Apie tai kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, Filosofijos ir socialinės kritikos katedros vedėju Gintautu Mažeikiu.

Visą pokalbį galite išgirsti ir tinklalaidės fomatu:

Kokia yra kairės ideologijos esmė? Be ko kairė nebūtų kaire?

Kairė ideologija atsirado veikiant dviejų įvykių įtakai. Pirmasis buvo Didžioji Prancūzijos revoliucija, kurią laikyčiau nelabai esminga dabartinės kairės ideologijai. Tada kairieji buvo suvokiami kaip tie, kurie reformuoja visuomenę, siekia jos radikalaus atsinaujinimo. Bet jakobinai, tuometiniai revoliucionieriai, mažai ką bendro turi su šiuolaikine kaire – bendras nurodymas į radikalų visuomenės atsinaujinimą ir drąsų žengimą modernizacijos keliu nėra toks reikšmingas.

Kitas laikotarpis – didieji protestai Didžiojoje Britanijoje apie 1840-uosius ir truputį vėliau. Šie judėjimai padarė didžią įtaką Karlo Markso ir visos jo kompanijos idėjoms. Tada ir susiklostė šiuolaikinės kairės idėja.

Pirmiausia, šiuolaikinė kairė reiškia išnaudojimo kritiką ir išnaudojimo tyrimus. Taip pat tai yra politinė organizacija, kuri galėtų sumažinti žmonių išnaudojimą. Visų žmonių: darbininkų, moterų, žydų, vaikų. Taip pat sumažinti kolonijinį išnaudojimą, prekybą žmonėmis ir kt. Klasikinės kairės temos nėra išnykusios ir šiandien.

Vėliau atsirado svarstymai ir diskusijos, politinės programos, keliančios klausimus: kaip įvairios kairiosios grupės siekia sumažinti žmonių išnaudojimą, prekybą jais, suteikti jiems daugiau teisių ir galimybių? Koks yra valstybės vaidmuo mažinant išnaudojimą ir žmonių engimą? Ar valstybė mums gali padėti, ar priešingai, gali kenkti?

Po 1960-ųjų metų į tai įsivelia ir komunizmo kaip patologinio kairiojo mąstymo kritika. Pats kairysis mąstymas, kritinė teorija aptinka, kad ji gali būti ne tik teisinga, bet ir patologiškai iškreipta ir gali priimti sprendimus, kurie priveda prie tragiškų pasekmių. Todėl Vakarų socialdemokratija pradeda kreipti dėmesį ir į tai, kad kalbame ne tik apie kairę, bet ir ultra-kairiųjų sprendimus, kurie iš esmės jau nebesiskiria nuo fašistinių arba nacionalistinių sprendimų ir kurie gali paskatinti labai blogas socialines pasekmes.

Ar šiandien kairiam rinkėjui Lietuvoje yra iš ko rinktis?

Šiuo metu nėra. Abi socialdemokratų partijos labai mažai arba labai vangiai užsiima išnaudojimo tyrimais. Taip pat jie labai mažai kolaboruoja su kairiaisiais judėjimais. Neišpildytas pažadas, kad bus sukurti skėtiniai kairieji judėjimai, kurie aprėptų, pavyzdžiui, anarchistus, socialdemokratus, netgi radikalius socialistus ar socialliberalus. Tada dėl esančių nelygių teisių mes jau ginčytumėmės viduje – kairiojo skėčio, kairiosios platformos viduje.

Išnaudojimo diskursas Lietuvos socialdemokratams nėra pagrindinis. Rezistencijos diskursas jiems nėra pagrindinis. Protesto jie nesuvokia kaip socialdemokratinės priemonės, todėl kairioji ideologija, kuri yra tapatinama, visų pirma, su socialdemokratų partijomis, yra ne tik silpna, bet dažniausiai visiškai išnyksta. Ji susilieja su dešiniaisiais – konservatorių mintimi arba net ultra-konservatyvia valstiečių mintimi apie šeimų saugą. Tai yra nonsensas, nes tai – dešinioji dienotvarkė.

Socialdemokratų lyderis Gintautas Paluckas išskiria ekonominę kairę ir žmogaus teisių klausimus. Pasak jo, kai kurie socialiai teisingos ekonomikos norintys regionų gyventojai – vadinamieji tradiciniai socialdemokratų rinkėjai – net negali pagalvoti, pavyzdžiui, apie partnerystės įteisinimą. Ar mes galime kalbėti apie kairę be žmogaus teisių užtikrinimo?

