Pasaulį kartais matau per socioekonominių skirtumų prizmę. Šie skirtumai užklumpa kasdienybėje: kai jaučiu nepatogius nutylėjimus draugų grupei sprendžiant, kur eiti pietauti; kai manęs su nuostaba klausia, kodėl niekada neslidinėjau kalnuose; kai būdama universitete prisimenu, kiek daug kartų per ketverius metus mums buvo pabrėžta, koks svarbus yra kritinis mąstymas, ir kiek mažai dėmesio buvo skirta įsigilinimui, kodėl į tą pačią auditoriją studentai atsineša tokius skirtingus kritinio mąstymo įgūdžius. Socioekonominė aplinka, kurioje gimstame ir augame, nulemia tai, kaip matome pasaulį ir kaip jame veikiame.

Pasaulinės nelygybės duomenų bazės (World Inequality Database) duomenimis, 2022 m. Lietuvoje dešimtadaliui asmenų, daugiausiai uždirbantiesiems, teko 40,4 proc. visų bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP). Tuo tarpu mažiausias pajamas gaunantiems asmenims – jie sudaro 50 proc. – teko 10,8 proc. BNP. Lietuva pagal pajamų nelygybę iš ES valstybių narių nusileidžia tik Bulgarijai.

Miesto erdvė taip pat aktyviai dalyvauja kuriant ir reprodukuojant socialinius santykius. Šiuo metu apie 56 proc. pasaulio gyventojų gyvena miestuose, o iki 2050 m. tokių gyventojų turėtų padaugėti iki beveik 70 procentų.

Vilnius man ilgą laiką atrodė savaime suprantamas, lyg būtų iš anksto apibrėžta erdvė, pastovus geografinis taškas. Kelerius metus beveik kasdien eidavau per Pašilaičių pievą mokyklos Justiniškėse link, bet per tą laiką man prieš akis nedaug kas tepasikeitė. Tik vėliau supratau, kokia kompleksiška ir dinamiška struktūra yra miestas. Jis yra nuolatinio nesuskaičiuojamų jėgų veikimo rezultatas: jo formos ir funkcijos vis kinta priklausomai nuo socialinių ir politinių sąlygų.

Vieną įprastą antradienį valgiau Paupio turguje (Paupio turgus – maisto paviljonas (angl. food hall) Vilniaus Paupio rajone – red. past.), buvo pietų metas, aplinkui daug žmonių, nepaliaujamas minios šurmulys. Prieš ten užeidama stebėjau šalia dirbančius statybininkus: vienoje rankoje bandelė, kitoje – kavos puodelis iš aparato, kokie stovi parduotuvėse. Jie atrodė atitrūkę nuo nugludintos Paupio atmosferos, o aš pasijutau artimesnė jiems nei rajono gyventojams. Tąkart supratau šiaip jau akivaizdų dalyką – vienos miesto erdvės mus tarsi apkabina, o kitos atstumia. Vienose jautiesi savas, o nuo kitų jautiesi atskirtas nematomu barjeru. Paupys man atrodo kaip kruopščiai sukonstruota dvidešimties sekundžių trukmės komercinė reklama. Tam tikra idealizuota miesto gyvenimo vizija – galbūt elegantiška, tikrai moderni, itin gyvybinga.

Anot Josepho Stiglitzo, ekonomisto ir Nobelio premijos laureato, tikras ir ilgalaikis klestėjimas yra tik tas, kuriuo dalijasi visi. Norėdama suprasti, kas yra ekonominė nelygybė ir kaip ji paveikia visuomenes, perskaičiau jo knygą „The Price of Inequality“ (liet. „Nelygybės kaina“), kurioje Stiglitzas analizuoja didėjančius JAV gyventojų pajamų skirtumus. „Iš visų nuostolių, kuriuos mūsų visuomenei sukelia 1 proc. didžiausias pajamas gaunančiųjų, bene didžiausias yra šis: mūsų tapatybės jausmo, kuriam tokie svarbūs sąžiningumas, lygios galimybės ir bendruomeniškumas, erozija“, – rašo Stiglitzas (vertimas autorės – red. past.). Maždaug taip ir jaučiuosi kai kuriose Vilniaus dalyse – lyg joms nepriklausyčiau.

