Ieškant gyvybės negyvuose 2021-ųjų kanaluose. Kino, serialų ir žaidimų apžvalga

„The sky above the port was the color of television, tuned to a dead channel“, – William Gibson „Neuromancer“

Esu patyręs eskapistas, bet niekas negalėjo manęs paruošti 2021-iesiems. Praeitais metais rašiau, kaip realybė tuomet įveikė eskapizmą, bet šiais metais kartais atrodė, kad ji jį tiesiog sutriuškino.

Ilgą laiką eskapizmas man buvo vaistas nuo realijų sukelto nuovargio. Kinas, muzika, žaidimai – jų kuriamuose pasauliuose veikia kitos taisyklės, ir jos padeda pamiršti realybę: katastrofų pabaigos laimingos, asmeniniai skausmai išsidainuoja, tu – pagrindinis veikėjas, turintis visus įrankius ir begalę bandymų problemoms spręsti. Tačiau visa tai veikia tik tuomet, kai gali pamiršti realybę ir įtikėti šio vaisto pasaulį esant vieninteliu. Nors trumpam. 2021 metais toks tobulas vakuumas buvo beveik neįmanomas.

Gyvenimas po pilkšva dangaus pala, kurios spalvą taip gerai apibūdino Williamas Gibsonas, yra toks, nuo kurio pabėgti sudėtinga. Toji pilkšvuma įsiskverbia pro plyšius asmeniniame gyvenime ir sąmonėje, veikia kaip smėlis batuose, sunepatoginantis kiekvieną tavo žingsnį. O jei pasirenki bėgti, tai turi susitaikyti su ilgu pilkos realybės šleifu, kurį vilksi su savimi. Gyvenu laiku, kai net ir pandemijos akivaizdoje per metus vis dar išleidžiama virš 400 naujų serialų, kai blogiausias „Call Of Duty“ žaidimas taps bene labiausiai parduodamu – net jeigu jame tyčiojamasi iš karo užsiimant revizionizmu. Laiku, kai sunku kontroliuoti net savo laiką, nes kai kurie iš mūsų 8 dienas per metus praleidžia vien naršydami, o ne žiūrėdami „Netflix“. Nesunku įžiūrėti, kad pramogų pasaulio produkcijai bandant aplenkti realybės absurdą, to absurdo darosi sunku išvengti jai pačiai.

Gali pasirodyti, kad eskapizmą parduoti yra lengva. Pasiūlymas per kelias minutes atsidurti pasakojime iš įmantrios garso, žodžių ar vaizdų samplaikos visuomet buvo patrauklus. Tačiau santykis tarp vartotojo ir eskapistinio turinio yra per trapus atremti pandemijoms, gaisrams, riaušėms, humanitarinėms katastrofoms už tvoros, o gal jau ir vidinėje jos pusėje. Kad ir kaip įstabiai yra įsišaknijęs įgūdis pabėgti ar išjausti kitų personažų patyrimus, šiandien realybė per arti eskapizmo arealų – šių gyventojai neįtikimi, jų miškai neiškirsti, jų ledynai netirpsta, jie be kaukių. Dar blogiau – kai pasauliai taip arti, supranti, kad jie du. Iš vieno visada matysi kitą. Tai sugriauna daug eskapistinių iliuzijų. Kai ribos tarp kontekstų nyksta, jaučiuosi, kad net rašydamas tekstą apie įsivaizduojamus pasaulius turiu pasirinkti aktyviai ignoruoti tikrąjį. Tą, kuris čia, prieš mano akis, raibuliuojantis visais negyvo TV kanalo sniego atspalviais.

<p>„Pantone“ metų spalva 2021. Kažkur matyta.</p>

„Pantone“ metų spalva 2021. Kažkur matyta.

Vis dėlto gal kiek ironiška, bet toks šių pasaulių suartėjimas sugeneravo įdomių atspindžių eskapistiniuose plėniuose, visai kaip Stanislawo Lemo „Soliaryje“ – toli nuo gimtosios planetos, vakuume kabančiame kosminiame laive, atsirado lankytojų iš gretimos realybės. Taigi rašau duoklę tiems, su kuriais prieš grįžtant žemėn atsisveikinti buvo sunkiausia.