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų socialdemokratija pirmiausia kalba apie socialinę politiką – visą socialinę politiką. Ekonomika gali būti nagrinėjama ir suvokiama socialinės politikos ir jos kritikos plotmėje, bet ji negali būti atskirta nuo kitų dėmenų.

Ekonominį dėmenį akcentavo komunizmas: štai, mes išspręsime gamybinius santykius, apibrėšime normas ir visuomenė savaime taps laiminga ir teisinga. Tai yra absurdas. Sovietų Sąjungos istorija liudija, kad tokiu atveju gali būti persekiojamos seksualinės mažumos, neigiamos kai kurios moterų teisės, žodžio laisvė ir viešuma. Viešumos supratimas yra iškreipiamas.

Kitaip tariant, jei kalbama apie ekonomizmą arba vadinamąjį homo faber – dirbantį žmogų, kuris neva yra visa ko pagrindas, tai kas tada atsitinka? Tada yra iškreipiamas arba deformuojamas socialinis diskursas. Vietoje to, kad matytume visą socialinį ir politinį laukus, imame akcentuoti vieną vienintelį dėmenį ir manyti, kad per jį išspręsime visas problemas. Tai yra politiškai pragaištingas dalykas. Taip ignoruojamos daugelio žmonių teisės, nėra suprantama, kad jie dalyvauja toje pačioje gamybinėje veikloje.

Taip pat šitaip yra iškreipiama pati gamybos arba ekonomikos sąvoka, dažniausiai nematant, kad, pavyzdžiui, kūrybinės industrijos yra šiuolaikinės gamybos dalis – funkcionali ir labai reikšminga. Arba nesuprantant, kad šiuolaikinė ekonomika yra tinklinė, pasaulinė ir jau nebegali būti svarstoma vien tik Lietuvos plotmėje.

Galų gale, socialinės idėjos atmetimas, jos nustūmimas į antrą vietą, į pirmą iškeliant abstraktų ekonomizmą, nužudo pačią socialinę politiką. Tada toje vietoje gali pasirodyti įvairūs dešinieji argumentai. Tradicinis dešinysis argumentas yra ginti tradiciją, tautą, ginti tautinę, krikščionišką šeimą. Konservatyvusis dešinysis judėjimas nesigilina į išnaudojimo faktorius, kurių yra labai daug.

Tokiu atveju normali politinė aplinka susiklosto tada, kai kas nors gali veikliai oponuoti dešiniesiems. Kitaip tariant, neneigiant to, ką kalba dešinieji, iškelti savo argumentus ir sakyti: „Jūs nematote to ir to, o mes giname šituos dalykus“.

Šiandien aktualesni klausimai yra ne apie tradicinę šeimą, o apie socialinę politiką ir įvairių visuomenės grupių integraciją: žmonių, kurie neturi pilietybės, žmonių, kurie atvyksta į Lietuvą dirbti, nepilnų šeimų, žmonių, kurie nori gyventi partnerystėje. Yra daugybė įvairių klausimų ir jie, visų pirma, susiję su socialine politika ir tik iš dalies su ekonomika.

Tačiau socialdemokratai šito pokalbio bijo. Jie mano, kad jis galėtų atbaidyti rinkėjus, kas yra visiška iliuzija. Pavyzdžiui, tai, ką surinko Laisvės partija, didžiąja dalimi galėjo pasiimti socialdemokratai. Jeigu jie būtų buvę drąsūs, būtų kalbėję socialinės politikos, mažumų integracijos temomis ir kaip tai susiję kad ir su ta pačia ekonomika, jie būtų galėję paskatinti ne tik ekonomikos raidą, pavyzdžiui, aukštųjų technologijų ir kūrybinių industrijų srityje, bet lygiai taip pat padidinti savo rinkėjų skaičių.

