žalingas.

Svarbu suprasti, kaip formuojasi grupės ar individo identitetas. Tai yra derybų ir dialogo procesas tarp grupės / individo ir aplinkos. Neužtenka suformuoti savo identitetą, svarbu, kad aplinkui esantys tą identitetą pripažintų ir tave pagal jį identifikuotų. Prisiminkime, kaip mums buvo svarbu, kad po nepriklausomybės paskelbimo mus pripažintų pasaulio šalys ir patvirtintų, kad jos mus mato kaip nepriklausomą valstybę. Vargu, ar mums būtų pavykę išlikti nepriklausomiems, jeigu tokio pripažinimo ir patvirtinimo nebūtume sulaukę iš kitų valstybių.

Lygiai dėl tos pačios priežasties yra svarbu kreiptis į individą tokiais kreipiniais, kokiais ji / jis save identifikuoja. Daugelis socialiai informuotų institucijų ir organizacijų, vykstant renginiams ar konferencijoms, atsiklausia, kokiais įvardžiais žmogus norėtų, kad į jį būtų kreipiamasi. Tai ypač svarbu translyčiams ir tarplyčiams asmenims. Identitetas nesikuria izoliacijoje, mes sąveikaujame vieni su kitais, ir grupės žmonių tapatybės nepripažinimas arba misreprezentacija turi neigiamų psichologinių ir socialinių pasekmių.

Šiuo atveju – įsivaizduojamo „indėno“ stereotipas yra autochtonų misreprezentacija. Todėl nepriklausomai nuo to, ar tas stereotipas yra teigiamas („kilnusis laukinis“) ar neigiamas („kraugeriškas laukinis“) – tiek vienas, tiek kitas yra žalingas autochtonų bendruomenėms.

Misreprezentacija daro įtaką individo ar grupės žmonių savęs vertinimui. Autochtonų jaunimas, matydamas save misreprezentuojančiuose stereotipuose, dažniau kenčia nuo žemos savivertės, depresijos, sunkumų mokykloje, nenori dalyvauti sporto renginiuose. Misreprezentacija, kuri dažniausiai pasireiškia stereotipizavimu, taip pat lemia ir autochtonų jaunimo pasirinkimus ateityje.

<p>Rudens medžioklės stovykla.</p>

Rudens medžioklės stovykla.

<p>Kelionė į medžioklę.</p>

Kelionė į medžioklę.

<p><em>Old Factory</em> ežeras <em>Wemindji</em> teritorijoje</p>

Old Factory ežeras Wemindji teritorijoje

Kitas svarbus klausimas: kas nusprendžia, kuris stereotipas yra „teigiamas“ arba „neigiamas“? Jeigu kalbėsime konkrečiai apie Lietuvoje paplitusį „kilniojo laukinio“ mitą, – jis vaizduoja autochtonus stoiškus, drąsius, pasiaukojančius, tvirtai sudėtus vyrus ir dažnai seksualizuotas autochtones moteris. Pagal jį, „indėnų“ egalitarinės bendruomenės gyvena utopiniame pasaulyje toli nuo civilizacijos ir amžinai yra užstrigusios XVIII ar XIX amžiuje.

Tikrai ne kiekvienas sutiks, kad būtent šis nekintantis, plokščias, klišiškas įvaizdis yra vienareikšmiškai teigiamas. Jis dalies autochtonų yra traktuojamas neigiamai. Autochtonai jau ilgai ir garsiai kalba, kad jie nebenori būti stereotipizuojami ir vaizduojami kaip praeities liekanos. Pirmoji agitacinė kampanija, kovojanti prieš stereotipus sporte ir medijoje, dar 1968 m. buvo pradėta autochtonų organizacijos „National Congress of American Indians“. Stereotipas jau savaime yra neigiamas reiškinys, nes jis redukuoja įvairialypę žmonių grupę į labai supaprastintą formą, ir tokiu būdu ją misreprezentuoja.

Ankstesnio interviu pavadinimas „Nebežaiskime „indėnų“ sulaukė nemažai klausimų ir kritikos – kas turėta omenyje, kokie žaidimai? Žaidimą galima buvo interpretuoti plačiąja prasme – kaip autochtonų įvaizdžio ar kultūrinių elementų pasisavinimą ir manipuliavimą jais. Bet taip, aš turėjau omenyje ir vaikų žaidimus.