Mano miesto sampratoje klestėjimas yra glaudžiai susijęs su galimybe sutikti žmonių, kurie nepanašūs į mane. Vilniuje naujai atgimęs Paupio rajonas priminė ir svarbesnius mūsų visuomenėje egzistuojančius iššūkius. Kažkas mėgaujasi pietumis Paupio turguje, o kažkas visai netoli esančiame Tymo turguje ruošiasi miegui medinio kioskelio priedangoje. Čia skirtumai egzistuoja vieni šalia kitų, tačiau susikerta retai.

Paupyje XIX a. antroje pusėje pradėjo veikti pirmosios stambiosios pramonės įmonės – kailių ir odų išdirbimo fabrikas, alaus gamykla. Tarpukariu nuspręsta pramonę iš Paupio iškelti, tačiau sovietmečiu šių planų buvo atsisakyta. 1948 m. įkurta Vilniaus elektros skaitiklių gamykla (vėliau ji veikė kitais pavadinimais, o vilniečiams labiausiai žinoma kaip „Skaiteks“), kuri čia išsilaikė ilgiausiai – iki pat 2009 m., buvo atidaryti verpimo ir audimo fabrikas „Audėjas“, gelžbetonio konstrukcijų gamykla, baldų cechai. Ilgainiui šios gamyklos buvo uždarytos arba perkeltos, nepriklausomybės metais rajonas ilgą laiką buvo apleistas, o šiandieninis Paupys nebeturi jokių industrinės praeities ženklų.

Per pastarąjį dešimtmetį teritorija buvo sutvarkyta ir pertvarkyta, kad būtų galima ją paversti gyvenamąja zona. Tokį Paupį dabar ir turime – 2020 m. buvo baigtos pirmųjų gyvenamųjų kvartalų statybos, kurias pradėjo ir kitose rajono dalyse vis dar tęsia bendrovė „Darnu Group“. Paupyje vystomi gyvenamieji ir verslo kvartalai, šalia jų galima rasti ir poilsio zonų, kino teatrą, sporto klubą, kavinių, galerijų, įvairių parduotuvių. Tikimasi, kad 10-asis projekto etapas bus baigtas šiais metais, numatyta vidutinė buto kvadratinio metro kaina – 6350 eur. 2022 m. Paupys tapo pirmuoju Lietuvos projektu, nominuotu didžiausios pasaulyje nekilnojamojo turto parodos MIPIM apdovanojimams.

Paupys tapo pokalbio su sociologijos mokslų daktaru Tadu Šarūnu atspirties tašku. Tadas Šarūnas – Vilniaus universiteto dėstytojas, jo mokslinių tyrinėjimų sritys apima miesto sociologiją bei kultūros ir meno sociologiją. Mūsų dialogas ne tik suteikė konteksto mano įžvalgoms, bet ir jas kvestionavo, taip pateikdamas įvairiapusiškesnį požiūrį į miesto ir visuomenės santykį.

Pokalbį su Tadu Šarūnu pradėjome Paupyje, o jį tęsėme vaikščiodami po Vilniaus senamiestį. Interviu buvo redaguotas, kad būtų aiškesnis ir trumpesnis.

– Britų geografė Doreen Massey teigia, kad visuomenė neišvengiamai yra konstruojama erdviškai ir tai daro įtaką jos veikimui. Atrodo, idėja, kad erdvė yra socialiai sukonstruota, mums pažįstama, bet apie tai, kad visuomenė yra konstruojama erdviškai, mąstome mažiau. Kaip manote, ar mes pakankamai kalbame apie Lietuvos, Vilniaus visuomenės erdvinį konstravimą?

