Jie neša pelną savo sveikatos sąskaita. „Achemos“ darbuotojų liudijimai
Jonavoje įsikūrusi ir apie 1,1 tūkst. darbuotojų turinti „Achema“ yra ne tik didžiausia azoto trąšų gamintoja Baltijos šalyse, bet ir svarbi Lietuvos ekonomikos grandis. Tačiau dalis jos darbuotojų sako, kad įmonėje dirbti nesaugu – ne tik dėl nuolatinio sąlyčio su pavojingomis cheminėmis medžiagomis, bet ir dėl mažų atlyginimų bei darbo kultūros.
„Kai dega alyva ir po to užsidega varis, tai skonis burnoj, atrodo, kaip kilogramą cukraus būčiau įsidėjęs“
Jonavietis elektrikas Aurimas Šleževičius iki šiol prisimena dieną, kai prieš aštuonerius metus „Achemoje“ jam teko grąžinti į darbinę padėtį vieną pagrindinių elektros pastočių po samdytos įmonės atlikto remonto. Įjungus įtampą, prieš Aurimo akis sprogo 6 tūkst. voltų jungtuvas ir kilo didžiulis gaisras. „Visa laimė, kad tas jungtuvas sprogo jo galine puse, – prisimena jis. – Jei būtų [sprogęs] į priekį, nes aš priešais stovėjau, tai nežinau, kaip ten būtų man buvę.“
Nors per sprogimą Aurimas tiesioginių fizinių traumų nepatyrė, įvykis jį paveikė psichologiškai. „Paskui realiai į darbą sugrįžti... Gal pusė metų praėjo, kol į savo vėžes [grįžau], kad nedrebėtų rankos darant perjungimus. Kai dega alyva ir po to užsidega varis, tai skonis burnoj, atrodo, kaip kilogramą cukraus būčiau įsidėjęs. Vis tiek į plaučius pateko. Gal kažkada ateityje atsilieps, bet kada – nežinau“, – sako jis.
Pasak Aurimo, po vidinio tyrimo paaiškėjo, jog incidentas įvyko dėl rangovo atlikto remonto broko. Už patirtą psichologinę žalą darbuotojo niekas neatsiprašė.
Šiandien Aurimas „Achemoje“ nebedirba. Po šešiolikos metų gamykloje 2025 m. spalį jis išėjo iš darbo ir dabar montuoja saulės elektrines. Tokį sprendimą lėmė ne viena priežastis: nesutarimai su įmonės vadovybe dėl po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą vis dar pirkto rusiško amoniako, nepasitenkinimas atlygiu ir darbo sąlygomis.
„Achema“ įkurta 1965 m. ir iš pradžių vadinosi „Azotu“. Gamyklos atsiradimą lėmė intensyvi žemės ūkio plėtra sovietmečiu, kuriai reikėjo didelio kiekio trąšų. Beveik penkiasdešimt metų gamykloje dirbęs Algimantas Dabašinskas taip pat prisimena nuolatinę psichologinę įtampą darbe: „Buvo nervinė įtampa. Sakyčiau, nervinė įtampa tokia pastovi. Visiems tas nepatiko – nestabilus agregatų, įrenginių darbas.“
Jonavoje gyvenantis Algimantas dirbo skirtinguose gamybos padaliniuose, o 2020 m. išėjo iš darbo. Prie tokio sprendimo prisidėjo sveikatos problemos ir sūnaus, taip pat dirbusio „Achemoje“, žūtis 2016 metais. Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) duomenimis, nelaimė įvyko dėl netinkamo pavojingų darbų organizavimo ir kontrolės įmonėje bei paties darbuotojo padaryto pažeidimo. Po sūnaus žūties Algimantui dirbti gamykloje darėsi vis sunkiau.
VDI duomenimis, nuo 2007 m. „Achemoje“ įvyko du mirtini ir trys sunkūs nelaimingi atsitikimai darbe. „Achemos“ darbuotojų profesinės sąjungos duomenimis, per šį laikotarpį darbo vietoje užfiksuota ir 50 lengvų nelaimingų atsitikimų. Pastaraisiais metais jų skaičius išaugo – nuo 2024 m. iki šiol užfiksuota 13 tokių atvejų. Pagal teisės aktus nelaimingas atsitikimas darbe apibrėžiamas kaip ištirtas įvykis, dėl kurio darbuotojas patiria žalą sveikatai ir netenka darbingumo nors vienai dienai arba miršta. VDI nerenka statistinių duomenų apie incidentus – su darbu susijusius įvykius, kurių metu darbuotojai nepatiria žalos sveikatai.
