Vieną rudens trečiadienį kylu į 20-ąjį Vilniaus miesto savivaldybės aukštą, kaip vadinu, „naująjį Vilniaus stogą“. Mane pasitinka ne kostiumuoti darbuotojai, o kiek sutrikę, bet šilti veidai. Prie kavos šnekučiuojasi senjorai, studentai, darbingo amžiaus žmonės. Čia susirinkome atidaryti pirmąją Vilniaus piliečių asamblėją.

Dalyviai drovisi – vengia užkandžių, būriuojasi balkone, kur fotografuojasi su miesto panorama fone. Esame kviečiami į salę. Dauguma renkasi galą. Tačiau šventiška nuotaika ir smalsumas akivaizdus: išlyginti marškiniai, nublizginti batai, mąslus žvilgsnis.

Vakaro organizatorės renginį pristato kaip istorinę akimirką – tai pirmasis bandymas Vilniuje sukurti naują pilietinio valdymo formą, tokią, kokias jau išbandė daug Europos sostinių, tarp jų Ryga ir Talinas. Vilniaus vicemeras Andrius Grigonis kviečia dalyvius „apsikeisti vietomis“.

Pirmosios Vilniaus piliečių asamblėjos tema yra gyventojų judėjimas mieste. O jei tiksliai: „Kaip užtikrinti, kad Vilniaus gyventojai dažniau rinktųsi viešąjį transportą, vaikščiotų pėsčiomis ar važiuotų dviračiu – nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos?“

Maždaug pusė (49 proc.) kelionių sostinėje įvyksta automobiliu, ir tik ketvirtadalis (24 proc.) viešuoju transportu (Sprinter tyrimai 2023 m. spalis). Gatvės užkimštos benzininiais ir dyzeliniais varikliais, vilniečiai springsta išmetamosiomis dujomis. Vilnius, siekdamas Europos Sąjungos klimato neutralumo tikslų, yra įsipareigojęs pažaboti privatų transportą kaip didžiausią šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinį.

Judumo ekspertai suka galvas, kaip iškeldinti vairuotojus į autobusus, troleibusus ar ant dviračių, bet sprendimai miestiečius tik pykdo, kaip parodė viešojo transporto bilietų kainų kėlimas, siekiant už sukauptas lėšas atnaujinti miesto viešąjį transportą. Vilniečiai protestavo, kad jų balsas nebuvo išgirstas. Piliečių asamblėja pristatyta kaip galimybė juos išklausyti.

Mini Vilnius

Vilnius yra sparčiausiai augantis Lietuvos miestas. 2026 m. Registrų centro duomenimis, sostinėje gyvena daugiau kaip 645 tūkst. gyventojų, iš kurių 52,4 proc. moterų ir 47,6 proc. vyrų. Darbingo amžiaus (18–64 m.) gyventojų dalį sudaro apie 63  proc., o vyresni nei 65 m. – apie 18 proc. Vilnius yra suskirstytas į 21-ą seniūniją, didžiausios jų – Verkiai, Pašilaičiai, Antakalnis.

2025 m. rugpjūtį 13 tūkst. atsitiktinai parinktų Vilniaus adresų buvo išsiųsti kvietimai dalyvauti asamblėjoje. Atsiliepė 731 žmogus – kiek daugiau nei 5 proc. Užsiregistravusieji buvo suskirstyti pagal sociodemografinius rodiklius – lytį, amžių, tautybę, išsilavinimą, seniūniją ir dažniausiai naudojamą transporto rūšį, – o dalyviai iš kiekvienos grupės atrinkti atsitiktinai, kad asamblėjos sudėtis atspindėtų Vilniaus gyventojų struktūrą, iliustruotų „mini Vilnių“.

Iš 731 užsiregistravusiojo burtų keliu atrinkti 54 žmonės, su jais susisiekta telefonu. Dalyvauti sutiko 43, o į asamblėjos pradžią atėjo 39. Paskutinį šeštadienį, kai asamblėjos rezultatai buvo pristatomi merui, dalyvavo 30.

Asamblėjoje dalyvavo ir viešojo transporto naudotojai senjorai iš Pašilaičių, ir dviratininkai-sportininkai, ir automobiliais į darželius iš Pavilnio vaikus vežantys tėvai. Dalyviai penkis šeštadienius iš eilės rinkosi mokytis apie miesto judumo problemą: klausėsi ekspertų pranešimų, traukiniu keliavo į Naująją Vilnią, diskutavo ir siūlė sprendimus.