Žaidimų žaisti tikrai niekam nedraudžiu. Žaidimas man pačiai yra be galo artimas – mano šeimoje yra du mokslininkai, pašventę gyvenimus žaidimo tyrimams bei žaidimo teorijos vystymui. Žaidimą labai įdomu ir svarbu stebėti, bet svarbu mokėti ir subtiliai į jį įsitraukti, o reikalui esant, pakreipti tinkama kryptimi. Žaidimai ne tik ugdo įvairius kognityvinius ir socialinius vaikų gebėjimus, bet ir formuoja pasaulėžiūrą.

Žaidime vaikai atkartoja elgesio modelius ir juos išgyvena bei kuria. Žaisti „indėnus“ nėra tas pats, kaip kad žaidime pasirinkti policininkės, mokytojo, autobuso vairuotojos ar gydytojos rolę, nes tai yra profesijos, kurias gyvenime dažniausiai gali pasirinkti bet kuris žmogus, nepriklausomai nuo jo odos spalvos ar tautybės. Tačiau, būnant autochtonu, savo etninės tapatybės, gyvenimiškų patirčių ir kolonizacijos atneštų traumų nepasirinksi. Žaisti su šitomis patirtimis yra tiesiog be galo nejautru.

<p><em>Wemindji</em> miestelis turi mažai ką bendro su mitologizuotu „laukinio indėno“ įvaizdžiu, įskiepytu europiečiams – ir patiems autochtonams – per knygas ir filmus.</p>

Wemindji miestelis turi mažai ką bendro su mitologizuotu „laukinio indėno“ įvaizdžiu, įskiepytu europiečiams – ir patiems autochtonams – per knygas ir filmus.

<p>Tradicinio <em>Cree</em> pastato viduje.</p>

Tradicinio Cree pastato viduje.

<p>Laužas prie Old Factory Lake ežero.</p>

Laužas prie Old Factory Lake ežero.

Jeigu nuo mažens nesuformuosime nuostatos, kad kito žmogaus etninis identitetas yra tai, su kuo žaisti negalima, tikėtina, kad augdamas žmogus ir toliau nematys tame nieko blogo. Vaikų žaidimai lygiai taip pat sėkmingai platina stereotipus. Autochtonų vaikai ir jaunimas JAV bei Kanados mokyklose kenčia nuo patyčių, kurios remiasi būtent iš žaidimų, vaikiškų knygelių ir filmukų pasisavintomis normalizuotomis autochtonų misreprezentacijomis (pavyzdžiui, „Piteris Penas“, „Pokahonta“, TV serialas „Namelis Prerijose“, filmas vaikams „The Indian in the Cupboard“, įvairiai inscenizuota liaudies daina-žaidimas „Ten Little Indians“, sporto komandų ir mokyklų logotipai bei talismanai ir t. t.).

O kaip jaustis vaikui autochtonui, kuris ateina į draugų gimtadienio šventę, ir gimtadienio tematika yra „indėnai“?.. Kaip bus interpretuojama šio vaiko tapatybė? Ar jis turės save vaidinti kaip kilnų naivų medžiotoją, ar kaip tą kraugerišką laukinį? O po to, nusivilkęs tą „savo“ kaukę, turės grįžti į namus rezervate, kur jo šeima vis dar neturi švaraus geriamo vandens, kur šeimos išgyvena socialines ir psichologines kolonializmo sukeltas traumas ir kur mamos ir seserys negrįžta namo, nes yra prievartaujamos ir žudomos Kanados miestų gatvėse?

Žaisti su kito žmogaus etnine tapatybe niekada nėra gera mintis. Todėl labai skatinu pamiršti persirenginėjimus ir žaidimus būnant romais, žydais, „indėnais“, meksikiečiais. Tai nėra etiška ir morali praktika. Ji sudaiktina žmogų, skatina netoleranciją ir rasizmą, dažniausiai jau ir taip marginalizuotų bendruomenių atžvilgiu.

Skatinu pamiršti žaidimus būnant romais, žydais, „indėnais“, meksikiečiais. Tai nėra morali praktika. Ji sudaiktina žmogų.

Leiskime patiems autochtonams kurti savo įvaizdį ir jį komunikuoti. Mes turime galimybę kalbėti patys už save, kodėl atimame teisę tai daryti kitiems? Taip, tai yra giliai moralinis klausimas. Mes turime pasirinkti, kokių moralės normų mokysime savo vaikus. Vietoje „indėnų“ galima žaisti medžiotojus, plėšikes, keliautojas, karalius, gamtininkus, pirates, kares, princeses – įdarbinus fantaziją, temų tikrai netrūksta.