„Žinau, kad tikrai amoniakas bėgo upeliu tenai“
Dirbdamas azoto rūgšties ceche Algimantas matė ne vieną gaisrą ir sprogimą. Jis taip pat buvo vienas didžiausios nelaimės gamyklos istorijoje liudininkų.
1989 m. kovo 20 d. apie 11 valandą sugriuvus amoniako saugyklai, gamykloje žuvo septyni žmonės, daugiau nei penkiasdešimt buvo sužeisti. „Žinau, kad tikrai amoniakas bėgo upeliu tenai. Tie žmonės, kurie pasirinko bėgti per pievą, nenukentėjo. O tiems, kurie bėgo gatve, stipriai apdegino kojas, nes skystas amoniakas labai greitai garuoja, ir, aišku, jie labai apsinuodijo.“
Algimantas pasakoja, kad gaisrą stebėjo iš Jonavos centro, esančio už šešių kilometrų nuo gamyklos. „Mes mieste užlipome ant kažkurio daugiabučio namo stogo ir žiūrėjom, kas ten iš tikrųjų darosi. Buvo daugiau viso to amoniako garų, – prisimena Algimantas. – Bet praėjus kuriam laikui, gal po kokių 8–10 valandų, jau mieste amoniako kvapas jautėsi.“
Amoniakas yra pagrindinė azoto trąšų gamybos žaliava. Įkvėpus didelį jo garų kiekį, pažeidžiami kvėpavimo takai, atsiranda dusulys, kosulys, o ilgalaikis poveikis gali sukelti lėtines kvėpavimo takų ligas. Tačiau iki šiol nėra nustatyta, kokį ilgalaikį poveikį ši nelaimė turėjo gamyklos darbuotojų ir Jonavos rajono gyventojų sveikatai. Algimantas prisimena, kad po evakuacijos su šeima grįžęs iš Kauno rado ištuštėjusį Jonavos miestą.
Nuvykusios į Jonavą, esančią už 30 kilometrų nuo Kauno, susitikome su dešimčia esamų ir buvusių gamyklos darbuotojų. Dabartiniai darbuotojai su mumis kalbėjo anonimiškai, nes jų darbo sutarčių prieduose numatyta lojalumo darbdaviui pareiga – jie negali viešai teikti atsiliepimų ar vertinimų apie bendrovę.
Jie papasakojo apie tą darbo chemijos pramonėje pusę, apie kurią retai kalbama už gamyklos ribų. Aukštas slėgis, darbas aukštyje, elektros įrenginiai, amoniakas, azoto dioksidas ir kitos pavojingos medžiagos – tokia yra „Achemos“ darbuotojų darbo aplinka. Pavojus gali būti neatsiejama tam tikrų profesijų dalis, tačiau, kaip pabrėžia Europos profesinių sąjungų konfederacija, tai nereiškia, kad darbuotojai turi susitaikyti su išvengiamais sužalojimais, apsinuodijimais ar mirtimis. VDI nelaimingų atsitikimų darbe statistika nerodo, kad „Achema“ šiuo požiūriu išsiskirtų iš panašaus profilio Lietuvos chemijos pramonės įmonių. Vis dėlto kalbinti darbuotojai sako, kad pavojų jie jaučia beveik kasdien. Tačiau „Achemos“ komunikacijos vadovė Jolita Macelytė teigia, kad darbuotojų sauga įmonei yra vienas svarbiausių prioritetų.
Praėjus beveik keturiems dešimtmečiams nuo didžiosios tragedijos, gamykla pasikeitė: atnaujintos technologijos, pakito dalis gamybos procesų, sumažėjo darbuotojų skaičius. Vis dėlto kalbinti darbuotojai sutaria dėl vieno: dirbant chemijos pramonėje rizikos visiškai pašalinti neįmanoma – ją galima tik sumažinti.