Asamblėjos atidarymo šventę užbaigiame bendru ratu, sudarytu iš dalyvių, fasilitatorių ir savanorių. „Pasakykite vieną žodį, nusakantį, ką išsinešate iš šiandien“, – gavo užduotį dalyviai. Rate pasigirsta tokie žodžiai kaip „entuziazmas“, „džiaugsmas“, „šiluma“, „energija“, „naujovės“, „darbas“, „pagarba“, „vizija“, „viltis“, „bendruomeniškumas“, „Vilnius“, „intriga“.

Pastarasis žodis apibūdina ir mano jausmus.

Piliečių valia

Asamblėja, be abejo, nėra pirmasis būdas įtraukti vilniečius į miesto valdymą labiau nei vien rinkimais. Vis dėlto, kiekvienas iš jau egzistuojančių būdų kažko stokoja. Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyva „Dalyvauk! Vilnius“ kviečia gyventojus siūlyti ir rinkti projektus miesto biudžetui, suteikdama realią sprendimų galią, tačiau be atsitiktinės atrankos ir gilesnės diskusijos. Platforma „Pasitarkime. Vilnius“ suteikia galimybę teikti siūlymus ir dalyvauti apklausose, bet veikia tik skaitmeninėje erdvėje. Kiekvienai Vilniaus seniūnijai atstovauja savivaldybės paskirtas seniūnas, kurio darbas yra užtikrinti sprendimų įgyvendinimą, o bendruomenė gali išsirinkti seniūnaitį – savo atstovą, perduodantį jos gyventojų poreikius seniūnui, tačiau neturintį tiesioginės sprendžiamosios galios.

Kalbant apie piliečių įsitraukimą šalies mastu išsiskiria Nacionalinis miškų susitarimas, inicijuotas Seimo, subūręs politikus, mokslininkus, verslo ir nevyriausybinių organizacijų atstovus. Per darbo grupes ir viešas diskusijas piliečiai siekė susitarti dėl ilgalaikės miškų politikos. Procesas baigėsi Seimo rezoliucija, kuri buvo kritikuojama dėl per didelių kompromisų. O dabartinė vyriausybė, anot kritikų, šį susitarimą apskritai ignoravo.

„Miškų dalis [Vyriausybės] programoje perrašyta medienos pramonės atstovų ranka, – pernai rudenį kalbėjo Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė. – Nacionalinis miškų susitarimas, kurį rengė daugybė organizacijų, mokslininkų ir specialistų, buvo atmestas, o vietoje visapusiškos miškų politikos įtvirtintas medienos gavybos prioritetas.“ Susisiekus dėl papildomo komentaro šiam tekstui, L. Paškevičiūtė, ką tik laimėjusi ir Valdo Adamkaus premiją, pridūrė: „Miškų susitarimas vis minimas, bet realiai neįgyvendinamas ir neturi svorio. Buvo pasiektas dalinis susitarimas ir tai, kas pasiekta, yra svarbu. Bet pats procesas buvo gerokai traumuojantis.“

Demokratijos idėjos moderniojoje civilizacijoje vystosi nuo Antikos, tačiau tik XVIII, t. y. Apšvietos, amžiuje požiūris, jog pilietinė visuomenė turi dalyvauti valstybės valdyme, ėmė sparčiau plisti. Teoriškai demokratiniais principais išrinkta valdžia turėtų atstovauti visuomenės interesams. Bet demokratijos kritikai teigia, jog „daugumos valdžia“ nėra pagrįsta informuota nuomone. Dažnu atveju demokratiškai renkamiems balsams didelę įtaką daro netolygų svorį turinčios informacinės kampanijos, pripildytos dezinformacijos.

Kuo piliečių asamblėja skiriasi nuo kitų demokratijos formų, paaiškina politikos analitikė Ieva Česnulaitytė, kurios atstovaujama organizacija „DemocracyNext“ padeda vykdyti piliečių asamblėjas skirtinguose pasaulio miestuose, taip pat ir Vilniuje.