Bet priešingai, šnekėdami kaip dešinieji, kaip konservatyvūs politikai, gindami tradicinę visuomenę ir tradicinę ekonomiką, jie ne tik pataikavo valstiečiams ir konservatoriams, bet ir patys išsižadėjo dalies savo pačių idealų. Tokiu atveju, kodėl rinkėjas turėtų balsuoti už socialdemokratus, jei kiti šneka atviriau ir drąsiau? Tada jaunimas vien iš orumo sau balsuos už Laisvės partiją ir Aušrinę Armonaitę. O tradicinis rinkėjas, kuris yra linkęs ginti šeimą, bažnyčią ar, sakykime, kaimą, balsuos arba už konservatorius, arba už valstiečius. Tokiu būdu socialdemokratai netenka rinkėjų. Šioje vietoje nematau kitos išeities, kaip tik reformuoti socialdemokratų partijos ideologiją.

Kodėl dešinioji mintis Lietuvoje atstovaujama plačiau ir labiau?

Pirmiausia, kairieji ilgą laiką Lietuvoje buvo asocijuojami su komunistų partija ir iš darbininkų atgimusia, persitvarkiusia Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP) bei Algirdu Brazausku. Buvo sovietinės inercijos balsuoti už LDDP ir už vėliau atsiradusią jungtinę partiją – Lietuvos socialdemokratus. Šita inercija šiandien jau beveik baigėsi. Per 30 metų galėjo susiformuoti naujoji socialdemokratija. Buvo pakankamai ilgas laikas, per kurį buvo galima suformuoti politiką: atitinkamai formuoti tyrimus, leisti mokslines knygas.

Noriu atkreipti dėmesį, kad tradicinė socialdemokratija visada vykdo labai plačius socialinius tyrimus. Tai nėra paprastas populistinis šnekėjimas, bet tai yra argumentai, kurie paremti savo pačių vykdomais, remiamais arba aktualizuojamais tyrimais. Socialdemokratai pakankamai ilgai buvo valdžioje tam, kad tokius tyrimus inicijuotų valstybės sąskaita. Tokio pavidalo kalbėjimas būtų taip pat susijęs su protestais, rezistencija ir tam tikrų grupių gynimu, kuris būtų aktyviai integruotas į aikštę. Jis padėtų suprasti, kodėl Lenkijos darbininkai Solidarumo laikotarpiu 1981-1983 metais ir vėliau pakilo į kovą prieš komunistinį režimą, ir paaiškinti, kas su šiuo režimu buvo negerai.

Pavyzdžiui, šiandien Baltarusijoje – pakilimas, kuris yra ne tik tautinis. Jo pagrindas, bent jau pusė jo, yra streikai – sukurti darbininkų komitetai, kurie solidarizuojasi, jų nariai sodinami į kalėjimus, jie laužomi ir daužomi, badauja, vykdo kitus aktyvius veiksmus. Nemačiau, kad Lietuvos socialdemokratų partija bent kaip nors įsitrauktų į šitą kovą, palaikytų, solidarizuotųsi, kad darbininkai siųstų laiškus vieni kitiems, kad įsitrauktų kartu su profesinėmis sąjungomis į politinę veiklą ir demonstracijas. Nieko tokio nėra. Tai mieganti, nieko neveikianti partija, kuri svajoja, kad atsitiks stebuklas. Kad pašnekėjus truputį liberaliai ir truputį konservatyviai už juos staiga ims balsuoti.

Atrodo, kad tie, kas atmena sovietmetį, nors ir yra kairių pažiūrų, gali nenorėti balsuoti už socialdemokratus. Lygiai taip pat ir jaunimas, pamatęs konservatyvius kai kurių socialdemokratų partijos narių pasisakymus ir sprendimus. Tai atrodo kaip vidinis partijos užstrigimas – nei tiems, nei tiems.

Lietuvos socialdemokratai turi vieną ligą, atkeliavusią iš sovietmečio: tai polinkis virsti nomenklatūra. Žmogus, atėjęs į socialdemokratų partiją, dažnai tikisi, kad taps valdininkėliu, gaus kokio nors tarnautojo statusą. Arba tas, kuris taškosi ir niekaip negali įsitaisyti kokio nors miesto administracijoje – yra tikimybė, kad kas nors susitars ir jį įkiš. Tai yra vienas iš veiksnių, dėl ko jaunimas, negalintis suprasti aktyvios politinės kovos ir rezistencijos, vis tiek eina į socialdemokratų partiją – eina nomenklatūrinės karjeros tikslais. Ir tėvai, ir seneliai jiems pataria: „Nori padaryti karjerą, ženk štai šituo keliu ir būsi palaikomas“.