– Kaip erdviškai mąstantis miesto sociologas turiu pripažinti – žinoma, kad per mažai kalbame. Bet kasdienybėje žmonės mąsto erdviškai: priima sprendimus, savo kūnu jaučia erdvę, turi erdvinę intuiciją. Man atrodo, kad kartais mes netgi per dažnai apie savo visuomenę kalbame erdvinėmis metaforomis. Aš nenoriu suerdvinti klausimų, kurie susiję su abstrakčia socialine erdve, pavyzdžiui, socialinės klasės ar atskirties klausimai.

Jeigu įsivaizduotume socialinę erdvę kaip žvaigždžių spiečių, tai mes, žmonės, esame tos žvaigždės ir užimame skirtingas pozicijas socialinėje erdvėje. O tos pozicijos priklauso nuo mūsų ekonominio, kultūrinio, socialinio kapitalo. Mes socialiai skiriamės pagal tai, kiek ir kokių rūšių kapitalo turime. Dirbdamas su kultūros sektoriumi matau daug kultūrinio kapitalo milijonierių, kuriems kartais nelengva su ekonominiu kapitalu, ir atvirkščiai – yra žmonių, kurie turi daug ir įvairaus turto, bet nebūtinai yra kultūriškai turtingi.

Visuomenė yra kaip Paukščių Takas. Ji [į miestą] nusileidžia per būsto lauką, per kitus galios laukus. Mes turime intuityvų mūsų pačių vietos pasaulyje jausmą, kuris tampa įkūnytas, kai jaučiamės savo vietoje, o jeigu kūną ima niežėti, vadinasi, aplink nėra labai daug mūsų socialinės erdvės žmonių.

Aš mąstyčiau taip: miestas, jo pastatai ir infrastruktūra yra tik formos. Įkūnytos, įdaiktintos socialinės erdvės formos, turinčios savo istoriją. Pastatyti namai stovės šimtus metų, o socialinis užpildas keisis. Visas šitas miestas jau yra pakeistas. Mūsų Vilnius buvo išžudytas, išvytas, perpildytas naujų atėjūnų. 1945 m. jis buvo neegzistuojančios, sunaikintos socialinės erdvės skeletas, kuriame mes dabar kuriame savo gyvenimus.

– Mažai laiko nuo tada praėjo.

– Labai mažai. Tokie jauni, naujai savęs ieškantys miestai kaip Vilnius turi žavesio. Socialinės struktūros čia ne tokios susicukravusios ar įsibetonavusios, ne tokios amžinos ir savaime suprantamos, kaip kitur. Šiame Vilniaus savęs ieškojime yra pakankamai daug laisvės jausmo. Vis dėlto, jau betonuojamės, trisdešimt metų pakankamai intensyviai didiname socialinę segregaciją.

Į Massey mintį atsakyčiau, kad ne viskas yra erdvė. Dar yra kūnai, laikas. Bet erdvė gali tapti įrankiu mūrijant struktūras, kuriant erdvines jų reprezentacijas. Ir tas struktūras tada tampa sunkiau paneigti. Pavyzdžiui, tokia simbolinė galios išraiška kaip architektūrinis stilius dar šimtus metų po savo atsiradimo simboliškai veikia mūsų miesto supratimą. Pažįstant miestą, kuriant jame savo istoriją, atsiranda intuicija, kur šiame laike ir mieste yra tavo asmeninės istorijos vieta.

– Mes dabar sėdime Paupyje. Kaip šis rajonas jus verčia jaustis?

– Paupys yra šviežias, išgalvotas, sugalvotas, pildosi socialinio turinio. Jis yra intensyvi urbanistinė architektūrinė forma. Tai yra labai reikšmingas tam tikros socialinės erdvės, [buvusios] užkampio dalies, atsiradimas miesto centre. Tokio dydžio intervencinė erdvė yra išskirtinė per pastaruosius trisdešimt metų.