Galima pagalvoti ir apie kompiuterinius žaidimus, be kurių daugelis vaikų nebeįsivaizduoja gyvenimo. Jau yra keletas žaidimų („Spirits of Spring“, „Never Alone“, „When Rivers Were Trails“, „Thunderbird Strike“), sukurtų pačių autochtonų, ir (arba) glaudžiai bendradarbiaujant su bendruomenėmis. Tokie žaidimai dažnai ne tik mokina apie skirtingas autochtonų bendruomenes, bet ir leidžia geriau suprasti savitą pasaulio matymą ir patyrimą.

<p><em>Wemindji</em> miestelis žiemą.</p>

Wemindji miestelis žiemą.

Pabaigai noriu paminėti pastarųjų mėnesių ir dienų įvykį Kanadoje, kuris tiesiogiai siejasi su autochtonų reprezentacijos klausimu ir yra ryškus kultūrinės apropriacijos pavyzdys.

Trumpas kontekstas pradžiai. Stereotipai ir misreprezentacijos padaro žmonių grupes nematomomis, joms sunku prasimušti į viešąją erdvę ir papasakoti apie save. Marginalizuotoms grupėms paprastai trūksta finansinių resursų, organizacinės struktūros, kartais ir konkrečių specialistų idėjoms įgyvendinti, tuo labiau jas išviešinti.

Tuo tarpu individas formuojasi sąveikaudamas su aplinka, taigi modeliai, kuriuos jis mato aplink save, taip pat daro įtaką asmenybės ateities galimybėms ir pasirinkimams. Mes, europiečiai baltaodžiai, matome save filmuose, reklamose ir knygose – begalėje įvairiausių rolių, profesijų, įvairiausiuose pasiekimuose ir laimėjimuose. Autochtonų reprezentacijos viešojoje erdvėje yra be galo ribotos ir dažniausiai stereotipizuotos. Taip sukuriama misreprezentacija ir žmonių grupės nematomumas, kuris daro įtaką ne tik autochtonų požiūriui į save, bet ir mūsų supratimui apie juos.

Kadangi šios grupės nematomumo žala yra gerai žinoma, Kanadoje, Jungtinėse Valstijose bei Skandinavijoje (Novegijoje, Švedijoje ir Suomijoje gyvena samių autochtonų bendruomenės) yra skiriama atskira parama autochtonų studentams, kuriamos specialios studijų programos, yra atskiri fondai remti autochtonų menininkus ir mokslininkus. Ir kiekvienas autochtonų kūrėjų filmas ar meninis projektas yra be galo svarbus, nes tai yra būdas save reprezentuoti, naikinti stereotipus ir suteikti vilties jaunajai kartai.

Praeitais metais didžiausios Kanados kultūrinės organizacijos, suprasdamos problemą, susiėmė ir nusprendė skirti paramą autochtonų stereotipams medijose keisti. Šios organizacijos (Kanados nacionalinis transliuotojas CBC, Toronto kino festivalis, Kanados nacionalinis kino centras ir kt.) kartu nusprendė paremti projektus, kurie leistų autochtonų kūrėjams ir bendruomenėms reprezentuoti save dideliuose medijų kanaluose, skirti dėmesio kokybiškam autochtonų reprezentavimui viešojoje erdvėje.

Taip buvo sukurtas bene brangiausias ir populiariausias autochtonų serialas Kanados istorijoje – „Trickster“. Jį režisuoti buvo pasirinkta kylanti žvaigždė – kaip tuo metu manyta – algonquin / métis kilmės aktorė, režisierė ir prodiuserė Michelle Latimer. Vėliau jai buvo patikėtas dar vienas didelis projektas – dokumentinis filmas pagal žinomą Thomaso Kingo knygą „Inconvenient Indian“, kurią rekomendavau praeitame interviu, beje, kaip ir patį dokumentinį filmą.

Knyga tikrai labai įdomi ir naudinga, bet filmo, greičiausiai, nebepamatysime. Jį kurti buvo sutelkta ne tik talentingų autochtonų kūrėjų komanda, bet ir įtrauktos įvairios autochtonų bendruomenės ir bendruomenių senoliai, kurie filmo kūrimo metu dalinosi savo gyvenimiška bei tradicine išmintimi ir skaudžiomis patirtimis. Žmonės pasitikėjo ir dirbo su meile ir užsidegimu.