Vis dėlto, šitas veiksnys yra vis mažiau veiksnus. Nors akivaizdu, kad Lietuvoje dar yra rajonų ir miestų, kur socialdemokratai vis dar yra valdžioje ir šitas nomenklatūrinis kelias yra įmanomas.

Aš nepasakyčiau, kad tik socialdemokratų partija serga šita nomenklatūrine liga. Bet socialdemokratai ilgą laiką ja labiausiai sirgo. Jeigu lygintume užkrėstumo mastą, tai būtent socialdemokratų partija buvo šitas užkratas. Jo reikia atsikratyti. O atsikratyti reiškia radikalizuoti. Radikalizuoti taip, kad šita nomenklatūrinė grupė išsigąstų ir suprastų, kad ji nereikalinga, ji yra balastas, ji trukdo formuotis politinei partijai. Arba ta politinė partija nėra iš tikrųjų partija, o tik biurokratų susirinkimas.

Bet 2017 metais mes tarsi matėme apsivalymą. Socialdemokratai išėjo iš valdančiųjų ir suskilo. Dalis senosios partijos narių liko pozicijoje ir sudarė naują politinį darinį, o likusi dalis tuo metu kalbėjo apie atsinaujinimą.

Taip, ir tuo metu aš juos labai palaikiau. Tos pirmosios idėjos buvo labai gražios. Gintautas Paluckas tuomet kalbėjo apie skėtinę, tinklinę socialdemokratiją, kuri veiktų panašiai kaip jungtinė kairiųjų koalicija Graikijoje – kuri galėtų aprėpti ir bendradarbiauti su įvairiais kairiaisiais.

Tačiau ilgainiui nei jis, nei jo aplinkiniai taip ir nesugebėjo pasiūlyti platformos, kur kairieji galėtų bendradarbiauti. Priešingai – buvo daroma viskas, kad kiti kairieji, kurie ne visai sutinka ir nenori palaikyti taip vadinamos generalinės ar nomenklatūrinės partijos linijos, būtų atstumti.

Labai sveikinu, kad socialdemokratai tada atsiskyrė reformuotis ir atsisakė bendradarbiauti su valstiečių partija, kuri, nors sakosi esanti kairioji, niekada nėra vykdžiusi jokios išnaudojimo analizės, nėra užsiiminėjusi socialinės įvairovės politika, o garsiai šnekėdama apie gerovės visuomenę arba meilę tautai išties vykdo dešiniąją, vietomis ultra-dešiniąją politiką.

Tada atsiskyrimas buvo savaime suprantamas. Buvo aišku, kad tai yra labai geras kelias. Ir ne tik atsinaujinti, įtraukti daugiau jaunų žmonių, bet ir atnaujinti visą programą, visą ideologiją.

Žinoma, partijos skilimas įvyko ir dėl nomenklatūrinių sumetimų. Tie, kurie bendradarbiavo su valstiečių partija, norėjo likti ministrais, viceministrais arba likti įtakinguose Seimo komitetuose – tai vadinami Gedimino Kirkilo socialdemokratai. Atsimenu, kad įvairios politinės partijos tada labai džiaugėsi, netgi konservatoriai. Jie manė, kad štai, galų gale bus ryškus oponentas, su kuriuo bus galima diskutuoti.

Buvo įsivaizduojama, kad tada pamatysime debatus, kuriuose aiškiai matysime vertybinius skirtumus. Kad išeis, sakykime, Gabrielius Landsbergis ir Gintautas Paluckas, kurie gebės būti juoda ir balta, bet ne gerąja ir blogąja prasme, o tuo, kad taip kontrastingai skirsis. Ir vieni, gindami vienas vertybes, o kiti – kitas, galės argumentuoti ir tokiu būdu mes pamatysime, kas mūsų visuomenėje yra gerai arba negerai, nes oponavimas visados yra naudingas.

Bet labai greitai pamatėme, kad naujosios socialdemokratų vadovybės kalba susiplakė ir ištirpo dešiniajame liberaliame kalbėjime. Ir atskirti, kur kalba A. Armonaitė, G. Paluckas ar G. Landsbergis tapo beveik neįmanoma. Kalbos susiplakė.

Taip pat socialdemokratai labai greitai prarado ryšių su visuomene iniciatyvą. Kiekviena politinė partija nori formuoti savo diskursą, apie ką kalba žiniasklaida, apie ką kalbą visuomenė. Tačiau kiekvieną kartą, kada visuomeninis transliuotojas, komercinis radijas ar televizija pasikviečia socialdemokratus, jiems yra pasiūloma tema, o ne jie ją pasiūlo.