Analizuojant ir vertinant šią miesto dalį geriausia į ją pasižiūrėti istoriškai. Ilgą laiką čia buvo priemestis, vieta už miesto sienos (turima omenyje viduramžiai, kai dar stovėjo miesto siena – aut. past.). Viskas, kas už miesto sienos, buvo ne visai pageidaujama, tačiau reikalinga. Daug šimtmečių čia buvo tokio tipo vieta – „nešvaros“ vieta. Čia veikė įvairios „nešvarios“, pavyzdžiui, odų apdirbimo, įmonės.

Kai kuriose Vilniaus vietose nešvara buvo dar intensyvesnė. Pirmas „išvalymo“ vajus buvo 19 amžiuje. Didžiąją dalį „nešvariosios“ pramonės išstūmė į Lukiškes, sakė, kad čia, Paupyje, reikėtų įkurti kažką kita. Tuo metu atsirado įdomių būsto savininkų argumentų, kad nors „išstūmėme visus smarvę kuriančius odininkus, bet liko čia jų buvimą primenantys gatvių pavadinimai, reikia juos pakeisti, nes nukenčia nuomos kainos“.

Paupys buvo kitokia vieta – pramoninė teritorija miesto centre. Kai per 10-tame dešimtmetyje vykdytą ekonominę restruktūrizaciją čia daug kas bankrutavo, pradėta kelti klausimus, ar nereikėtų šios miesto vietos naudoti kitaip.

Valstybė labai daug investavo į tai, kad ši žemė taptų gyvenama. Gruntas čia buvo labai nešvarus, nebuvo jokios infrastruktūros – takų, kelių. Tai [kaip viskas buvo sutvarkyta] labai skiriasi nuo užmiesčio plėtros, kai statomi namai be gatvių, be jokios socialinės infrastruktūros. O čia viskas šalia, tai nėra užmiestis, ir prieš statant būstą yra investuota į šitą miesto dalį. Šiuos dalykus reikėtų atšvęsti, nes tai lieka ilgam – namai stovės šimtus metų, kažkas čia gyvens ir viskas yra sugalvota, išspręsta.

Bet iškart kyla ir erdvinio teisingumo klausimas. Kam tai prieinama, o kam ne. Šiuo požiūriu mūsų miestas plečiasi labai neteisingai. Esama pagrįstų nuoskaudų: mes galime čia, į Paupį, ateiti, galbūt netgi galime čia kažką įpirkti, bet ne viską. Tai yra pirmas momentas, kai ši erdvė socialiai segreguoja. Dalis Paupyje gyvenančių žmonių skundžiasi, kad tai yra išskirtinio vartojimo vieta. Žmonėms čia gyvenant reikia kasdienio, paprasto vartojimo vietų. O čia norima iš erdvės išspausti pinigą. Tai kaip ir pagrįsta rinkos logika, bet ji kuria šios erdvės monofunkciškumą. Tik siauras socialinės erdvės sluoksnis gali įpirkti čia būstą – tai labai segreguoja.

– Klausiau diskusijos, kurioje dalyvavote ir jūs, apie tai, kaip naujus rajonus suderinti su istoriniu centru. „Darnu Group“ generalinė direktorė ten sakė, kad „brangaus, gero būsto [Paupyje] pirkėjai leidžia Vilniui turėti tokį projektą, kino teatro vietą, maisto turgus ir visa kita, kas yra visada atvira, kviečia“. Pasijutau taip, lyg aukštesnės socioekonominės klasės žmonės mane įgalintų gerti kavą naujame rajone.

– Ir tiesos yra tuose žodžiuose, ir ne viskas pasakyta. Mūsų miesto plėtros ir būsto politikos sistemoje būstas yra suvokiamas ne kaip teisė, o kaip produktas, prekė. Bet kuris naujos plėtros objektas yra miestą segreguojantis objektas. Tai nereiškia, kad miesto nereikia statyti. Miestas generuoja kapitalą, o jo reikia miestui išlaikyti. Taip veikia kapitalistinė ekonomika.

