N
A
R
A
Gyvenau iš kelionių. COVID-19 viską pakeitė

Keliautojai nešdavo pajamas ne tik gidams, viešbučių darbuotojams ir kelionių organizatoriams, bet ir vairuotojams, valytojams bei virėjams. Kaip turizmo sektoriaus darbuotojams sekasi išgyventi be keliautojų?

„Kai pasakoju apie Sakartvelą, gyvenimą Kaukaze, save, jaučiuosi kaip stand-up komikė. Man svarbu, kad žmogus pasijuoktų, prisimintų atostogas su gera nuotaika.. Daugelis buvusių klientų tampa draugais“, – apie savo darbą pasakoja nedidelės kelionių agentūros „Magical Caucasus“ bendrasavininkė Justina Vaitiekūnaitė.

„Šią vasarą, kad nepamirščiau to, ką mėgstu, po šalį vežiojau draugus. Mano darbas man labai patinka. Mėgstu keliauti viena, bet norisi ir kitiems parodyti, kad šita šalis nuostabi.“

Justina – ne vienintelė kelionių entuziastė, iki pandemijos galėjusi pragyventi iš atostogų organizavimo turistams. Tačiau sienoms užsidarius ir atostogautojų judėjimui sustojus, ji ir kiti turizmo sektoriaus darbuotojai turėjo skubiai ieškoti plano B.

Justina tebegyvena bute Tbilisio centre. Pensininkės kaimynės, žinodamos, kad vienintelis jos pajamų šaltinis – turizmas, nerimauja. Vis atneša uogienės, marinuotų agurkų, vaisių. Jos gyvena iš pensijos, kuri čia tesiekia 70 eurų, bet rūpinasi: „Gi tu darbo neturi!“ Giminėms ir pažįstamiems klausinėjant, kas dabar bus, Justina nerimui nepasiduoda. „Kaip vidutinė verslininkė, jaučiuosi labai nuskriausta. Ačiū Dievui, su kolege verslą kūrėme galvodamos apie ateitį. Esame sukaupusios rezervą, kuris leidža išgyventi ir mokėti atlyginimus. Nesinori dėl vienos pandemijos palikti keturių metų įdirbio ir pradėti kažką naujo. Tiesiog laukiu vakcinos ir vietinių rinkimų.“

Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) duomenimis, su turistais dirba kas dešimtas darbuotojas pasaulyje, o pernai turizmo sektoriuje buvo sukurta 330 mln. darbo vietų. Prasidėjus pandemijai, pavojus ėmė grėsti 305 mln. tiesiogiai ir netiesiogiai su turizmu susijusių žmonių darbams. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje turizmo srityje dirba 55 tūkst. žmonių. Pernai Lietuvą aplankė 1,7 mln. turistų, jų kasmet daugėja.

Statistikos departamentas praneša, kad balandžio–birželio mėnesiais 32 tūkst. Lietuvos gyventojų visgi buvo išvykę į užsienį, tačiau tai beveik septyniolika kartų mažiau nei pernai per tą patį laikotarpį. Ir tik kas keturiasdešimtas iš jų naudojosi kelionių organizatorių paslaugomis.

Reklama

Pavojų turizmo sektoriui bando švelninti vyriausybės, skirdamos paramą, bet dauguma turizmo sektoriaus darbuotojų dirba smulkiose ar vidutinėse įmonėse, kurioms sunku gauti paskolų ir kurios neturi turto, kurį galėtų parduoti. Sakartvelo vyriausybė parėmė mažai uždirbančiuosius, bet Justinos verslui vienintelė parama buvo atidėti mokesčiai.

Keliaukite po savo šalį

Jau kovą Lietuvos turizmo sektoriaus atstovai prašė vyriausybės paramos. Tolimas keliones mažoms grupėms organizuojančios įmonės „Travel Planet“ bendrasavininkė Gabrielė Štaraitė mėgaudavosi kelionėmis su klientais, bet, srautams sustojus, teko persiorientuoti. „Tai, ką veikiu, seniai nebeprimena ankstesnio darbo. Stebiu situaciją, sprendžiu, kaip atsiskaityti su klientais, kurių kelionės neįvyko, nors pinigus buvo sumokėję ir jie, ir mes, – sako ji. – Jaučiuosi įmonės, nežinia kada vėl galėsiančios atnaujinti veiklą, administratorė.“

„Išgyventi taip pat padėjo užklasinės veiklos: su kolegomis imituodavome savo senas kelionių nuotraukas karantino sąlygomis“, – prisimena Gabrielė. Bendraudama su partneriais užsienyje, ji priėjo išvadą, kad padėtis Lietuvoje palyginti nebloga, nes daugelis kolegų partnerėse šalyse negavo jokių valstybės subsidijų. „Neramu, nes neaišku, kiek vietinių partnerių išgyvens“, – sako ji.