Bandymai sulaužyti ciklą

Turbūt ne aš vienas 2021-uosius galėčiau apibūdinti kaip Švilpiko metus (pagal filmą „Švilpiko diena“, kuriame veikėjas vėl ir vėl išgyvena tą pačią dieną). Aš irgi negalėjau atsikratyti jausmo, lyg esu įstrigęs cikle, kuris vis traukiasi, banalėja. Bet keisčiausia, kad prie to prisidėjo ir įvairaus tipo kūryba. Ji lyg ir turėtų išlaisvinti ar padėti pažvelgti į savo žiurkėniško rato formos kalėjimą kitaip.

Šiais metais buvo daug bandymų prisikelti ir prikelti – nuo naujo „ABBA“ albumo iki ketvirto „Matricos“ filmo. Niekada nebuvo perleista tiek daug senų muzikos albumų: „Radiohead“, „Nirvana“, „The Beatles“. Senųjų stabų sąrašas pernelyg ilgas ir, deja, pernelyg nerelevantiškas, kad būtų tęsiamas. Tikėjausi, kad krizių akivaizdoje rinksimės patikrintus įrankius, ginklus ar vaistus. Nesitikėjau, kad viskas šitaip atsiduos seniai pasibaigusio galiojimo tvaiku. Pusė to, ką šiais metais vartojau, tik dar labiau įkalino ar privertė iš naujo grumuliuoti kokią nors Nicko Bostromo simuliacijos hipotezę.

Netikėta, bet ištrūkti iš izoliacijos Švilpiko metais man labiausiai padėjo žaidimai, tiksliau, du iš jų – „Returnal“ ir „HADES“. Daugelio žaidimų mechanikos yra paremtos kartojimu, 2021 metais rinkoje atsirado nemažai loop (ciklo - liet.) žaidimų, kurių istorijose kartojimas ir cikliškumas taip pat atliko svarbų vaidmenį. Toks meta žvilgsnis į žaidimo prigimtį labai pagyvino šių dviejų žaidimų pasakojamus pasaulius ir istorijas.

<p>„Returnal“ erdvės ir jas užpildantys statiniai yra masyvūs, ateiviški ir net šiek tiek gotiški. Jei žaisdamas įsijungdavau fotografijos režimą, tai beveik visą laiką naudojau plačiausią įmanomą kameros kampą.</p>

„Returnal“ erdvės ir jas užpildantys statiniai yra masyvūs, ateiviški ir net šiek tiek gotiški. Jei žaisdamas įsijungdavau fotografijos režimą, tai beveik visą laiką naudojau plačiausią įmanomą kameros kampą.

<p>Pagrindinė veikėja Selene yra stebėtinai gerai parašyta. Ji nedaugžodžiauja, pasvertai reaguoja į kritines situacijas ir įtikimai tiria jai svetimą pasaulį kartu su žaidėju.</p>

Pagrindinė veikėja Selene yra stebėtinai gerai parašyta. Ji nedaugžodžiauja, pasvertai reaguoja į kritines situacijas ir įtikimai tiria jai svetimą pasaulį kartu su žaidėju.

„Returnal“ – tai suomių studijos „Housemarque“ sukurtas mokslinės fantastikos žaidimas apie pilotę Selene, įstrigusią planetoje, kuri nuolatos keičiasi. Selene čia priversta išgyventi savo kosminio laivo avarinį nusileidimą. Vėl ir vėl. Tikslas – ištrūkti iš ciklo, galbūt pakeliui išsiaiškinant, kaip sąveikauja jis ir planeta.

Tačiau „Returnal“ šiais metais yra visa galva aukščiau kitų žaidimų ne tik dėl meta komentaro apie įkalinantį ciklą, bet ir dėl to, kad sujungia tai, kas man atrodė neįmanoma – tirštą atmosferą su senamadišku, itin greitu veiksmu. Tai žaidimas, kuris atrodo kaip H. R. Gigerio ar Zdzisławo Beksińskio kūryba, bet juda kaip „Quake“. O svarbiausia – skamba kaip niekas kitas.