Kažkuria prasme tiesa, kad žmonės turėjo pasiimti paskolą būstui [Paupyje įsigyti] ar tiesiog iškart jį nusipirkti, kad čia atsirastų kūnai, gyvenimas. Bet primirštama, kad ne tik verslo vystytojai, bet ir valstybė, ir visa visuomenė jau yra susimokėjusi pakankamai, kad čia vyktų miesto gyvenimas.

Požiūris, kad vieni žmonės finansuoja ir gentrifikuoja, o kiti nieko nemokėdami ateina ir naudoja, yra labai toksiškas, jis stigmatizuoja, be reikalo priešina žmones. Toks mąstymas neskatina atpažinti, kas vyksta mieste, suprasti, kiek veiksnus kiekvienas iš mūsų yra dalyvauti miesto gyvenime. Apie socialinius faktus reikia kalbėti. Aš truputį pasigendu kalbėjimo apie faktus.

Mes turime daug stigmatizuojančių terminų, pavyzdžiui, „sovietiniai daugiabučiai“. Tokios kategorijos kaip ši prasilenkia su realybe. Sovietiniu laikotarpiu pastatyta daugiau negu pusė mūsų būsto fondo. Pusė Vilniaus gyventojų ten gyvena ir priskirti juos vienai klasei yra neteisinga ir nekonstruktyvu. Buvo toks istorinis momentas – būsto privatizacija. Jeigu tuo metu buvo norima laisvės planuoti miestą per būstą, buvo klaida tą būstą privatizuoti taip, kaip tai buvo padaryta. Pavyzdžiui, žmonėms dabar be galo sunku susitarti dėl būsto renovacijos. Būstas dėvisi, jame yra labai daug skirtingų žmonių, ir palikti žmonėms tokių sprendimų naštą buvo klaida. Rašydamas disertaciją pastebėjau, kad namuose, kuriuose yra dešimt būsto vienetų, susitarti labai sunku. O kai vienetų dar daugiau, tai beveik neįmanoma. Bet mes turėjom savo įsivaizdavimą, kad „privatizuosim ir viskas išsispręs“. Kai kas išsisprendė, o kai kas ne.

Kita linija išryškėja kalbant apie žmones, kurie išsikraustė už miesto į priemiesčius ir nori, kad jiems būtų sukurta visa infrastruktūra. Čia irgi yra toks stigmatizuojantis momentas, nes ši žmonių grupė yra specifinė: jie turėjo tam tikrą ekonominį pajėgumą ir jiems buvo žadama, kad miestas plėsis ir ten bus galima statytis namus. Kažkuria prasme ir miestas, ir valstybė jiems žadėjo per daug. Miestas finansiškai nepajėgia išvystyti šitiek infrastruktūros. Tie žmonės buvo netiesiogiai apgauti. Jiems reikia mažiausiai šaligatvio arba gatvės iki savo namų. Be to, jie labai daug susimoka sėdėdami kamščiuose, kai vyksta į miestą, kad maitintų jį savo ekonomine energija.

– Jūs tyrinėjote Vilniaus centrines dalis ir daktaro disertaciją rašėte apie būsto pasirinkimus ir simbolinę prievartą (prancūzų sociologas Pierreʼas Bourdieu simbolinę prievartą siejo su tuo, kad dominuojančios socialinės normos verčia individus pasąmoningai priimti nelygybę ar jų pačių marginalizaciją kaip „normalią“ ar „natūralią“ – aut. past.) centriniame Vilniuje. Atrodo, būstas centre tapo sunkiai prieinamas. Ar tai mūsų neoliberalios rinkos pasekmė?

– Taip. Miesto centras, kai kurios kitos vietos, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių yra aukštesnės kokybės, palengva, bet užtikrintai segreguojasi. Vilniaus centras nebėra vienodai prieinamas skirtingą ekonominį pajėgumą turintiems žmonėms. Tai yra socialinis faktas. Bet kas, kas galvoja kitaip, gyvena kažkokios socialinės erdvės užkampyje, iš kur realybė matosi truputį kitaip. Visi mes turime savo socialines realybes.