Kartais girdžiu, kad socialdemokratai sako: „Niekas nepakviečia į tokius pokalbius, kuriuose galėtume išdėstyti pakankamai socialdemokratines idėjas“. Mano manymu, toks teiginys yra visiškas absurdas. Šiuo metu yra socialiniai tinklai, patys galite formuoti tą dienotvarkę, niekas netrukdo. Aš formuoju, kitas blogeris formuoja, kiekvienas, parodydamas savo iniciatyvą ir gebėjimus, yra pajėgus formuoti temą. Galbūt pavyks sukurti ne per vieną ar dvi dienas, bet tikrai per mėnesį, kitą jūs jau galėsite temą išplėtoti. Sakyti, kad visuomenė nediskutuoja socialdemokratinių idėjų, yra absurdas.

Net ir po rinkimų, pavyzdžiui, Gintauto Palucko beveik nematome – nei žiniasklaidoje, nei socialiniuose tinkluose.

Nenorėčiau visada kalbėti vien tik apie lyderystės problemą, bet, be abejonės, tokia problema partijoje yra. Jeigu lyderis tyli, mes galėtume pasvajoti ir pajuokauti, kad gal jis rašo monografijas ir knygas – juk nežinome, kuo jis užsiima tuo tylėjimo laikotarpiu. Tačiau reikia kalbėti apie visą partijos valdybą, įvairius komitetus ir kitus lyderius. Partija tik tada sėkminga, kai yra ne vienas lyderis, o trys, penki ar dešimt, kurių kiekvienas vienas su kitu lenktyniauja ir lenktyniaudami sukuria tokią aplinką, kad partijos suvažiavimas yra didelė diskusija, kas galėtų likti lyderiu, o kas negalėtų. Ir kai po kiekvieno pralaimėjimo yra aštri kritika.

Tai, kad vienoje ar kitoje vietoje Gintauto Palucko neišrenka, yra akivaizdu, kad pati partijos vadovybė turi nedelsiant iškelti klausimą: kas blogai šitoje partijoje? Galbūt ne lyderis, ne vadovas blogas, bet gal mūsų ryšiai su visuomene blogi, gal mes nesuprantame socialinių aplinkų, kad lendame į tuos rajonus, kur žmonės nebalsuoja už mus ir negali suprasti mūsų idėjos? Gal mūsų strategija ir taktika nėra gera? Nebūtina viską suversti vien tik į lyderį. Mano kaltinimas yra daug didesnis. Čia ne tik lyderio problema, čia visos partijos vadovybės problema.

Po pirmojo rinkimų turo Gintautas Paluckas sakė, kad jo partija rems valstiečių vienmandatininkus, kurie išėjo į antrą turą kartu su konservatoriais. Taip pat dabar galime pastebėti tendenciją, kad įvairūs politologai, politikai ir žurnalistai centro kairei priskiria tokias partijas kaip valstiečiai ar Darbo partija. Ar turi kažką kairiojo šios partijos ir ar toks jų priskyrimas šiai krypčiai nesumenkina kairės kaip ideologijos?

Žinoma, kad sumenkina. Bet ne tik tai. Šiuo metu turime problemą, kad vietoje to, jog kiekviena politinė partija turėtų savo veidą ir bandytų žūtbūt suformuoti savo atskirą įvaizdį, savo atskirybę, jos bando susimesti į kažkokias politines grupuotes, kloakas, kur kalba viena ir ta pačia kalba, ir kur sunku atskirti, ką kuris šnekėjo. Jie neturi nei savo kalbėjimo stiliaus, nei išvaizdos, nei kitų dalykų. Naudojimasis senais, archetipiniais vaizdais, kaip, pavyzdžiui, ateiti su raudona vėliava, bet šnekėti apie gerovės visuomenę ir šeimą, yra, iš esmės, raudona vėliava kovoti už konservatyvias idėjas ir dar po to susidėti su valstiečiais, kas iš viso tokiu atveju yra nonsensas.

