Išgirskite tinklalaidę paspaudę PLAY mygtuką aukščiau arba „Spotify“ grotuve žemiau:

„Renovacijos“ centre yra 30-mečio laukianti norvegų kalbos vertėja Ilona, kurios vilnietišką gyvenimą su jos partneriu sujaukia prasidėjusi namo renovacija ir ten sutiktas ukrainietis statybininkas. „Kai pradėjau rašyti [„Renovaciją“] buvau įkvėpta amerikietiško indie kino ir galvojau, kad taip, šita istorija vyksta Lietuvoje, bet ji galėtų vykti bet kur. Ir čia tikrai nebus filmas apie traumas!“, – NARA podkastui prisimena režisierė gavusi „Sidabrinę gervę“ už geriausią 2013-ųjų metų Lietuvos trumpametražį filmą „Plaukikė“.

Gabrielės planus sukurti lengvesnį filmą pakeitė Rusijos invazija į Ukrainą. „Renovacija“, kurioje vieną pagrindinių vaidmenų atlieka ukrainietis aktorius Roman Lutskyi, tapo portretu jaunų žmonių Lietuvoje, kurie bando kurtis savo gyvenimus kai netoli jų vyksta karas. Išorinį nerimą papildo Lietuvoje gaji nutylėjimo kultūra, kuomet sunkiausia atsiverti tampa artimiausiems žmonėms.

Nepaisant psichologiškai sudėtingų temų, „Renovacija“ yra pavasariškai saulėtas, komiškas, tikėjimą kaimynyste ir savo jėgomis atstatantis filmas. Toks, kurio veikėjai gali būti tavo draugai, klasiokai o gal net esi tu pats.

Gabrielė, studijavusi skirtingus kino kūrimo aspektus Emersono koledže Bostone ir Kolumbijos universitete Niujorke, gerai pažino, ko iš kino kūrėjų dažnai tikimasi – „išgyvenamų dramų, turi įvykti didelis įvykis“. Ji norėjo eiti prieš šią srovę. „Nes man patinka maži filmai apie mažus išgyvenimus. Apie tai, kas galėtų įvykti bet kam“, – sako ji.

Lietuvoje „Renovacijos“ premjera įvyko šiųmečiame „Kino pavasaryje“, pasižymėjusiame ypač didele gausa emociškai sunkių filmų. Gabrielės filmas siekė sukurti kitokią nuotaiką, kartu nenusisukdamas nuo pasaulinės situacijos. Cituojant vieną iš filmo žiūrovų Bostone – tai puikus „filmas apie karą be karo.“

„Yra labai daug tamsaus kino, kuris tave palieka jaustis taip pat sunkiai kaip ir prieš, jei ne sunkiau“, – sako Gabrielė. „Nemanau, kad kino salė turėtų būti užuovėja nuo gyvenimo ir lengvumo vieta. Bet norėčiau, kad kinas leistų įsivaizduoti geresnį pasaulį. Ir bent jau šiuo metu, kai pasaulyje yra tiek daug tamsos, mane traukia filmai, kurie turi šviesos ir mankština vaizduotės raumenį. Bet visiškai suprantu kūrėjus, kurie nori atkreipti dėmesį į baisus dalykus, kurie vyksta. Čia amžinas klausimas: ar vaizduoti viską taip, kaip yra, ar suteikti vilties ir tą laimingą pabaigą, kuri ne visada yra gyvenime, bet norėtųsi tikėti, kad ji kažkur yra.“

Interviu su Gabriele Urbonaite įrašytas kovo pabaigoje Vilniuje, „Skalvijos“ kino salėje ir stadione Marijampolėje greta „Spindulio“ kino teatro. Su režisiere kalbasi NARA tinklalaidės redaktorius Karolis Vyšniauskas.