Segregacija, deja, didėja – tai yra faktas. Gaila. Vilniuje nedaug kuo iš sovietinio socialistinio laikotarpio palikimo galėtume didžiuotis, bet vienas toks dalykas yra: mūsų miestas socialiai buvo gana nesegreguotas. Vis dėlto Vilnius, kaip viena Europos sostinių, vis dar nėra labai segreguotas ir tai labai gera jo savybė. Čia, aišku, prasideda ir vertybiniai vertinimai, bet yra daug mokslu pagrįstų argumentų, kad įvairovė skirtingose socialinėse miesto vietose – labai sveika.

Kita vertus, mes turime modernistinį miestą, kuris tikrai yra monomiestas, jis yra monofunkcinis (pavyzdžiui, „miegamieji rajonai“, „verslo kvartalai“), o dėl didėjančios socialinės segregacijos tampa ir monoklasinis. Modernistinio planavimo principai sukelia problemų. Kai kurios vietos veikia tik darbo dienomis, o savaitgaliais ten – socialinė, urbanistinė dykra. Infrastruktūra, gatvės, viskas, kas ten įlieta, pinigai – visa tai savaitgaliais yra nenaudojama. Tai nėra racionalu.

– Dauguma naujų statybų Vilniuje yra vykdomos privačių bendrovių. Jūs jau minėjote, kad bet kokia miesto plėtra iš esmės skatina tolesnę socialinę segregaciją. Ar egzistuoja mechanizmai, kuriuos įdiegus būtų užtikrintas didesnis būsto įperkamumas ir prieinamumas mieste? O gal trūksta valstybės kontrolės ir įsikišimo, gal savivaldybė tiesiog nepajėgia veikti rinkos žaidime?

– Savivaldybė rinkos žaidime yra įstatymu įpareigota pasiūlyti socialinį būstą. Šiuo metu socialinio būsto eilėje laukia 1631 vilniečių namų ūkis (SĮ „Vilniaus miesto būstas“ duomenys – aut. past.). Tai yra daug. Ir mes čia kalbame tik apie labai pažeidžiamą socialinę grupę, kuri yra benamystės rizikoje – mūsų šalies socialinio būsto politika de facto rūpinasi tik šiais žmonėmis. Savivaldybė dabar perka privačius būstus, kad paverstų juos socialiniais, bet eilėje laukia dar labai daug žmonių.

– 2023 m. 137 namų ūkiai Vilniuje gavo socialinį būstą, bet eilė lieka daugiau nei dešimt kartų didesnė.

– Ilgą laiką viešojoje erdvėje vyravo naratyvas, kad apie 90 proc. žmonių Lietuvoje turi nuosavą būstą, vadinasi, žmonės aprūpinti. Jie buvo aprūpinti per privatizaciją: kai kurie turėjo nuosavą būstą, o didžioji dalis galėjo būstą įsigyti už investicinius čekius. Mūsų šalies išskirtinumas šiuo požiūriu – tai 10-to dešimtmečio politikos rezultatas. Šiandien nėra taip, kad bet kas gali turėti būstą. Nuosavą būstą turinčiųjų rodiklis labai pasikeitė – per pastarąjį dvidešimtmetį miestuose padaugėjo būstą besinuomojančių žmonių. Jų nebuvo mažai ir anksčiau. Kadangi neturime nuomos kontrolės ir rimtesnio reguliavimo, tai nebuvo ir duomenų, kokia to nuosavo būsto dalis iš tikrųjų naudojama savo reikmėms, o kokia yra nuomojama.