Teksto pradžioje minėtas Aurimas Šleževičius prisimena dar vieną incidentą. Per vieną naktinę pamainą jis vykdė elektros įrenginių apžiūrą gamyklos teritorijoje. „Po pastotės apžiūros mano marškinėliai buvo skylėti. Niekas nieko nepranešė – nei apeiti tą teritoriją, nei ją aplenkti.“ Pasak Aurimo, nors dispečeris žinojo, kad toje teritorijoje tvyrojo azoto rūgšties dulksna, jo apie pavojų neįspėjo. Abu jo papasakoti incidentai, Aurimo manymu, įvyko dėl prasto darbų organizavimo.
„Anksčiau ateini į darbą ir žinai, ką dirbsi. O dabar kiekviena diena kaip nauja“
2023 m. „Achemoje“ buvo įkurtas Aptarnavimo paslaugų padalinys (APP), į kurį perkelti skirtingų cechų šaltkalviai ir suvirintojai. Anksčiau jie dirbo savo cechuose, gerai pažinojo konkrečią įrangą ir pavojingas darbo vietas. Dabar jie gali būti siunčiami dirbti ir į tuos cechus, kuriuose anksčiau nėra dirbę.
Pasak „Achemos“ komunikacijos vadovės Jolitos Macelytės, padalinys buvo įkurtas siekiant efektyviau organizuoti darbus, užtikrinti jų kokybę, centralizuoti įrenginių techninės priežiūros ir remonto kompetencijas.
„Anksčiau ateini į darbą ir žinai, ką dirbsi. O dabar kiekviena diena kaip nauja, – sako anonimiškai kalbėjęs dabartinis darbuotojas. – Tu kaip miške.“
Jis prisimena 2025 m. gegužę įvykusį nelaimingą atsitikimą, kai APP darbuotojas buvo nusiųstas dirbti prie amoniakinio vandens linijų, su kuriomis anksčiau nebuvo susidūręs. „Apsipylė žmogus amoniakiniu vandeniu. Įkvėpė amoniako. Ryklę jam išdegino. Biuletenyje buvo du ar tris mėnesius. Man atrodo, čia pasekmė to sukurto APP.“ VDI duomenimis, šis sunkus nelaimingas atsitikimas įvyko dėl netinkamo darbų organizavimo ir dėl to, kad darbuotojas prieš pradėdamas dirbti neįsitikino, ar darbo vieta paruošta saugiam darbui.
Pasak pašnekovo, tokie remonto darbai atliekami gavus reikiamus leidimus ir instruktavus darbuotojus, tačiau šiuo atveju nukentėjęs žmogus nebuvo gerai susipažinęs su konkrečia darbo vieta. „Achemos“ darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Birutė Daškevičienė sako, kad darbo organizavimo pokyčiai įkūrus APP galėjo lemti dar du lengvus nelaimingus atsitikimus 2025 m., kai darbuotojams atsukus sklendes išsiveržė amoniakas ar kitos cheminės medžiagos.
„Metines premijas visiems nuėmė, tik nesupratom, kodėl“
Pasak anonimiškai kalbėjusio „Achemos“ darbuotojo, 2025 m. gegužę įvykęs sunkus nelaimingas atsitikimas turėjo ir kitų pasekmių. Nors įvykis tiesiogiai palietė tik kelis darbuotojus, jo padarinius pajuto visas padalinys.
„Išsisprendė kaip rusų laikais armijoje. Mūsų padalinyje yra 60 žmonių. Ten dirbo keturi žmonės. Kiti dirbo kas rūgštyje, kas amoniake, kas salietroj, o čia – įvykis karbamide. Visus nubaudė. Metines premijas visiems nuėmė, tik nesupratom, kodėl, nes incidentas įvyko vienoj krūvoj, o prie ko čia visas padalinys nukentėjo, nieks net nežino.“
Mūsų kalbinti darbuotojai sako, kad po nelaimingų atsitikimų gamykloje daugiau dėmesio skiriama galimų pažeidėjų ir jų kolegų baudimui, o ne sisteminių priežasčių nustatymui.
„Kai nėra baisiai dideli atlyginimai, 400 eurų žmogui tai yra nemaži pinigai“, – apie prarastą premiją kalba darbuotojas.
„Achemos“ komunikacijos vadovė Jolita Macelytė raštu atsiųstame atsakyme patvirtina, kad darbuotojų sauga ir saugaus darbo kultūra įmonėje papildomai skatinama finansinėmis priemonėmis, tačiau į klausimą dėl jų nuėmimo visam kolektyvui ji neatsakė. Pasak kalbintų darbuotojų, ši priemonė turi ir kitą pasekmę – žmonės tampa mažiau linkę pranešti apie smulkius incidentus. Anksčiau, jų teigimu, tokie įvykiai būdavo aptariami visame ceche, kartu svarstant, kaip panašių situacijų išvengti ateityje.
„Daug nesaugių darbo vietų yra. Jie neinvestuoja į vietas. Kiek kartų kalbėta, kad žmonės dirba nesaugiai, tai atsakymas vienas – „nėra lėšų“. <...> Jie tik prisikabinėja, kad tu ten dujokaukę prie savęs turėk ir šalmą turėk. Už tą baudžia labai. Bet kad darbo vieta būtų saugi, tai to nėra“, – pasakoja Aurimas.
Kalbinti darbuotojai pabrėžia, kad darbo sauga prasideda gerokai anksčiau, nei žmogus užsideda šalmą: nuo to, kaip organizuojamas darbas, kokius signalus darbuotojams siunčia saugos skatinimo sistema, ar investuojama į technologijas, kurios leistų sumažinti pačią riziką.
Su „Achemos“ darbuotojų profesinės sąjungos pirmininke Birute Daškevičiene važiuojame apžiūrėti gamyklos. Sekame per visą kompleksą besidriekiantį storą vamzdį, kuriuo iš suskystintųjų gamtinių dujų terminalo Klaipėdoje atkeliauja dujos. Už tvoros atsiveria visas azoto trąšų gamybos kelias: elektros, energijos gamybos, amoniako, amoniakinio vandens, azoto rūgšties cechai. Galiausiai pamatome „Achempak“, kur siuvami maišai trąšoms supilti. 44 proc. pagamintų trąšų parduodama Lietuvoje, likusi dalis – Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Švedijoje ir kitose šalyse. Tačiau apžiūrime tik teritoriją už gamyklos tvoros.
Iki 2022 m. profesinės sąjungos būstinė buvo įsikūrusi gamyklos teritorijoje, tačiau prasidėjus darbuotojų streikui, vieną sekmadienį ji su visais daiktais ir dokumentais, profesinės sąjungos vadovams ir nariams nė nežinant, buvo iškeldinta į patalpas Jonavos centre. „Achemos“ komunikacijos vadovė Jolita Macelytė šį veiksmą aiškina siekiu pagerinti profesinės sąjungos veiklos sąlygas ir užtikrinti, kad ji būtų lengviau pasiekiama nariams ir kitiems asmenims. Kodėl pasirinktos tokios priemonės ir toks laikas, neaišku.
2022 m. „Achemos“ darbuotojų streikas įėjo į Lietuvos darbo santykių ir profesinių sąjungų istoriją kaip pirmasis tokio masto protestas privačiame sektoriuje. Darbuotojai reikalavo sąžiningos kolektyvinės sutarties, aiškių darbo užmokesčio ir socialinių garantijų taisyklių. Tačiau vasario 24 d., Rusijai pradėjus plataus masto karą prieš Ukrainą ir Lietuvoje paskelbus nepaprastąją padėtį, streikas pagal Darbo kodekso nuostatas buvo priverstinai nutrauktas, o vėlesni bandymai jį atnaujinti buvo nesėkmingi.
Atvykusios į dabartinę profesinės sąjungos būstinę, pastebime lentynas, nukrautas segtuvais. Čia kaupiami duomenys apie nelaimingus atsitikimus darbe, darbo ginčus ir atlyginimų pokyčius. Profesinė sąjunga vienija apie 400 narių. Praėjus ketveriems metams po streiko, darbo užmokesčio klausimas tebėra vienas svarbiausių jos veiklos prioritetų.
„Aš visada keliu klausimą, kada akcininkams bus gana? Kai uždirba 10 mln., nėra iš ko atlyginimų didinti. Uždirba 30 mln. – nėra iš ko atlyginimų didinti. Uždirba 70 mln. – nėra iš ko atlyginimų didinti. Gana nebus niekada, kad ir kiek uždirbama, pastaraisiais metais pinigai išimami [dividendais] ir neskiriami investicijoms“, – sako „Achemos“ profesinės sąjungos pirmininkė Birutė Daškevičienė.