„Piliečių asamblėja yra svarstomosios demokratijos forma, kai daug dėmesio skiriama tam, kaip sudaryti nedidelę žmonių grupę, kuri pagal įvairius demografinius kriterijus atspindėtų visuomenę. Šiai grupei sudaromos sąlygos išsamiai įsigilinti į vieną temą, ją išdiskutuoti ir parengti rekomendacijas“, – sako Ieva.

2016–2018 metais Airijos piliečių asamblėja, pasisakiusi už abortų įteisinimą katalikiškoje šalyje, išpopuliarino asamblėjos konceptą. Šios asamblėjos, kurioje dalyvavo 99 piliečiai, rekomendacijos perėjo į nacionalinį referendumą, kuriame du trečdaliai balsavusiųjų pasisakė už abortų įteisinimą lig tol ypač griežtą nuomonę šiuo klausimu turėjusioje visuomenėje.

Pasak Ievos, asamblėjose dažniausiai svarstomi kompleksiški, vieno teisingo atsakymo neturintys klausimai ar temos, tokios kaip miesto planavimas, klimato kaita. „Asamblėjos ypač tinka sudėtingoms, visuomenėje diskusijų keliančioms temoms, kurios gali būti politiškai jautrios. Mažiau jos tinka siauriems, techniniams klausimams, kai pakanka ekspertinių žinių.“

Asamblėjų dalyviams už jų laiką suteikiama piniginė kompensacija, susitikdami kelis šeštadienius iš eilės dalyviai mokosi iš skirtingų ekspertų. Visais šiais sprendimais siekiama užtikrinti kokybinius, o ne kiekybinius rezultatus. „Mes gaunam ne apklausos būdu sudarytą ilgą sąrašą ar statistiką, kaip žmonės mato problemą, jeigu jie turi vieną minutę apie tai pagalvoti, o labai gilų supratimą ir sutarimą. Tai yra visai kitoks rezultatas, nes yra daug labiau atspindintis visuomenės poreikius“, – argumentuoja Ieva.

Kaip mokykloje

Kitą šeštadienį po įžanginio renginio asamblėja startuoja mokslais. Dalyviai klausosi klimato kaitos, miesto planavimo, susisiekimo ekspertų pranešimų.

Per pertrauką jie žvelgia į miesto panoramą ir dalijasi asmeniniais pastebėjimais apie Vilnių. Tarp jų – senjoras Vytautas, 1990-aisiais prisidėjęs prie sostinės planavimo, šiandien dalyvaujantis kaip paprastas asamblėjos narys. Vytautas pastebi paradoksą: „Lietuva traukiasi, bet Vilnius auga.“

Prie pokalbio prisijungia kiti dalyviai. „Kaip toli viskas matosi, bet namų nesimato – gyvenu Verkiuose“, – nusišypso senjorė. Išgirdusi repliką, kad „tai juk kurortas“, ji šypteli: „Ten tik ežerai.“ O vėliau priduria: „Verkiuose toks didelis tankumas, o tik mažos gatvelės, vienpusis eismas.“ Kita dalyvė sako jaučianti pasididžiavimą miestu: „Viskas matosi kaip ant delno.“

Stebėdami miestą pro žiūronus, dalyviai fiksuoja ir judumo ženklus – kylančius lėktuvus ir nuolat triukšmą keliantį transportą. „Tai kaip negirdėsi – šešios juostos“, – sako vienas. „Žmonės pripranta, jau net nebegirdi“, – prideda kitas.

Asamblėja pereina iš mokymosi į darbavimosi dalį, kai išklausę paskaitas dalyviai patys pradeda kurti rekomendacijas. Atmosfera keičiasi. Proceso fasilitatoriai atsitiktiniu būdu išskirsto dalyvius, kad jie susėstų į įvairias grupes. Senjorai noriau sėdasi kartu, diskutuoja nedrąsiai, suteikia galimybę pasireikšti jaunimui. Dalyviai pasilenkę link stalo vidurio, nori vieni kitus geriau išgirsti, rasti, kur įterpti ir savo žodį. Toks darbas primena mokyklos laikus, kai mokytoja paskirsto klasę į grupes ir esi priverstas bendradarbiauti su mažiau pažįstamais bendraklasiais. Kadangi šis mini Vilnius yra ir multikultūrinis miestas, kambaryje dirba vertėjai, – pagelbėja rusų kalba kalbantiems dalyviams. 2023 m. Valstybinės duomenų agentūros duomenimis, didžiausią Vilniaus gyventojų dalį sudaro lietuviai (67,1 proc.), lenkai (15,4 proc.) ir rusai (9,7 proc.). Ore tvyranti energija darbinga ir saugi.

Vieną šaltą lapkričio rytą, kai Vilnius dar skendi rūke, savivaldybės 20-ajame aukšte jautiesi tarsi debesyse. Ketvirtosios asamblėjos dienos nuotaika rami ir visi susikaupę. Dalyviai jaučia po truputį artėjančią pabaigą ir jų sprendimų svorio sunkėjimą. Stebėtojų ložė pilna, ja dalinuosi su Vilniaus universiteto mokslininkais, savivaldybės svečiais ir kitais stebėtojais.

Diskusijos įgauna pagreitį, kyla abejonių: „Kas būtent yra toji „rekomendacija“? Su kuo ji valgoma?“ Pateikus juodraštines versijas, atmosfera kambaryje kaista, decibelai kyla, o intravertai traukiasi arčiau sienų. „Reikia skatinti viešąjį transportą, o ne bausti tuos, kurie turi automobilius!“ „Per vaikų atostogas net 60 % mažiau automobilių srauto – reikia daugiau A juostų ir suderintų tvarkaraščių su mokinių pamokų laiku!“ „Neskirkime per daug laiko rekomendacijoms, kurios jau ir taip yra įtrauktos į JUDU planą!“ Diskusijoje dominuoja suaugusių vyrų balsai. Fasilitatoriai situaciją bando suvaldyti.

Juodraštines rekomendacijas peržiūri savivaldybės suburta judumo ir miesto planavimo komanda. Ji įvertina kiekvieno sprendinio legitimumą, pavyzdžiui, ar praktiškai įmanoma Vilniuje įrengti lengvojo geležinkelio (angl. light railway transit) liniją. Peržvelgtos rekomendacijos su komentarais grįžta pas asamblėjos dalyvius galutinėms formuluotėms ir balsavimui.

Rekomendacijos suskirstytos pagal penkis teritorinius pjūvius: senamiestį, miesto centrą, daugiabučių kvartalus, privačių namų kvartalus ir didžiąsias jungtis. Galutinis rekomendacijų balsavimas vyko anonimiškai, siekiant išvengti galimo grupės spaudimo. Rekomendacija priimta jai pritarus ne mažiau kaip 70 proc. balsų.

Po ilgų valandų svarstymo ir grupinio darbo gruodžio vidury ant virtualaus stalo nugulė 24-ios šviežiai iškeptos rekomendacijos, kurios buvo įteiktos miesto vicemerui A. Grigoniui. Jas apibendrinti galėčiau taip:

Siūloma stiprinti viešąjį transportą didinant maršrutų jungtis tarp seniūnijų ir integruojant geležinkelį į miesto sistemą, taip pat svarstyti naujos bėginės transporto priemonės diegimą;

Plėsti saugią dviračių infrastruktūrą ir saugyklas prie daugiabučių;

Gerinti pėsčiųjų takų kokybę, apšvietimą ir prieinamumą visiems, įskaitant žmones su negalia;

Miesto planavimą grįsti „15 minučių miesto“ principu, kuriant daugiafunkcius rajonus arčiau gyvenamųjų vietų;

Daugiau dėmesio skirti saugaus eismo ir judumo švietimui mokyklose bei mokyklų pasiekiamumo planavimui.

Rekomendacijose akcentuojamas ne pavienių priemonių diegimas, o integruota sistema, jungianti infrastruktūrą, urbanistinę struktūrą ir gyventojų elgsenos pokyčius.

Rekomendacijos pateiktos, bet tai tik proceso pradžia.

Kūryba vs. žinios

Su trimis pirmosios Vilniaus piliečių asamblėjos dalyviais susitinku, kai miestas jau apklotas storu sniego sluoksniu. Judėti sudėtinga, tad pavėliname susitikimo laiką, kad visi spėtų atvykti per kamščius ar atklampoti pėsčiomis. Pasidalinti savo patirtimi pakviečiau Gretą iš Šnipiškių, moksleivę Joaną iš Trakų Vokės ir Gediminą iš Užupio. Greta norėjo prisidėti prie miesto klausimų sprendimo. Joaną intrigavo pažintis su skirtingais miesto gyventojais bei finansinė kompensacija. Gediminas iš pradžių norėjo išmesti kvietimo laišką kaip erzinančią reklamą, bet smalsumas pamatyti asamblėją iš vidaus nugalėjo.

Prieš pirmą susitikimą dalyvius lydėjo ir intriga, ir skepsis. „Jaučiau baimę: tai kaip susitarsim? Susirinko beveik 50 skirtingų pasaulių! – tą rytą prisimena Greta. – Buvo žmonių, kurie atsinešė tik savo gatvės problemą. Man judumas – tai visa miesto sistema. Tai ne tik viešasis transportas, tai ir žaliosios erdvės, saugumas, apšvietimas.“

Vis dėlto dalyviai diskutuoja, jog nuo informacijos kiek ir išvargo. „Kartais informacijos buvo tiek daug, kad pameti originalų mąstymą“, – dalinasi Joana, norėjusi pristatyti programėlės idėją, tačiau pajuto, kad asamblėjai toks sprendimas netiks.

Dalyviai taip pat sako, jog dažnai nesuprato, ko iš jų norima. Kilo įtampa tarp poreikio išmokti ir noro sukurti. Jų teigimu, išgirstos ekspertinės žinios buvo naudingos, bet atėmė laiką iš pačių dalyvių „brainstormo“. Joana apgailestauja, kad per procesą dalis idėjų pasimetė, o spaudęs laikas vertė ieškoti kompromisų. Kaip įvardija ji: „Iš spalvotų minčių liko pilkšva esmė.“

Anot Gedimino, jeigu visi savivaldybėje dirbtų savo darbą, infrastruktūrinių judumo klausimų apskritai nekiltų, todėl asamblėja turėtų būti skirta strateginiam mąstymui skatinti ir naujoms idėjoms išklausti. Greta jam antrina pabrėždama, kad asamblėjoje nereikėtų spręsti ekspertų nagrinėjamų klausimų, o verčiau palikti erdvės „out of the box“ požiūriams.

Ilgainiui nemažai asamblėjos dalyvių nubyrėjo. Per galutinį balsavimą liko 30 dalyvių iš 43, o ir jie ne visada balsavo dėl finalinių asamblėjos rekomendacijų savivaldybei. „Mane apėmė kartumas, kad buvo labai daug susilaikiusių. Mes penkis šeštadienius sėdėjom, diskutavom, ir vos ne trečdalis žmonių susilaiko tiesiog dėl kiekvienos rekomendacijos“, – prisimena Greta.

Diskutuojame, kaip užtikrinti, kad dalyvautų daugiau visą asamblėjos maratoną pasiryžusių nubėgti žmonių, nepažeidžiant demokratinių atrankos principų. Pašnekovai siūlo atsarginių dalyvių suolelį.

Asamblėjos sėkmė stipriai priklauso nuo tolesnio rekomendacijų įgyvendinimo. Apie tai kalba ir Gediminas, Greta ir Joana. „Bijojau, kad asamblėja netaptų atpirkimo ožiu kažkieno interesams“, – sako Gediminas. Jis nerimauja, kad miesto valdžios sprendimai gali prisidengti tariamai išreikšta piliečių valia.

Asamblėjos išlaidos irgi svarbus klausimas. Pašnekovai teigia, kad daugiau pasitikėjimo būtų suteikusi skaidresnė komunikacija dėl investuotų viešųjų lėšų. Nors projektas gavo finansinę paramą iš „DemocracyNext“, didžioji dalis (81 tūkst. eurų) buvo padengta iš Vilniaus savivaldybės kišenės. Ženkli finansavimo dalis atiteko patiems asamblėjos dalyviams – kiekvienam už visą darbo dieną šeštadienį buvo kompensuojama po 50 eurų. Nors vieniems ši suma pasirodė simbolinė, moksleiviams ar senjorams tai buvo svarbi motyvacinė priemonė.

Kad asamblėja tikrai pasiteisintų

Asamblėjos procesą stebėjo ir vertino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkės, kurios gaudė dalyvius su klausimais, norėdamos išsiaiškinti asamblėjų poveikį ir galimybę pritaikyti ateityje. Pasak „DemocracyNext“ konsultantės Ievos, viešumas sudaro reikalingą atsakomybės spaudimą. „Kadangi rekomendacijų įgyvendinimo procesas vyksta viešai, plačioji visuomenė gali prisidėti prie skaidrumo ir atskaitomybės užtikrinimo“, – argumentuoja ji.

Per pokalbį su Ieva aptariame svarstomosios demokratijos būklę Lietuvoje. Lietuva, kaip šviežia demokratinė valstybė, turi progą padėti tvirtą ne tik ekonomikos, bet ir valdžios pamatą, pritaikyti jau veikiančias užsienio praktikas, išvengti tam tikrų klaidų. „Dažnai atrodo, kad inovuoti reikia versle, moksle ar kitose srityse, tačiau iš tikrųjų inovacijų reikia ir valdymui, ir demokratijai. Institucijos, pagal kurias valdome šalį ar miestus ir suprantame demokratiją, daug kur yra pasenusios“, – sako Ieva. Tokie projektai kaip piliečių asamblėja, anot jos, sukuria terpę išjudinti visuomenę, keisti nusistovėjusius mąstymo modelius, įtraukti žmones priimant sprendimus, neapsiribojant balsavimu kartą per ketverius metus.

Pasak Ievos, asamblėjos konceptas gali būti pritaikomas ir mokyklose, ir universitetuose. Taip nuo pat mažų dienų būtų mokomasi suprasti, „kas yra demokratija“ ir „kaip aš galiu joje aktyviai dalyvauti“. Ieva sako: „Asamblėjos suteikia galimybę žmonėms mankštinti savo demokratinius raumenis. Tai reiškia mokytis argumentuotai išsakyti savo nuomonę, klausytis kitų, empatiškai įsigilinti į jų perspektyvą, neišsigąsti skirtingų nuomonių ir ieškoti bendros kalbos.“

Susėdę su dalyviais kalbamės jau pusantros valandos. Būtų galima tęsti ir toliau, dėlioti pliusus ir minusus. Rasti trūkumų visada lengviau nei pagyrų. Tačiau visi kalbinti asamblėjos dalyviai džiaugiasi pažinę kitus miesto gyventojus. „Į pabaigą pasijuto atsipalaidavimas, dalyviai priimami kaip savi draugai, kaip šeima, bendravimas atviresnis, apie savo problemas dėstoma plačiau, gilinamasi, nebijoma ne tik atskleisti savo nuomonę, bet ir ją keisti. Man tas labiausiai patiko. Aš galvojau, kad liūdniau baigsis“, – pasakoja Gediminas. Jis taip pat prisimena supratęs, jog tarp 43 dalyvių, be jo, yra dar keturi Gediminai. Visgi Vilnius! Vis dėlto po visų šių šeštadienių Gediminas sako neplanuojantis persėsti į viešąjį transportą, kuriuo paskutinį kartą keliavo prieš dešimt metų: „Iš Naujosios Vilnios su vienaračiu grįžau dvigubai greičiau nei traukiniu.“

Moksleivei Joanai kelionė traukiniu neprailgo – ji džiaugėsi proga susipažinti ir pakalbinti kitus keleivius, dairytis pro langus. Joana sako, kad po asamblėjos pradėjo dažniau pirkti autobuso bilietą, nors jos bendraamžiai įpratę „keliauti zuikiu“.

Paskutinę asamblėjos dieną, dalyviai atsisveikina apsikabindami. Laikas praleistas kartu nenueina veltui. Akivaizdu, vieniems tai proga prisiminti primirštą ryšio užmezgimo meną. Asamblėjoje sukurtas žmogiškas ryšys atrodo ne mažiau svarbus už formalius rezultatus.

Procesas tik prasideda

2025 metų gruodį rekomendacijos buvo pristatytos Vilniaus miesto merui Valdui Benkunskui. O 2026 m. darbo estafetė perduota Savivaldybės skyriams ir įmonėms, kurie vertino rekomendacijas ir siejo jas su „Vilniaus miesto strateginiu plėtros planu 2030“. Balandžio mėnesį paskelbta pirmoji rekomendacijų vertinimo ataskaita, kurioje pateikti atsakymai dėl rekomendacijų įgyvendinamumo.