Jeigu pasižiūrėsime į politines programas – labai dažnai partijos jų neberašo, – bet jeigu bandysime jas atspėti, net jeigu jos pačios yra nepaskelbtos ir yra tik tezės ar kažkoks pranešimas, tai vis tiek valstiečiai pagal daugelį savo teiginių yra labiau panašūs į konservatorius. Pasakyti, kad ponas Karbauskis neišnaudoja savo valstiečių, kuriuos samdo, savo darbininkų, arba kad žemės ūkis Lietuvoje yra plėtojamas socialinio solidarumo būdu, o ne, sakykime, engimo pagrindu, yra juokas. Žinoma, kad engiama ir jokio solidarumo nėra.

Yra dar didesnių problemų. Lietuva turi labai platų nevyriausybinį sektorių, kuris siekia iš esmės reformuoti socialinę politiką. Jam priklauso skirtingos žmonių grupės, kurios dažnai tarpusavyje gali nesusitarti, bet vis dėlto joms reikalingas politinis palaikymas. Bet valstiečiai neketina padėti tam dideliam nevyriausybinių grupių tinklui. Sakyti, kad konservatoriai padės? Ne. Konservatoriai turi savo per amžius besitęsiančią dienotvarkę – žmonių bendruomenes, kurios dažniausiai yra vietos bendruomenės.

Tai socialdemokratai vietoje to, kad bendradarbiautų su profesinėmis sąjungomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, irgi pabrėžia norą dirbti su vietos bendruomenėmis. Ir valstiečiai taip pat. Todėl jų skelbimai „Mes padėsime vietos bendruomenėms“ niekuo nesiskiria vienas nuo kito – visi sako vieną ir tą patį, žodis į žodį. Tokiu būdu pasakymas, kuris yra kairysis, o kuris – dešinysis, yra beprasmiškas. Centro kairė ir centro dešinė yra beprasmiška, nes jie visi susiplakė į vieną grupę ir mums paliekama tuo tikėti. Kai vieni ateina ir sako: „Aš truputį esu centro dešinysis“, kiti: „O aš – truputį centro kairysis“, čia yra tas pats, kas 2 proc. ir 2,5 proc. riebumo pienas. Atspėkite, kuris yra kuris, jeigu dar parašyta, kad riebumas gali svyruoti 0,7 proc.

Būtų svarbu aptarti ir Darbo partiją. Ji atrodo kaip chameleonas: kam reikės, prie to galės prisijungti.

Pirmiausia, kai mes kalbame apie politines partijas, šios mūsų kalbos galėtų būti įdomios kokiems 30 proc. balsuojančių piliečių. 20 proc. balsuojančių piliečių paprastai neturi savo nusistovėjimo, pažiūrų ir blaškosi iš vienos pusės į kitą. O tie minėtieji 30 proc. daugmaž turi savo inercijas, dažniausiai ne įsitikinimus, bet inercijas. Likusieji 50 proc. Lietuvos gyventojų neturi jokių ypatingų savo pažiūrų, jie nėra aiškiai susiformavusi pilietinė grupė. Pasakyti, kad jie yra kažkokia dvasinga tauta, tai reiškia sukurti didelę iliuziją. Jokios čia dvasingos tautos nėra, yra masės, vartotojų masės.

50 proc. vartotojų masė neturi jokio supratimo, už ką balsuoti, jie pasiduoda reklamai arba vartotojiškiems gundymams, į kuriuos norėtų leistis. O jeigu tie gundymai ir viliojimai yra nepakankami, jie į rinkimus neina. Tada laimi tie, kurie daugiausia investuoja į ryšių su visuomene technologijas ir pasiekia šituos 50 proc., kuriuos kokiu nors būdu prišnekina nueiti iki balsavimo.

Darbo partija ir yra ta, kuri geriausiai sugeba kreiptis į mases. Ne į piliečius, kurie turi kokią nors klasinę nuojautą arba kovoja su išnaudojimu ir siekia mažumų pripažinimo teisių, nevyriausybinių organizacijų politikos. Jie apeliuoja į tuos, kurie nieko nenori. Jie neturi savo klasinių įsivaizdavimų, nepriklauso nei nevyriausybinėms organizacijoms, nei bažnytinėms parapijoms, kurios, šiaip ar taip, irgi yra organizuota pilietinė grupė – bažnyčiose ir aplink jas galima susitarti, ką ir kaip palaikysi.