„Returnal“ man yra pasaulis su geriausiu praeitų metų garso takeliu. Bene elektronikos ir dark ambient kūrėjo „The Haxan Cloak“ sukurtas takelis, atrodytų, irgi įgyvendino neįmanoma: tamsius, svetimai, net kosmiškai skambančius tonus sugebėjo įrėžti į atmintį taip, kad tyloje girdžiu mintis juos niūniuojant.

Bėda ta, kad „Returnal“ yra sunkus. Beprotiškai, išsunkiančiai sunkus. „Tik 10 procentų žaidėjų pabaigė žaidimą“ sunkumo. Ginčyčiausi, kad tai dalis šarmo – ne visi gali ištrūkti iš ciklo, tai reikalauja jėgų, bet kartu tai nepaneigia fakto, kad didelė dalis žaidėjų su Selene atsimuš į labai kietą sieną. Tačiau net ir tai nėra tokia didelė problema kaip faktas, jog tai yra išskirtinai PS5 konsolei išleistas žaidimas. Konsolei, kurią iki šiol sunku įsigyti, nes pagaminama jų vis dar per mažai.

„Returnal“ garso takelis yra vienas klausomiausių mano metų albumų. Bet tikram jo išjautimui būtina vaizdo, garso ir visų kitų pojūčių simbiozė, kuri įmanoma tik žaidžiant patį žaidimą.

Čia laikas paminėti „HADES“ – įmantriai spalvingo animacinio stiliaus žaidimą, kuriame tu įkūniji Zagrėją – graikų požeminio pasaulio dievo Hado sūnų, kurio tikslas – pabėgti iš namų (požeminio pasaulio) ir surasti savo biologinę mamą Persefonę. Tai visomis prasmėmis lengvesnis žaidimas nei „Returnal“, bet su savo žavesiu. Mane nustebino, kaip laisvai, bet su derama pagarba čia žaidžiama graikų mitologija ir jos personažais. Kiekviena sutikta dievybė savo manieromis ir būdu netikėtai nustebina ir noriai komentuoja kiekvieną tavo bandymą pabėgti iš namų.

<p>„HADES“ stilius apgaulingas. Po komiksus primenančiais štrichais pasislėpęs žaidimas yra genialiai paprastas visomis prasmėmis: savo istorija, veiksmu, veikėjais.</p>

„HADES“ stilius apgaulingas. Po komiksus primenančiais štrichais pasislėpęs žaidimas yra genialiai paprastas visomis prasmėmis: savo istorija, veiksmu, veikėjais.

Tiesą sakant, „HADES“ esybė ir yra netikėtas savitumas. Netikėti ne tik veikėjai, bet ir muzika bei žaidimo dizainas. Tą įvertino ir kiti kūrėjai, nes kaip metų žaidimas jis buvo apdovanotas ir Vaizdo žaidimų kūrėjų konferencijoje. „HADES“ galite žaisti tiek asmeniniais kompiuteriais, tiek beveik visomis parduotuvėse parduodamomis konsolėmis.

Pabėgimas iš namų

Seniau kino salėse buvau išsėdėjęs mėgstamiausias kėdes. Įgriūti į tą raudoną, spragėsiais prisirpusį krėslą buvo taip pat įprasta ir jauku kaip ir į sofą namuose. Šiais metais norėjau iš kino teatrų bėgti.

Dabar kaip niekad anksčiau akivaizdu tapo tai, kad didelės kino kompanijos nenori rizikuoti pinigais. Mano mėgstamiausi filmai – vidutinio biudžeto produkcija, tokia kaip „Moonlight“, „Under The Skin“ ar net amerikietiškoji „Soliario“ versija, tapo retu paukščiu. Prieš kelerius metus dar atrodė, kad tokio tipo filmams bus vietos tokiose platformose kaip „Netflix“ („Uncut Gems“, „Annihilation“), tačiau netrukau suprasti, kad turinys ten yra valdomas informacijos apie auditorijos įpročius analizių rezultatų. „Netflix“ serialą „Maniac“ sukūręs režisierius Cary Fukunaga viename interviu sakė, kad „Netflix yra duomenų įmonė, žinanti, kaip tiksliai jos vartotojai vartoja turinį – jie žvilgteli į tai, ką tu kuri, ir pasako, kad pagal turimus duomenis tai gali priversti tiek ir tiek žiūrovų mus palikti. Tai neginčytinas argumentas. Algoritmo argumentas visada laimės“.