Gruodžio mėnesį apskriejo žinia, kad Michelle Latimer nepriklauso jokiai autochtonų bendruomenei ir apie savo tapatybę dėl vienos ar kitos priežasties sąmoningai melavo.

<p><em>Wemindji</em> tradicinių kultūrinių veiklų centras.</p>

Wemindji tradicinių kultūrinių veiklų centras.

Ką tai reiškia? Ir kokios šio melo pasekmės? Visų pirma, tai yra vienas iš daugelio kultūrinės apropriacijos pavyzdžių – kai baltieji pelnosi iš autochtonų (taip pat ir kitų etninių bendruomenių) identiteto. Michelle Latimer labai ilgą laiką identifikavo save kaip autochtonų kilmės kūrėją ir statė savo karjerą naudodamasi fondais bei parama, kurie būtų galėję sukurti galimybes autochtonų kilmės menininkams ir veikėjams. Serialas „Trickster“ buvo nutrauktas, o dokumentinis filmas „Inconvenient Indian“, nors jau yra pastatytas ir įtrauktas į įvairius filmų festivalius, įskaitant „Sundance Film Festival“, tikriausiai niekada nepamatys dienos šviesos.

Yra žmonių, kurie buvo stipriai ir tiesiogiai paveikti šio skandalo – daugelis neteko darbų, pajamų, sustojo įvairūs projektai, į kuriuos Michelle buvo įsitraukusi, autochtonų bendruomenės ir jų senoliai eilinį kartą išgyveno išdavystę ir išnaudojimą. Šis incidentas netiesiogiai palietė labai daug autochtonų, kurie bando suvokti savo tapatybę, gauti legalius tapatybės dokumentus arba užmegzti ryšius su savo bendruomenėmis, iš kurių per prievartą įvairiais administraciniais ir įstatyminiais kolonializmo mechanizmais buvo atimti ar išstumti.

Kanadoje vaikai iš šeimų buvo atiminėjami ir vežami į rezidencines mokyklas, kurių paskutinė buvo uždaryta tik 1996 m.; labai didelė dalis autochtonų vaikų, vyriausybinių programų pastangomis, per prievartą buvo atiduoti į baltųjų šeimas (Sixties Scoop); daug autochtonių moterų prarado savo „Indėno statusą“ ir teisę gyventi savo bendruomenėje ištekėdamos už ne autochtonų kilmės vyrų, arba už autochtonų, tuo metu neturinčių „Indėno statuso“. Dėl šitų ir daugelio kitų istorinių aplinkybių, autochtonų tapatybė ir reprezentacija yra be galo jautri tema, kuri atveria daugybę dar neužgijusių žaizdų šiose bendruomenėse.

Todėl kitą kartą, kai norėsite būti „indėnu“ teminiame vakarėlyje ar nematysite nieko blogo tame, kad vaikai ar suaugusieji žaidžia „indėnus“, gerai pagalvokite, kokia to žaidimo kaina ir ar tai tikrai tik nekaltas žaidimas?

Grįžtant prie LRT radijo interviu su teologu Benu Ulevičiumi – jis teigė, kad jo sutikti JAV autochtonai nematė nieko blogo, jog Lietuvoje vaikai žaidžia „indėnus“, netgi priešingai, tuo džiaugėsi. Tikrai, taip, sutinku, kad nemaža dalis autochtonų neįžiūri tame nieko blogo, kaip ir žodyje „indėnas“. Wemindji Cree bendruomenėje buvo labai įdomu stebėti Nacionalinės Kanados dienos šventimą Liepos 1-ąją. Daliai bendruomėnės tai yra šventė – gatvėse vaikai ir suaugusieji pasipuošę nacionalinėmis spalvomis, išsidekoravę namus, eina į visuotinius šventinius renginius, tuo tarpu kita dalis žmonių tyliai lieka namuose, nes jiems tai yra tik dar vienas priminimas apie šiandienos autochtonų skaudžių realijų priežastis – sisteminį rasizmą, diskriminaciją, smurtą, alkoholizmą, savižudybes, nužudytas ir dingusias be žinios autochtones moteris ir t. t.