„Būtent tokie darbuotojai, kaip, pavyzdžiui, rikšų vairuotojai, labiausiai nukentės nuo pandemijai suvaldyti priimtų apribojimų“

Pasak Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos, dauguma valstybių leido pandemijos paveiktiems verslams atidėti mokesčius, padengė socialinio draudimo įmokas ar atlyginimus darbuotojams, dalį nuostolių. Pavyzdžiui, Lietuvos turistų pamėgtas Egiptas leido istorinėse vietose įsikūrusiems verslininkams nemokėti nuomos tol, kol sugrįš turistai. Be to, 100 tūkst. šeimų Egipte gaus pinigines išmokas. Išmokos turėtų pasiekti ir šešėlinės ekonomikos darbuotojus. Jų, TDO duomenimis, visame pasaulyje yra net du milijardai.

„Būtent tokie darbuotojai, kaip, pavyzdžiui, rikšų vairuotojai, labiausiai nukentės nuo pandemijai suvaldyti priimtų apribojimų“,– Alpbacho Europos forumo publikai kalbėjo Claudia Dolezal, Londono Vestminsterio universitete dėstanti turizmą ir tvarią plėtrą. Austrijos kalnų kurorte vykstantis renginys kasmet sukviečia tyrėjus ir politikos formuotojus diskutuoti apie Europos ir kitų regionų ateitį, bet šiemet, kaip ir daugeliui kitų konferencijų, forumui teko persikelti į internetą.

C. Dolezal tiria, kaip verslai ir vyriausybės griebėsi vietinio turizmo šokui sušvelninti. Malaizijos oro linijos „AirAsia“ pradėjo pardavinėti skrydžių abonementus kelionėms po įvairias šalies vietas, tačiau duomenys Kinijoje rodo, kad keliautojai dažniau renkasi vietoves, į kurias galima nuvažiuoti automobiliu ar traukiniu. Dėl to iš populiariausių krypčių dingo paplūdimiai, į kuriuos patenkama tik skrendant lėktuvu. Lietuvoje vietinis turizmas per pirmąją pandemijos bangą sumažėjo ketvirtadaliu, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai. Kaip rašo „Verslo žinios“, Palangos turizmo verslų pajamos šią vasarą vietinių turistų dėka netgi išaugo. Tačiau tik ketvirtis šių turistų, keliaujančių laisvalaikiu, apsistojo viešbučiuose.

Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, pagal naują lengvatinių paskolų programą, turizmo verslus gali remti ne tik nacionalinėmis, bet ir ES lėšomis. „Negaliu skųstis – gal pradžioje buvo daug neaiškumo, bet dabar viskas veikia“, – sako Gabrielė. Anot jos, daugiausia ramybės šiuo laikotarpiu teikė turizmo verslų bendravimas per Nacionalinės turizmo verslo asociacijos platformą. „Kiekvieną savaitę po kartą ar du susikambindavome per „Zoom“. Kai nesi vienas ir žinai, ką visų vardu veikia asociacija, yra ramiau.“

Vynuogės ir kava

Indonezijos Javos saloje gyvenantis Hanungas Yogatama vertėsi alternatyviomis išvykomis dviračiais. Svečiams jis rodydavo žaliuojančius ryžių laukus ir ramų, neskubrų vietinių kaimų gyvenimą. Turizmui sustojus, iš šalies vyriausybės jis paramos nesulaukė. Nors šalis svarsto vietinio turizmo galimybes, jo teigimu, kelionės tarp salų yra ribotos, nustatytos lankytojų kvotos turistiniams objektams, įvestos naujos atstumo laikymosi taisyklės. Su bičiuliu, batikos (tradicinės tapybos vašku) mokytoju, buvęs gidas dabar bando verstis kaip galėdami – prekiauja kava, kuria ekologiškai dažytus marškinėlius, pardavinėja įvairias prekes socialiniuose tinkluose.