Tokia dinamika tarp kūrėjų ir auditorijos iš esmės iškreipė audiovizualinės produkcijos rinką. Tokios platformos kaip „Netflix“ greitai dreifuoja link hiperspecifinio turinio, nutaikyto į tikslines auditorijas, o daug pinigų turinčios kino studijos kaip „Warner Bros.“ ar „Disney“ renkasi kepti itin apskaičiuotus, paviršutinišku universalumu paremtus filmus, kurių reklamos biudžetai yra sulig pačio filmo gamybos kaštais. Tokie sprendimai pasiteisina finansiškai – „Marvel“ visatos filmai praeitais metais sudarė net 30 procentų visos kino industrijos pelno JAV.

Reklama

Tokios realybės simptomai absurdiški. Dabar, ieškant daugiau įvairovės, susijusios su Holivudo produkcija, tenka žiūrėti ne filmus, o stebėti jų reklamines kampanijas, kurių metu įvairūs „YouTube“ kanalai bando perspjauti vieni kitus vis labiau tiktokable scenarijais. Štai „Hot Ones“ kviečiasi įžymybes valgyti vis aštresnių vištienos sparnelių ir joms vis labiau raudonuojant atsakinėti į klausimus apie savo karjeras. Virš 100 milijonų peržiūrų sulaukęs epizodas su Gordonu Ramsay taip paplito, kad virėjas ėmė skųstis, jog net skrendant virš džiunglių Gajanoje sraigtasparnio pilotas klausinėjo apie laidą.

Praeitais metais Martinas Scorsese pasakė, kad „nebegalime pasitikėti kino industrija pasirūpinsiant kinu“. Ir, rizikuodamas pasirodyti boomeriu, sutinku su Martinu. Žiūrėti didelio biudžeto filmus, kaip ir didžiąją dalį „Netflix“ produkcijos, galiu tik sukandęs dantis, pro pirštus ir pasiruošusiais išeiti (ar bent paspausti pultelį) raumenimis.

Prie veikėjų su universaliomis problemomis, universaliais bruožais, universaliais trūkumais prisirišti yra labai sudėtinga, todėl viską, ką šiais metais žiūrėjau, teisiau labiau nei galbūt turėčiau. Praeitais metais kine primygtinai ieškojau išskirtinai negenerinių dalykų, todėl filmai, kuriuos tuo metu būčiau įvardinęs labiausiai patikusiais – tokie kaip „Dune“, „Small Engine Repair“, „Stillwater“ ar „Spencer“, šį kartą liko už borto. Iš visko, ką mačiau, man įsiminė tik vienas: „Quo Vadis, Aida?“.

„Quo Vadis, Aida?“ yra Jasmilos Žbanić režisuotas vaidybinis filmas apie Bosnijos karo metu vykusias Srebrenicos žudynes 1995-aisiais. Tai sunkiai suvokiamais žiaurumais pažymėtas periodas – karo metu buvo nužudyta virš 100 tūkst. žmonių, išprievartauta apie 50 tūkst. moterų. 1995-ųjų liepos mėnesį Jungtinių Tautų taikdarių kontroliuojamoje teritorijoje nužudyta virš 8 tūkst. bosnių vyrų ir berniukų. JT taikdarių ten buvo apie 370, tačiau jų nepakako. Filme ši istorija pasakojama iš mokytojos Aidos, dirbančios JT vertėja, perspektyvos.

Tai be galo sukrečiantis filmas ir man pirmasis po Elemo Klimovo režisuoto „Иди и смотри“ (liet. „Ateik ir pamatyk“), kuris šitaip paveikiai atvaizduoja karą. Jį žiūrint nesunku išvesti paralelę su dabarties problematika – tarptautiniu neveiksnumu stebint kitų skausmą ir kančią. Tačiau „Quo Vadis, Aida?“ vertė slypi net tik tame. Pasiryžti režisuoti filmą apie genocidą, vykusį žiaurumais iš visų pusių pasižymėjusių Jugoslavijos karų viduryje, kuriant išvengti politinių minų, papasakoti besąlygiškai bendražmogišką istoriją ir dar padaryti tai įtraukiant žiūrovą, yra nuopelnas. Taip, tai antieskapistinis filmas, bet jei šiais metais ieškote vienos pamokos iš istorijos – ją rasite čia.