Taigi visur egzistuoja nuomonių ir patirčių įvairovė – tiek tarp žmonių grupių, tiek tų grupių viduje.

<p>Dekoracijos Liepos 1-ajai, Nacionalinei Kanados dienai. Daliai <em>Cree</em> bendruomenės tai yra šventė, daliai – kolonializmo pergalės ir autochtonų žemių okupacijos diena.</p>

Dekoracijos Liepos 1-ajai, Nacionalinei Kanados dienai. Daliai Cree bendruomenės tai yra šventė, daliai – kolonializmo pergalės ir autochtonų žemių okupacijos diena.

Labai suprantama, kad autochtonai, tiesiog gyvenantys savo gyvenimus, nesigilina į kultūros kaitą ar sistemines priespaudos išraiškas bei jos pasekmes, kaip ir ne kiekvienas lietuvis yra įsigilinęs į lietuvių identiteto formavimosi ypatumus. O kultūrinė apropriacija yra tikrai painus klausimas, ir nėra juodai baltas – jis turi labai daug atspalvių ir niuansų.

Bet manau, kad svarbu suprasti pagrindinius apropriacijos mechanizmus, kuriuos ir bandau komunikuoti. Taip pat, manau, svarbu įsiklausyti į poziciją tų žmonių, kurie ne tik kad turi gyvenimiškų patirčių ir yra susidūrę su konkrečiomis apropriacijos pasekmėmis, bet kurie yra ir įsigilinę į šią problematiką. Jie – šiandieną šį klausimą tyrinėjantys ir publikuojantys autochtonų kilmės mokslininkai bei mokslininkės, kultūros žmonės ir aktyvistai bei aktyvistės. Būtent jų analizėmis aš daugiausia ir vadovaujuosi, įskaitant savo pačios stebėjimus ir tyrimus Kanados šiaurėje.

Be to, postkolonistinėje ir dekolonizacijos teorijose didelį darbą taip pat atliko nemažai ne autochtonų kilmės mokslininkų. Tikiuosi, kad šios perspektyvos, praturtintos ir kitais, kad ir daugelio jūsų, balsais, padės mums visiems judėti tos tikrovės link, prie kurios mums gal ir neteks prisiliesti, bet kuo arčiau jos – tuo geriau.

<p>Antropologė Ieva Paberžytė, gyvendama su <em>Cree</em> bendruomene, tyrė autochtonių moterų gimdymo sąlygas ir jų santykį su Kanados medicinos sistema.</p>

Antropologė Ieva Paberžytė, gyvendama su Cree bendruomene, tyrė autochtonių moterų gimdymo sąlygas ir jų santykį su Kanados medicinos sistema.

Bendruomenę geriausia pažinti per jų pačius balsus. Kviečiu paklausyti autochtonų žmonių, dalyvavusių filmo „Inconvenient Indian“ kūrime su Michelle Latimer – ką šis projektas jiems reiškė ir su kokiomis pasekmėmis jie dabar gyvena. (Canadaland podcast Ep.359, ypač Alethea’os Arnaquq-Barill, inuitų kilmės dokumentinių filmų režisierės, ir Steveno Lonsdale’o, inuitų kilmės ruonių medžiotojo, nuo 25:43 min.)

Iš pirmų lūpų išgirsti svarstymai ir liudijimai identiteto tematika, manau, leis daug geriau pajusti ir suprasti, kokio tai jautrumo, kokio sunkumo ir kiek skausmo savyje turinti tema autochtonų bendruomenėms.

Taip pat nepraleiskite progos pažiūrėti Alethea’os Arnaquq-Barill dokumentinį filmą „Angry Inuk“. O jeigu pritrūko literatūros skaitymui (arba klausymui! Nes tai viena geriausiai įskaitytų knygų, kokias man teko girdėti; knygą įskaitė pati autorė) – labai rekomenduoju „Braiding Sweetgrass: Indigenous Wisdom, Scientific Knowledge, and Teachings of Plants“, parašytą dr. Robin Wall Kimmerer, kuri priklauso potawatomi tautai ir yra mokslininkė, edukatorė ir rašytoja.

Savo knygoje ji be galo jautriai ir gražiai parodo, kaip autochtonų žinių sistema ir vakarų mokslas gali susikalbėti, ir kiek daug vieni iš kitų mes galime pasisemti. Taigi švieskimės, plėskime savo pasaulio matymo perspektyvas ir gyvenkime dialoge.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon