2026 m. kovo 11 d. Prahoje keli tūkstančiai menininkų ir kultūros sektoriaus atstovų protestavo prieš kultūros ministro Klempířo sprendimą šiemet 12 proc. sumažinti šalies kultūros biudžetą. Kovą Klempířas taip pat netikėtai, nepateikęs jokių paaiškinimų, atleido Prahos nacionalinės galerijos generalinę direktorę Alicją Knast. Daugeliui Čekijos kultūros pasaulio atstovų šie įvykiai primena Slovakijos ir Vengrijos pavyzdžius.

Kultūrinės bendruomenės pasipiktinimas Klempířu yra dalis platesnės protestų bangos, apėmusios Čekiją po Andrejaus Babišo ir jo partijos ANO sugrįžimo į valdžią 2025 m. spalį. Pavyzdžiui, kovo 21 d. dešimtys tūkstančių žmonių (organizatorių teigimu – apie 250 tūkst.) dalyvavo didžiausiame nuo 2019 m. antivyriausybiniame proteste, nukreiptame prieš Babišo vykdomą gynybos išlaidų mažinimą ir galimus valdžios veiksmus prieš visuomeninį transliuotoją.

Toliau skelbiame Apolenos Rychlíkovos esė, parašytą reaguojant į kovo pradžioje vykusius protestus. Tekstas pirmą kartą publikuotas mūsų partnerių portale „Kapitál“.

★ ★ ★

Kai paaiškėjo, kad Oto Klempířo simpatija „Motoristé sobě“ (dešiniojo sparno, prieš žaliąją politiką nusiteikusiai partijai, kuriai atiteko Aplinkos ministerija, – red.) nėra tik simbolinė, o susijusi su ketinimu įsitraukti į politiką, dauguma žmonių tai sutiko palankiai. Nors visiems buvo žinoma, kad Klempířas bendradarbiavo su StB Čekoslovakijos komunistinio režimo slaptąja policija, iš esmės jis turėjo antisisteminio maištininko reputaciją, garsėjo kaip talentingas dainų tekstų autorius ir kultinis reperis. Atrodė kaip žmogus, suprantantis kultūrą ir meną, nes pats aktyviai veikė abiejose srityse. Tačiau už „šauniojo Oto“ fasado slypėjo ir kita jo pusė – kur kas daugiau nei ryšys su kultine grupe „J.A.R.“.

Klempířas visuomet buvo viešųjų ryšių specialistas ir medijų strategas, gebantis išreklamuoti bet ką, jei už tai gerai mokama. Tad galiausiai jis susidėjo su „Motoristais“: vieni dėl to labai nustebo, kiti kaip tik to ir tikėjosi. Prisidėjęs prie partijos kampanijos, jis padėjo jai patekti į Deputatų Rūmus. Kad taps kultūros ministru, buvo aišku dar prieš sudarant vyriausybę. Kas jau kas, bet Oto Klempířas to esą tikrai nusipelnė.

Mūsų Oto Klempířas

Paskelbus naująjį kultūros ministrą, žmonės guodėsi ir ramino vieni kitus. Dalis kultūros bendruomenės ir platesnės visuomenės tikėjo, kad „mūsų Otas“, žmogus „iš kultūros lauko“, neatsigręš prieš laisvą meną ir šalies kultūros institucijas. Tačiau šis naivus tikėjimas žlugo jau po pirmųjų Klempířo pareiškimų ir veiksmų, jam pradėjus eiti pareigas. Kaip tikras „motoristas“, jis ėmėsi trolinimo – vienos pagrindinių ir ryškiausių šios kraštutinių dešiniųjų partijos strategijų, – ir, regis, nusprendė smagintis erzindamas buvusius kolegas. Taip prasidėjo nesibaigiančios pašaipos ir tyčinės provokacijos.

Pavyzdžiui, jo nuotrauka su Slovakijos ministre Martina Šimkovičová – brutalaus susidorojimo su Slovakijos kultūros bendruomene, nepriklausomomis institucijomis ir žiniasklaida simboliu. Arba groteskiškos užuominos konservatyviems balsams Čekijos kultūros scenoje, iš kurių buvo aišku, kieno nuomonę Klempířas nori girdėti, o kieno net nesiruošia išklausyti. Ir ne todėl, kad pats būtų užkietėjęs konservatorius ar tikėtų, jog valstybė privalo kištis į meno sritį. Veikiau todėl, kas jis yra oportunistas, mėgstantis stebėti, kaip kiti reaguoja į jo vykdomą griovimą. O jo užimamoje pozicijoje tikrai yra ką griauti.

Šiandienėje Čekijos politikoje sunku rasti ką nors labiau absurdiškesnio už kryptingus Klempířo veiksmus. Vyksta savotiškos varžybos su partijos kolegomis – kas labiau apsijuoks ir save pažemins, o kartelė jau seniai guli ant žemės. Mes galime iš Klempířo tik juoktis. Akivaizdu, kad pats Klempířas puikiai suvokia, kaip pavojingai jo elgesys artėja prie nepakeliamo gėdingumo ribos. Tačiau žaidžiama mūsų, o ne jo nervais. Ir kol kas kultūros ministras šį žaidimą laimi.