Pamokos

„Quo Vadis, Aida?“ paliko tokį gerą įspūdį dėl to, kad pamokas iš filmo pasiimi pats. Tai nėra moralizuojantis filmas, drįsčiau sakyti, net ne aliarmistinis – jis tiesiog yra. Pastaraisiais metais man tai yra vienas didžiausių pliusų skaitant, žaidžiant ar žiūrint įvairią kūrybą. Pasaulinėms krizėms įgaunant pagreitį, šitais žmogiškosios kančios globalizavimo laikais užsiimant kūryba, nesunku nukrypti į didaktiką.

Čia turėjo atsirasti „Quo Vadis, Aida?“ anonsas, bet kadangi atrodo, kad kino pramonė nebemoka gaminti anonsų nepapasakojant viso filmo, tai jo vietoje atsirado „Spencer“. Pastarąjam filmui pasisekė, nes jo neįmanoma papasakoti per kelias minutes. Tai labai sapniškas, jutiminis filmas. Svarbu jo istorija ne keliauti, o joje būti.

Metų pabaigoje pasirodęs filmas „Don’t Look Up“ būtent dėl to man įsiminė kaip vidutinis. Nors grubūs perspėjimai dėl klimato krizės ten pateikti lengvai virškinama amerikietiškos satyros forma, tai vis vien yra grubūs perspėjimai. Nuolatinis baksnojimas į krizės aktualumą manęs neveikia, kai galiu nuvažiuoti į savo kaimą ir paspoksoti į išdžiūvusias pelkes.

Tai viena iš priežasčių, kodėl operoje „Saulė ir jūra“ kalbėjimas panašia tema man pasirodė šiek tiek paveikesnis. Klimato krizės tematika ten nenaudojama kaip perspėjimas ar pamoka, tai veikiau tik prognozė, pranašystė, kurią patyręs išsineši, ką nori.

Vis dėlto vertingiausios pamokos buvo tos, kurios suteikė vilties gyvenant po tuo pilkšvu dangumi, nuo kurio pradėjau. Ir beveik visas šias pamokas pasiėmiau iš serialų. Vis dar matau jų mediumą kaip gana laisvą erdvę eksperimentuoti, atskleisti unikalius personažus (visgi turi tam daugiau laiko) ir pasakoti ilgesnes ir gilesnes istorijas. Štai, mano galva, geriausiųjų ketveriukė (ne iš eilės):

  • „Estonia – Funnet om endrer alt“ – įdomiai dramatizuotas penkių dalių dokumentinis estų serialas apie vieną didžiausių XX a. jūrų katastrofų – kelto „Estonia“ avariją 1993 metais, kurios metu nuskendo 852 žmonės. Nuo istoriją praturtinančių katastrofą išgyvenusių žmonių pasakojimų iki laukinių dešimtojo dešimtmečio peripetijų – buvo be galo įdomu pamatyti vieną svarbiausių tų metų įvykių, detaliai ir kokybiškai išnagrinėtą televizoriaus ekrane. Įkvepianti pamoka, kaip kurti dokumentinį serialą turint nedidelį biudžetą. O tai, kad kūrinys estų – tik pliusas.

Žiūrėti galima per „Go3“.

  • „Succession“ – vienintelė užuovėja nuo didžiųjų duomenų pagalba gaminamo „Netflix“ pašaro jau kurį laiką yra HBO produkcija, o „Succession“, mano manymu, bene geriausia šviežiena, kurią šiuo metu galima ten rasti. Tai serialas apie turtingą tėvą, kurio personažas ir turtai akivaizdžiai įkvėpti Bloombergo, Murdocho ir kitų vienaprocentininkų, teisingai sužaidusių kapitalistinius žaidimus. Bėda ta, kad senolis jau ant mirties slenksčio ir privalo išsirinkti įpėdinį(-ę). Taigi aplink pagrindinį veikėją it maitvanagiai kiekvieną 45 minutes trunkantį epizodą sukasi jo vaikai, žmonos ir įvairios problemos. Tai įstabiai suvaidintas serialas, kuris puikiai apsimeta esąs langu į nepasiekiamųjų gyvenimus. Plius, tai labai gera pamoka, parodanti, ką įmanoma išgauti sustačius kambaryje aktorius, gebančius puikiai vienas kitą skaityti ir improvizuoti. Niekada nemačiau kostiumuotųjų tokių gyvų.

HBO serialus galima žiūrėt naudojantis „Telia“ paslauga.

  • „The Expanse“ – man, kaip mylinčiam kosminę fantastiką, šis yra neišpasakytas malonumas. Tai pirmas serialas, kuriame ugnies plitimas sąlygomis, kai neveikia gravitacija, vaizduojamas teisingai! Jei jūs – kaip aš, tai šio fakto jums užteks, kad pradėtumėte žiūrėti „The Expanse“ (turbūt jau tą ir darote), kitiems parduoti sunkiau. Vienu ar kitu atveju tai bene geriausias kada nors sukurtas mokslinės fantastikos serialas, o politinės intrigos ir veikėjų arkos čia įdomiai plėtojamos. „The Expanse“ sėkmingai sujungė kosminę fantastiką su žmogiškomis, atpažįstamomis problemomis, nepaaukodamas nieko iš šių polių.

„The Expanse“ galite pasižiūrėti per „Amazon Prime“.

  • „Ted Lasso“ – „New Yorker“ žurnale rasite turbūt taikliausią apibūdinimą ką reiškia šį serialą žiūrėti: „Niekas nekalba, apie ką yra šis serialas, o veikiau pasakoja, koks jausmas yra jį žiūrėti...“ Lyg būtų surėdytas „Pixar“ studijoje, „Ted Lasso“ labai veikia sentimentalius žiūrovus (koks, turbūt, esu, jei dar nesupratote iš mano išvedžiojimų), o geriausia – puikiai atitinka mano nedidaktiškų pamokų kriterijų. Beveik visose mizanscenose čia kažkas mokosi arba klysta, bet tai stebėti ar pasiimti yra vienodai malonu.

„Ted Lasso“ galite rasti platformoje „Apple TV+“.

Praeitų metų apžvalgos tekstą pradėjau kinišku prakeiksmu, dabar jaučiu, kad reikia priešnuodžio. Stebint, kaip mylimos pasaulinės kultūros sritys svyruoja tarp kvestionuotinų pasirinkimų, o kartais net galva žemyn smenga į prarają, labai trūksta vilties. Bet ne vienetinės, o bendros, jungiančios. Yra toks kinų filosofas Lin Yutang, jo mintis apie viltį čia tiktų labiausiai: „Viltis yra kaip kelias kaime. Kelio niekada nebuvo, bet kai eina daug žmonių, kelias atsiranda.“

Visgi pradėti minti tuos vilties takus reikia ryžto. Džiaugiuosi žinodamas, kad užtenka pakelti galvą ir pamatyti, jog vis daugiau žaidimų kurėjų kovoja už savo teises, net ir didžiausiose korporacijose, vis daugiau kino industrijos asmenų ima kalbėti apie negatyvius rinkos aspektus. Aplink daug pozityvių pokyčių, daug gyvybės, daug išeičių ir kelių, kuriuos reikia tik įžiūrėti. Pastarieji metai man tuo ir pasižymėjo, tai buvo įžiūrėjimo metai, reikalaujantis žvilgsnio skvarbumo stebint tiek pramogų industriją, tiek braidant pro dezinformacijos šiukšlynus internete. Iš jų išeinu vildamasis daugiau skaidrumo 2022-aisiais ir jų ekranuose.

<p>Rašydamas šitą tekstą pirmą kartą sugalvojau pakelti kamerą į dangų žadžiant „Returnal“. Netikėtai gražus vaizdas.</p>

Rašydamas šitą tekstą pirmą kartą sugalvojau pakelti kamerą į dangų žadžiant „Returnal“. Netikėtai gražus vaizdas.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Contribee