Visos 24 rekomendacijos buvo suskirstytos į keturias kategorijas.

Pirmoje kategorijoje „Priimta ir įgyvendinama“ pateko dauguma rekomendacijų (13), kurios jau atitinka savivaldybės prioritetus ar yra patekusios į jau vykdomus planus. Pavyzdžiui, asamblėjos dalyviai išreiškė poreikį didinti dviračių saugyklų bei „Statyk ir važiuok“ (Park&Ride) automobilių stovėjimo aikštelių skaičių, o miestas atitinkamai jau vykdo pirkimo projektus 124 naujoms saugykloms ir naujai aikštelei prie Nemenčinės plento.

Antroje kategorijoje „Priimta ir planuojama įgyvendinti ateityje“ atsidūrė 3 rekomendacijos, kurios atitinka miesto planavimo prioritetus, tačiau reikalauja išsamesnės analizės tiksliems sprendimams priimti. Akcentuojama, jog miesto planavimo derinimo su vietine bendruomene ir „mokyklų pasiekiamumo“ tyrimai gali užtrukti kelerius metus, tam reikalinga sukurti atskirą patogesnę metodologiją. Svarbu paminėti, jog čia patenka ir kontroversiškas mažos taršos zonos išplėtimo klausimas, kuriam, kaip teigiama rekomendacijose, „planuojama parengti mažos taršos zonos koncepciją <...>“, nors mažos taršos zonos jau įveiklintos tiek Vilniuje, tiek kituose miestuose.

Trečioji „Priimta iš dalies ir įgyvendinama“ ir ketvirtoji „Priimta iš dalies ir planuojama įgyvendinti ateityje“ kategorijos aprėpia likusias 8 rekomendacijas, kurios paliečia miesto pastatų planavimo klausimus, tokius kaip policentriškumas, „15 min. miestas“, žaliųjų zonų plėtra, verslo ir prekybos centrų vieta ir pasiekiamumas. Ataskaitoje teigiama, jog net jei klausimai atitinka Savivaldybės prioritetus, jos veiksmų laisvę dažnai riboja statybos reglamentavimas, leidimų sistema, privačios nuosavybės klausimai ar nacionalinis teisinis reguliavimas. Vis dėlto pabrėžiama, kad miesto valdžia sieks įvertinti bendradarbiavimo su Vyriausybe galimybes, kad inicijuotų reikalingus teisės aktų pakeitimus.

Galiausiai aptartas ir vienas karščiausių klausimų – naujos bėginės transporto priemonės poreikis. Savivaldybė iki 2027 m. rudens „planuoja parengti naujos viešojo transporto rūšies priešprojektinius pasiūlymus, kuriuose bus įvertinti ir pasiūlyti optimalūs bėginio transporto sprendiniai Vilniaus miestui“. Tai didelis žingsnis link daugelio išsvajotosios Vilniaus metro idėjos išsipildymo.

Praleidus kelis rudens šeštadienius asamblėjoje, bendravus su jos dalyviais asamblėjai pasibaigus, sekant diskusijas apie asamblėją internete, akivaizdu, kad šis demokratijos formatas intriguoja vilniečius. Jis parodo miesto valdžiai, kiek daug galima sujudinti subūrus miestiečius ir juos aktyvavus informacija ir suteikus jų balsui svorį – ar bent svorio įspūdį. Bendrakūra čia veikia kaip katalizatorius – ji padeda ugdyti ne tik demokratinį sąmoningumą, bet ir stiprinti tarpusavio ryšius.

Vis dėlto sugrįžtu prie L. Paškevičiūtės iš Aplinkosaugos koalicijos. „Apie asamblėjas ir susitarimus turiu alternatyvią nuomonę, – sako ji interviu NARA-i. – Jie geri tik tuo atveju, jei rezultatus užsakovas įsipareigoja įgyvendinti. Taip pat, jei sugeba užtikrinti saugią ir nediskriminacinę aplinką diskusijoms.“

Panašu, kad aplinką Vilniuje tikrai pavyko sukurti. Dėl įgyvendinimo kol kas lieka klaustukas. Gruodį planuojama išleisti dar vieną ataskaitą, kurioje paaiškės, kaip rekomendacijos įgyvendintos praėjus metams nuo jų priėmimo. Stebėsime jos rezultatus toliau.