Dabartinės Čekijos diskusijos apie kultūrą primena tas, kurios vyko prieš trylika metų. Nepopuliarios Nečaso vyriausybės (2010–2013 m., – red.) įvestos taupymo priemonės tiksliai atitiko neoliberalaus diskurso, kurį propagavo paskutinė „grynai“ dešiniųjų vyriausybė, griežto taupymo logiką. Girdėjome, kad reikia taupyti ir kad diržų veržimasis palies visus, įskaitant kultūros sektoriaus darbuotojus, nors pastarieji tuo metu ir taip vos sudūrė galą su galu. Nepaisant visko, kai kurie menininkai ir toliau tikėjo dešiniųjų utopine svajone: kad vertinga tik tai, kas gali save išlaikyti, kad menininkų klasė pasmerkta kentėti, o politika ir kultūra tarpusavyje nesusijusios.

Būtent tai ir sukėlė naują problemų bangą.

Kur mus tai nuvedė

Seniai žinoma, kad menininkų bendruomenė noriai gina demokratiją tada, kai ginčas neperžengia pasąmoninių antikomunistinių ribų. Čekų menininkai gali rėžti politines kalbas svarbiuose apdovanojimuose, bet dažniausiai tik tuomet, kai reikalas susijęs su miglotomis laisvės ir demokratijos praradimo grėsmėmis, įkūnijamomis politikų, kuriems jie nepritaria. Tokiose kalbose retai pasitaiko sisteminės kritikos; dažniausiai tai būna paviršutiniški apibūdinimai, paremti veikiau estetiniu ar „klasiniu“ požiūriu. Kalbama ne apie politinį nepritarimą, o veikiau apie spjūvį į tą pusę, į kurią mus atvedė mūsų šaunioji demokratija.

Tačiau vos tik grėsmės esminėms institucijoms virsta konkrečiais veiksmais, – pavyzdžiui, laipsnišku viešojo finansavimo mažinimu, – tie patys žmonės dažnai nebežino, kaip reaguoti. Valstybė jiems savaime atrodo įtartinas darinys, todėl ne mažiau įtarimų kelia ir jos skiriamos dotacijos.

Tačiau būtent viešasis kultūros finansavimas yra nepaprastai svarbus. Jis skirtas ne tik remti tai, kas rinkoje pereina laiko išbandymą, bet ir išlaikyti erdvę įvairovei, nekomerciniams bei pelno nesiekiantiems projektams, bent iš dalies mažinti nelygybę tarp stiprių rinkos žaidėjų ir mažesnių kultūros iniciatyvų. Kitaip tariant, jo tikslas yra ne efektyvumas siaurąja ekonomine prasme, o sąlygų sudarymas įvairesnei, laisvesnei ir demokratiškesnei kultūrinei terpei.

Tik taip kultūra gali būti prieinama ir išlaisvinanti net ten, kur kitu atveju niekada neprasiskverbtų. Žemina vien tai, kad tenka nuolat kartoti: be tinkamų darbo ir tobulėjimo sąlygų to pasiekti neįmanoma, o jei ir įmanoma, tai tik labai ribotą laiką ir rizikuojant susinaikinimu. Vis dėlto turime tai sakyti, nes lygiai taip pat gintume orą, kuriuo kvėpuojame, ar vandenį, kurį geriame. Negalima tikėtis, kad kultūra taps reikšminga, jei šioje srityje dirbantys žmonės bus palikti vieni.

Kalbėti gestų ir emocijų kalba

Deja, dalis Čekijos kultūros bendruomenės to vis dar nesupranta, nes ilgą laiką kliovėsi individualizmu. Todėl vieni valstybės paramą laiko pagrindine kultūros politikos priemone, o kiti ir toliau ją mato kaip nereikalingą pinigų švaistymą neefektyviems ir netvariems projektams arba kaip kliūtį autonominei alternatyviai kūrybai. Toks ideologinis nusistatymas neleidžia atsirasti realiam politiniam spaudimui, ypač susijungęs su kitu klaidingu argumentu – įsitikinimu, kad nepriklausoma kultūra nėra skirta „paprastiems žmonėms“ ir tik didina atskirtį visuomenėje.

Tačiau taip nėra. Tereikia prisiminti svarbiausius šiuolaikinės istorijos laikotarpius, kai būtent kultūros ir meno bendruomenė puoselėjo demokratijos etosą ir svariai prisidėjo prie teigiamų socialinių pokyčių sklaidos. Ji kalba universalia emocijų ir gestų kalba, bet mes, regis, šiek tiek primiršome jos galią.

Reaguodami į planuojamą kultūros finansavimo mažinimą, Čekijos menų aukštųjų mokyklų studentai surengė protesto mitingą. Jame dalyvavo kino kūrėjai, teatralai, muzikantai, kūrybinio sektoriaus atstovai, vizualiųjų menų kūrėjai, taip pat kitų meno sričių bei pagrindinių kultūros įstaigų ir periodinių leidinių atstovai. Apie du tūkstančius žmonių susirinko Prahos centre, reikšdami ir pyktį, ir solidarumą.