Tiesa, nuo keliautojų priklausomas bičiulių verslas ir anksčiau buvo daugialypis. Tarp indų, kuriuose mirko tradiciniu būdu dažomos drobės, lakstė vištos, o mokymams skirtą pavėsinę juosė kanalų sistema, kur veisėsi žuvys. Kovą, išsekus turistų srautui, gyvenvietės bendruomenė, aptarnaudavusi batikos mokyklėlę, savo sklype praplėtė žuvų veisyklas, duris atvėrė kavinė. „Dauguma klientų yra iš Džakartos ir kitų miestų. Taip pat turime ištikimų pirkėjų Jungtinėje Karalystėje“, – pasakoja Hanungas. „Pajamų bandome gauti vesdami mokymus apie batiką internetu. Visi jų dalyviai paaukoja pinigų gyvenvietės bendruomenei.“

Justina pastebėjo, kad dideli Sakartvelo viešbučiai, pasirašę sutartis su vyriausybe, tapo karantininiais viešbučiais, o kai kurie restoranai tiekia jiems maistą.. „Vidutinis ir smulkus verslas – survival mode (liet. išlikimo režime). Daugybė laisvai samdomų vairuotojų, mažų svečių namų šeimininkų pradėjo dirbti žemės ūkyje, auginti vynuoges, vaisius, daržoves. Vairuotojai, gidai atsidarė mažas krautuvėles. Karantinas ar ne – valgyti reikia visiems. Kai kas išbandė vietinį turizmą, bet čia ne ką uždirbsi, nes kartvelai neturi iš ko keliauti.“

Gabrielės kolektyvui pavyko pritraukti šiek tiek lietuvių vietinio turizmo pasiūlymais. „Kaip ir vasarą, rudenį taip pat tikimės organizuoti vietines keliones, bet tai tokia nedidelė mūsų veiklos ir buvusios apyvartos dalelė! Dauguma klientų – tie, kurie su mumis keliaudavo toli, sakė: „Reikia jus palaikyti.“ Komanda dabar veža keliautojus stebėti žvaigždžių į astronomijos observatoriją, o anksčiau klientus į Japoniją lydėdavęs vertėjas ir knygų autorius Aurelijus Zykas dabar kviečia atrasti Japoniją Lietuvoje. Nors vietinės kelionės nebuvo nuostolingos, jų paklausa labiau priklausė nuo datų, nei nuo sumanymo.

„Turime galimybę turistines vietas pamatyti kaip tinkamas gyventi, o ne vien tarnaujančias tarptautinei paklausai“

Kol į įmonės sąskaitą kapsėjo „butikinių“ vietinių kelionių pajamos, Gabrielė su nerimu stebėjo partnerių padėtį užsienyje. „Iš daugumos užsienio partnerių iki šiol nesame susigrąžinę pinigų – kelionės nukeltos į priekį be konkrečios datos. Už visas paslaugas būna sumokėta avansu, nes taip veikia turizmo sektorius. Kraštai, su kuriais dirbame, dabar atrodo pakankamai liūdnai. Pavyzdžiui, Balio sala: visą vasarą buvo kalbama, kad nuo rugsėjo ji atsidarys turistams. Ne taip seniai išėjo žinia, kad be naujų metų to daryti net neplanuoja. Pietų Afrika, Peru viena po kitos skelbia, kad turistų dar nepriims. Nustato įvairias datas, bet dauguma jų – nuo kitų metų.“

Ateities kelionės

Turizmo tyrėja C. Dolezal mano, kad turizmą tokį koks jis buvo, pats laikas reformuoti, nes gausiai lankomuose kraštuose jo daroma žala prilygsta žemės ūkio monokultūroms. Anot mokslininkės, valstybės ir verslai turizmo pertrauką išnaudoja infrastruktūrai atnaujinti ar pakeisti. Tailande, kad būtų lengviau valdyti padėtį, svarstoma leisti turistams poilsiauti tik salose. Kai kurie draustiniai kviečia keliautojus „įsivaikinti“ vėžlį, aukoti aplinkosaugos iniciatyvoms, savanoriauti per atstumą.