Darbo partija kiekvienąkart genialiai sugeba kreiptis į didžiąsias mases ir tos masės girdi. Darbo partija tai padaro kur kas geriau nei dešimt tautininkų radikalų partijų, kurios irgi bando kreiptis į tuščią masę, manydamos, kad ten ir yra tauta. Belskis nesibeldęs į šitą masę, jokios ten tautos nėra. O Darbo partija puikiai supranta, kad ten jokios tautos nėra, o tik paprasti vartotojai, kuriems pati svarbiausia gyvenimo vieta yra „Akropolis“, „Maxima“ ar „Hyper Rimi“. Jie puikiai šitą dalyką išnaudodami, suprasdami ir žadėdami būtent šiame konkrečiame diskurse sugeba prisivilioti tuos 10-12 proc. balsų. Matydamas, kaip jiems tai sekasi, manau, kad šita politinė partija Lietuvoje dar gyvuos pakankamai ilgai ir sėkmingai.

Jų retorikos daug, bet kai jie išrenkami ir pamatome, kokia iš tikrųjų yra vykdoma politika, juk jie buvo ir valdantieji, viskas atrodo šiek tiek kitaip.

Bet tai yra iliuzija, nes tiems 50 proc. „Hypermarket“ vartotojų nereikia nieko vykdyti, jie ateina dėl šypsenos ir dėl pažado, kuris pats savaime yra fainas. Apie kokį rimtumą čia kalbame, Darbo partijai yra ypač naudinga nedalyvauti jokioje valdančioje koalicijoje, nes tada, neduok Dieve, reikės kažką vykdyti ir dirbti. O čia juk pažadi, pašneki, pavaizduoji, susimoki kokiai nors ryšių su visuomene agentūrai, kuri bent kiek pagelbėja, ir viskas. Tiktai nešnekėk tautinių nesąmonių, nes antraip tavo populiarumas nukris iki 1,5 proc.

Nematote Darbo partijos kaip grėsmės?

Nematau. Matyčiau grėsmę tik tuo atveju, jeigu jos komercinė veikla papirkinėjant balsuotojus būtų neribojama. Tada naudodamasi savo šitais mechanizmais ji galėtų surinkti iki 50 proc. balsų ir kiekvieną kartą laimėti. Jeigu jie gamintų saldainius, mėtytų ledus, rengtų pop muzikos koncertus regionuose atvirai, o kitos partijos to nedarytų, tai taip, jie triuškinančiai kiekvieną kartą laimėtų. Bet kadangi šita veikla yra labai stebimai ir prižiūrima, jie negali išnaudoti savo populistinių mechanizmų. Tai atitinkamai jų populiarumas ir svyruoja 20-čia procentų, kas jų partijai yra visiškai pakankamas kiekis. Aš manau, kad ciniška Darbo partija yra labai savo vietoje ir labai gerai supranta, ką veikia.

Sugrįžkime prie socialdemokratų ir jų dabartinės situacijos. Turbūt yra trys keliai: jau dabar jų deklaruojamas idėjinis artumas su valstiečiais ir kartu priskyrimas Darbo partijos į centro kairę, kitas variantas – burtis su konservatoriais ir liberalais, bet, pasak jų, tai atrodytų kaip idėjinė išdavystė, o trečias – likti opozicijoje ir prie nieko nesijungti. Kokį variantą matote jūs?

Nėra čia jokių ypatingų idėjinių išdavysčių. Turint omenyje košmarą, kada susidės konservatoriai su Laisvės partija, kai dvi politinės partijos turi kai kuriuos teiginius visai nesuderinamus su kitais, jie aptiks, kad jų koalicija yra kur kas labiau, sakykime, prieštaringa nei jeigu jie būtų susidėję su socialdemokratais arba valstiečiais. Aš matau jų teiginiuose kur kas daugiau prieštaravimų nei tame, kad jie bendradarbiautų su partijomis, kurios neturi jokio veido.

Tai aš viską matyčiau taip: jeigu socialdemokratai susidėtų su Laisvės partija, tai, žinoma, patiems socialdemokratams tai labai išeitų į naudą. Tai būtų atsinaujinimas, galų gale jie taptų drąsesni, bent kiek atitoltų nuo nomenklatūros. Kita vertus, ten irgi neišvengiamas prieštaravimas, kadangi abi liberalų partijos, ypač Laisvės partija, akcentuoja laisvą rinką, tai reiškia nedėmesingumą išnaudojimo tyrimams ir jo mažinimui, manant, kad paprasčiausiai valstybine pagalba išnaudojamiems – didinant išmokas ir visokius kitokius socialinės pagalbos dalykus – galima kompensuoti patį išnaudojimą.