Tai buvo esminis ir svarbus žingsnis: platesnė menininkų bendruomenė tvirtai pasisakė prieš vyriausybės vykdomą kultūros politiką. Svarbu ir tai, kad tokio didelio protesto idėja kilo jauniems žmonėms, kurie šiandien akivaizdžiai mato meno ir politikos ryšį. Juk niekas taip aiškiai neatskleidžia meno svarbos ir jo politinio vaidmens, kaip pastangos jį išnaikinti, kontroliuoti ir paversti propaganda.

Vien šiomis pastangomis politikai įrodo, kokia svarbi jiems yra kultūros bendruomenės ir nepriklausomos žiniasklaidos aplinkos kontrolė. Čia slypi karti ironija: jokia vyriausybė Kultūros ministerijos nevertino nei kaip galios instrumento, nei kaip pažangos infrastruktūros. Tik iškilus antidemokratinėms jėgoms pamatėme, kad tokia infrastruktūra iš tiesų egzistuoja ir kad jos bijo tokie politiniai veikėjai kaip Slovakijos premjeras Fico, Čekijos premjeras Babišas, Čekijos užsienio reikalų ministras Macinka ir „Motoristų“ lyderis Turekas.

Pasinaudoti influencerių era

Nors protestas prieš dabartinę Klempířo politiką buvo sėkmingas ir sutraukė daug žmonių, kultūros ministro reakcija buvo greita ir aiški: finansavimas bus mažinamas. Protestai prieš tokią politiką veikiausiai taip pat tęsis. Tačiau ar įmanoma išvengti nevilties susidūrus su trolinimu, kurį Klempířas pavertė pagrindine savo komunikacijos strategija? Vargu.

Yra esminis skirtumas tarp klasikinių dešiniųjų vyriausybių ir tos, kuri į valdžią atėjo 2025-ųjų rudenį. Finansavimo ir viešojo sektoriaus išlaidų mažinimo ideologija yra ilgalaikis dešiniųjų vyriausybių bruožas. Visos jos kūrė netikras dilemas, tačiau darė tai daugiau ar mažiau suprantamai. Iš tiesų esama žmonių, manančių, kad vertinga tik tai, kas uždirba pinigus, o valstybės įtaka turėtų būti kuo mažesnė ir ji gali kištis tik išimtiniais atvejais. Ši atmosfera prisidėjo prie problemų, su kuriomis šiandien susiduriame. Tačiau pasaulinis poslinkis klaidingo liaudiško konservatizmo link, skatinamas politikos ir institucijų oligarchizacijos, perkėlė šį procesą į kitą, kur kas sudėtingesnį lygmenį. Ir tai sunku užginčyti. Šiandien yra tokių politikų kaip Macinka, Babišas, Turekas, Okamura (kraštutinės dešinės politikas, Čekijos Deputatų Rūmų pirmininkas – red.), o kartu su jais – ir Klempířas. Ir jie netiki niekuo, išskyrus dominavimą ir pažeminimą. Jie siekia maksimaliai padidinti savo įtaką, sustiprinti galią, nukreipti pinigų srautus, gilinti susiskaldymą ir, svarbiausia, mėgautis tuo, kad kelia neviltį tiems, kuriuos laiko savo priešais. O iš viso to dar ir kurti turinį socialiniams tinklams.

Kai šiandien sirgdama stebėjau protestą, kurį taip palaikau, galvoje sukosi kone eretiška mintis. O kas, jeigu Slovakijos kelias laukia ne tik Čekijos kultūros politikos? O kas, jeigu jis laukia ir visos kultūros bendruomenės, kuri artimiausiais metais desperatiškai bandys visomis įmanomomis priemonėmis įrodyti savo teisę egzistuoti, kol galiausiai išseks, perdegs ir vis tiek bus ignoruojama? Protestuoti, rodyti, kad esame vieningi, kūrybiški ir stiprūs, neabejotinai reikės. Tačiau politinės įtakos eroje lygiai taip pat svarbu galvoti, kaip suprantamai panaudoti meną ten, kur iki šiol jis kaip medija nepasiteisino – erdvėje, kuri taip rūpi politiniams influenceriams.

Kai Kultūros ministerija mėgina drausminti kultūros bendruomenę pinigais, nepakanka vien protestuoti ir kalbėti. Turime liautis būti paklusnia ir malonia politine dekoracija, liautis savo dalyvavimu rodyti, kad viskas gerai, – priešingai, turime matomiausius įvykius paversti protesto platforma. Turime liautis apsimetinėti, kad regime kultūrinį tęstinumą, kai iš tikrųjų vyksta valdžios puolimas prieš meno nepriklausomybę. Štai koks galėtų būti kitas žingsnis: atsisakykime teikti valstybei blizgesį, prestižą ir savaime suprantamą statusą – dalykus, kuriuos ji taip noriai atiminėja iš kultūros bendruomenės ir ryškiausių jos atstovų.