2022 m., kai vyko darbuotojų streikas, bendrovės pelnas siekė 38,8 mln. eurų. Akcininkams buvo išmokėta 79,3 mln. eurų dividendų, o investicijoms skirta 14,5 mln. eurų.
Dėl energetikos krizės ir išaugusių žaliavų kainų 2023–2024 m. įmonė dirbo nuostolingai. 2025 m. ji vėl uždirbo pelno – 8,5 mln. eurų, tačiau dividendai nebuvo išmokėti, o investicijos sumažėjo.
„Taigi be mūsų, koks tu milijonierius, taigi žmonės tuos pinigus uždirba“
Pasak kalbintų darbuotojų, jų atlyginimai neatspindi nei darbo atsakomybės, nei kasdienės rizikos.
2000 m. vidutinis „Achemos“ darbuotojų atlyginimas dabartine valiuta siekė 506,89 euro – buvo beveik pusantro karto didesnis už vidutinį darbo užmokestį Lietuvoje. 2008 m. šis skirtumas dar labiau išaugo: gamyklos darbuotojai uždirbo beveik du kartus daugiau nei vidutiniškai šalyje, tačiau vėliau atotrūkis palaipsniui mažėjo, kol 2025 m. „Achemos“ darbuotojų vidutinis atlyginimas susilygino su Lietuvos vidurkiu ir siekė 2 457 eurus neatskaičius mokesčių. Išsiskyrė 2022 m., kai po streiko darbuotojams buvo išmokėtos papildomos dviejų atlyginimų dydžio finansinės paskatos.
„Taigi be mūsų, koks tu milijonierius, taigi žmonės tuos pinigus uždirba“, – sako buvęs „Achemos“ pamainos inžinierius Valdas Fedaravičius. Koncerno „Achemos grupė“, kuriam priklauso „Achema“, valdybos pirmininkė Lyda Lubienė yra turtingiausia Lietuvos moteris. Kartu su dukra Viktorija jos valdo kontrolinį „Achemos grupės“ akcijų paketą.
2025 m. rudenį profesinės sąjungos nariai pradėjo svarstyti naujo streiko galimybę. Tačiau nariams susirinkime pritarus streikui, po poros mėnesių įmonės vadovybė pranešė apie atlyginimų didinimą, prieš tai nesikonsultavusi nei su darbuotojais, nei su profesine sąjunga.
„Mūsų padaliniui [pakėlė] po 50 eurų. Galėjo ir neerzinti“, – sako darbuotojas. Pasak Birutės Daškevičienės, daugumai darbuotojų atlyginimai padidėjo 50 eurų, tačiau nedidelei daliai – iki 700 eurų. Po šio sprendimo darbuotojų nuomonės dėl tolesnių veiksmų, įskaitant streiką, išsiskyrė.
„Achemos“ komunikacijos vadovės Jolitos Macelytės teigimu, 2026 m. darbuotojų darbo užmokestis buvo didinamas diferencijuotai, įvertinus atskirų pareigybių atlygio konkurencingumą darbo rinkoje, specialistų paklausą ir darbuotojų kompetencijas. Pasak jos, 2026 m. rugsėjį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, vidutinis „Achemos“ darbuotojų darbo užmokestis padidėjo 8,3 proc.
Profesinės sąjungos pirmininkės įsitikinimu, realūs pokyčiai gamykloje įvyksta tik darbuotojams susitelkus ir kolektyviai pasipriešinus – rengiant protesto akcijas ar streikuojant. Darbuotojų solidarumas ir organizavimasis, jos manymu, yra vienintelė galimybė išsikovoti geresnes darbo sąlygas ir finansinį stabilumą. Kartu tai leidžia išlaikyti viltį dėl gamyklos ateities – viltį, kurios šiandien darbuotojų pasakojimuose trūksta.
Rengdamos šią publikaciją, kelis mėnesius derinome interviu su „Achemos“ generaliniu direktoriumi Ramūnu Miliausku, tačiau galiausiai gavome laišką su atsakymu, kad dėl intensyvaus darbo laikotarpio jis neturi galimybės susitikti.
Šis tekstas – pirmoji keturių dalių ciklo, kuriame nagrinėjama vienos didžiausių Lietuvos pramonės įmonių „Achemos“ veikla, dalis. Antrojoje aiškinsimės galimus įmonės ateities scenarijus. Ciklą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondo skirta tiriamosios žurnalistikos stipendija.