Būdas, kuriuo kviečia užsidirbti socialdemokratai, ir būdas, kuriuo kviečia užsidirbti liberalai, yra skirtingas. Socialdemokratai kviečia užsidirbti tada, kai tu pats prižiūri išnaudojimo sąlygas ir matai, kad nesi engiamas ir įvairios nomenklatūrinės, valstybinės arba tarptautinės grupės nenupeša nuo tavęs per daug pinigų, kad viskas yra tam tikrose sutarimo ir racionalumo ribose.

Tuo metu Laisvės partija ir liberalai dažniausiai kviečia užsidirbti tiek, kiek gali, nekvestionuojant egzistuojančios tvarkos. Pati savaime tvarka yra numanoma lyg gera ir tokiu būdu slaptai yra pateisinamas labai didelis išnaudojimas ir įmonių bei korporacijų cinizmas. Čia yra pagrindinė vieta, kur galėtų susikirsti socialdemokratai ir liberalai ir negailestingai atakuoti vienas kitą.

Tačiau kadangi socialdemokratai yra iš viso nedėmesingi išnaudojimo klausimui ir jo netyrinėja, tai ką jiems tai reiškia? Jeigu norite, gali eiti su valstiečiais, liberalais ir konservatoriais, kas nuo to pasikeis? Jie neturi veido. Jie turi savo seną demagoginį kalbėjimą. Jeigu norisi sakyti, kad nereikėtų jungtis su liberalais pagal principus, tai pirmiausia tu turi turėti tuos principus. O kai neturi principų, tai tegul jungiasi su kuo tik nori. Nors ir su Darbo partija, koks ten skirtumas.

Ir ką tada daryti kairiam rinkėjui?

Šiuo atveju tai labai sudėtingas klausimas. Aš galvoju, ar būtų prasminga, kad vėl formuotųsi kokia nors nauja socialdemokratinė ar kita kairioji partija. Matydamas naujai susiformavusias įvairias partijas ir politines grupuotes Lietuvoje, manau, kad jų likimas yra nelaimingas ir blogas. Laisvės partija yra išimtis, bet dažniau mes matome nesėkmes nei sėkmes.

Šią akimirką nematydamas žmogaus ar žmonių grupės, kuri galėtų suformuoti naują kairę dienotvarkę, aš vis dėlto manau, kad rinkėjui reikia tiesiog laukti, nes dabar teks kurį laiką nusivilti. Reikia, kad socialdemokratų partija iš esmės reformuotųsi iš vidaus, galbūt pagal tuos pačius tikslus, kurie buvo iškelti partijos suvažiavime, kuriame Gintautas Paluckas buvo išrinktas vadovu. Daugelis iš tų tezių, mano manymu, buvo pakankamai geros. Reikėtų papildyti, bet čia diskusijų reikalas. Ir, žinoma, pritraukti kaip galima daugiau naujų žmonių į šitą aktyvizmą. Ir jokiu būdu nesusidėti su valstiečiais, nes tai yra pakankamai pragaištingas kelias.

Dabar labai juokingai atrodo tai, kad būtent Gintauto Palucko, būtent šitų socialdemokratų įtaka buvo atsiskirta kadaise nuo valstiečių. Buvo sugriauta koalicija būtent su tais pačiais valstiečiais, būtent su Ramūno Karbauskio sukurta vizija ir iš esmės visa partija. Ir dabar lygiai su ta pačia partija, kuriai buvo skandalingai pasakyta, kad „mes neturime nieko bendro“, lygiai tokiu pačiu būdu viešai, pabrėžiu, viešai, bandoma būti kartu. Tai aišku, kad kvepia absurdu.

Kita vertus, galiu pasveikinti valstiečius – jeigu jie siekė susilpninti socialdemokratus, pakelti jų sąskaita savo populiarumą, atrasti sau daugiau vietos politiniame žemėlapyje pasislenkant bent truputį į kairę ir išgirstant, nežinau, kokiu būdu, kairę dienotvarkę, tai jų šitie žingsniai yra pakankamai sėkmingi besireformuojant viduje ir tokiu būdu alinant socialdemokratų partiją.