Daugiau kaip trečdalis Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos ekspertų mano, kad turizmas atsigaus tik kitais metais. Tai didžiausias nuosmukis nuo 1950 m. „Po SARS (sunkaus ūminio respiracinio sindromo 2002–2004 m.) epidemijos turizmas atsigavo greičiau nei po 2008-ųjų ekonominės krizės ar Rugsėjo 11-osios“, – akcentavo C. Dolezal Alpbacho Europos forume.

Tačiau, tyrėjos nuomone, pokyčius reikėtų išnaudoti kitokio turizmo kūrimui – mažiau sekinančio aplinką, infrastruktūrą ir bendruomenes. „Turime galimybę turistines vietas pamatyti kaip tinkamas gyventi, o ne vien tarnaujančias tarptautinei paklausai“, – sako ji.

Pustuštis Milano oro uostas kovo mėnesį. Visi skrydžiai iš pirmojo terminalo atšaukti.

Per pandemiją turistai ėmė vengti miestų, dažniau renkasi stovyklavimą. Šiaurės Karolinos universiteto tyrėjai pastebėjo, kad keliautojai vietoje viešbučių pamėgo nuomotis namus, ypač kalnuotose vietovėse. Praradę paklausą viešbučiai ėmė nuomoti savo erdves darbo susitikimams ar biuruose nebedirbantiems darbuotojams, norintiems susitelkti ramioje aplinkoje. Austrijoje, pasak C. Dolezal, ūkininkai įsiliejo į vietinio turizmo bangą, siūlydami nusipirkti vilnos, pasivaikščioti po mišką.

„Lietuva, mano manymu, turi didelį potencialą darnaus turizmo srityje“, – teigia darnaus turizmo vadybą Mykolo Romerio universitete dėstanti Salomėja Vanagienė. „Galima vykdyti edukacines veiklas Lietuvos kaimo turizmo sektoriuje ir ne tik jame.“

„Prognozuočiau, kad kelionės bus organizuojamos vis mažesnėms žmonių grupelėms – šeimoms, draugų kompanijoms“, – svarsto kelionių organizatorė Gabrielė. – Galbūt mažės kelionių į miestus, muziejus ir šventes. Bet tikrai liks poilsis vilose, nedideliuose viešbučiuose, laukinėje gamtoje, kalnuose.“ Kol kas kelionių organizatoriai stengiasi pasiūlyti kiek įmanoma patrauklesnes kainas, kad sulauktų bent kokios paklausos, bet kol kas sunku prognozuoti, kaip keisis skrydžių, viešbučių ir turizmo paslaugų kainodara. Organizatoriams atsisakant didelių keliautojų grupių ir turistinių autobusų, dalis laisvalaikio pasiūlymų tampa prieinami tik savo automobilius vairuojantiems klientams. Tokių Lietuvoje šią vasarą buvo net 90 proc.

Visgi susidomėjimas naujais kelionių pasiūlymais palaiko pašnekovių tikėjimą, kad kelionių organizatoriai bus reikalingi ir popandeminėje ateityje. „Per šituos mėnesius sviro rankos, atrodė, kad ateities nebėra arba ji tokia neužtikrinta, kad kažin, ar beverta laukti, – sako Gabrielė. – Iš kitos pusės, su kolektyvu pasikalbame, kad esame atradę sritį, kuri mums labai patinka, ir jei reikės palaukti metus ar dvejus – palauksime veikdami kažką kita. Žmonija išgyveno visokias pandemijas ir virusus – išgyvens ir šį. O nenumaldomas noras pamatyti viską savomis akimis, ne internete, išliks.“

Į Sakartvelą grįžtančių turistų laukianti Justina taip pat mano, kad ateityje kelionės bus sąmoningesnės. „Masinis turizmas, kai nuvažiuoji, pervažiuoji, viešbutis, viskas vienoje vietoje – užleis vietą lėtesniam, kuomet lankomi atokesni objektai, vertinama gamta, galbūt keliaujama dviračiais, pėsčiomis. Ne lėktuvais ar autobusais“, – mano ji ir prideda, kad noras keliauti ir ištrūkti iš kasdienybės liks.

„Kai pasijuntu negerai, važiuoju į kalnus, pabūnu apsupta jų didybės, įkopiu į viršūnę ir visos problemos dingsta. Kalnai – milijonus metų ten, o mano problemos tokios trumpalaikės.“

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Autorės dalyvavimą Alpbacho Europos forume finansavo „Thomson Reuters“ fondas.