Formuojasi nuomininkų klasė. Egzistuoja trys būsto klasės: savininkai, nuomininkai ir socialinio būsto naudotojai. Nuomininkų klasė didėja, bet nuomos rinka tokiuose miestuose kaip Vilnius yra labai prekariška (nestabili – red. past.), nes Lietuvoje nuomininkų teisės nėra įstatymiškai gerai apsaugotos, nėra kontrolės, būsto nuomos kaina yra rinkos kaina. Dažniausiai nuomininkai yra jauni žmonės, kurie nepaveldėjo turto ar neturi šeimos paramos nuosavam būstui įsigyti, todėl jie nuomojasi ir, galima sakyti, finansuoja būsto savininkus. Tai ir kartų klausimas. Tie, kas 10-tame dešimtmetyje galėjo privatizuoti būstus, t. y. paveldėti turtą iš senos valstybės sistemos, nebeturi tokios didelės socialinės apsaugos, turiu omenyje pensijos. Todėl nuosavo būsto kapitalas daliai vyresnio amžiaus žmonių suteikia galimybę finansuoti senatvę. Dar kiti žmonės yra įstrigę nuomoje, nes ar jie taupys, ar ne, jie vis tiek nepasivys augančių kainų. Susidaro uždaras ratas: tu nuomojiesi, dėl to netaupai, o būsto kainos sparčiai auga ir tu niekaip negali susitaupyti pradiniam įnašui.

Miestuose būstas iš dalies praranda savo pagrindinę, t. y. gyvenamąją, funkciją, jis tampa investiciniu objektu, žmogus gyvena savo investicinėje sąskaitoje. Tai didina susvetimėjimą su savo paties būstu, prisideda prie ontologinio nesaugumo, erdvinės neteisybės jausmo – žmogui kyla tokių minčių kaip „Kas aš esu mieste?“, „Negaliu jaustis įsitvirtinęs“, nors žmogus galėtų visą save atiduoti miestui.

Apie migraciją mes kalbame labai abstrakčiai, dažnai sprendimas [emigruoti] moralizuojamas, bet jeigu žmogui lengviau įsitvirtinti Vienoje negu Vilniuje, tai jis galvoja. Jaunų žmonių migracija yra labai susijusi su būsto klausimais. Dėl ekonominės restruktūrizacijos ir žemės ūkio reformos labai daug žmonių buvo išstumti iš mažesnių kaimo vietovių, nes nebeturėjo darbo. Traukimasis į miestus buvo beveik neišvengiamas. Miestas pasiūlo darbą, o tada iškyla kitas klausimas – ar pasiūlys būstą ir už kiek.

– Koks yra santykis tarp socialinio statuso ir būsto pasirinkimo? Minėjote, kad vien galimybė rinktis būstą jau yra privilegija, kurios neturi tam tikro ekonominio statuso žmonės. Ar tai prisideda prie socialinės hierarchijos visuomenėje?

– Labiau [prisideda] prie socialinės erdvės įsierdvinimo. Kai nutolstame vienas nuo kito erdviškai, tai mums trukdo vienas kitą pažinti, sutikti gatvėje, mokykloje, poliklinikoje, kavinėje. Buvimas su tokiais kaip tu teikia malonumo ir tai gerai, kita vertus, tai tolina nuo abstrakčių „kitų“. Čia tikriausiai turėtų būti balansas.

– O kaip rasti tą balansą?

– Turėti tokią būsto politiką, kokios mes neturime. Pirmiausia reikia skatinti savo vaizduotę. Tris dešimtmečius gyvenome įsivaizduodami, kad rinka viską sutvarkys. O reikia pagalvoti, kad būstas yra ne tik prekė, bet ir teisė. Reikia žiūrėti, kad šios teisės įgyvendinimas netaptų žvėriškai brangus, kad mes neprarastume visų kitų galimybių.

Man atrodo, geriausia būtų pradėti nuo būsto kooperatyvų (garsiausias kooperatyvinio būsto pavyzdys – „La Borda“ projektas Barselonoje. 2022 m. „La Borda“ laimėjo Mieso van der Roheʼės premiją besiformuojančios architektūros kategorijoje – aut. past.). Kitaip tariant, bendruomeninio būsto, kurį pasistatytų patys būsimieji kaimynai. Būstų plėtrą galima būtų finansuoti žmonių paskolomis, socialiniam būstui skirtomis savivaldybės lėšomis, taip pat dalį [butų] parduodant. Dabar [Europoje] tai yra pagrindinis sprendinys, išskyrus tuos miestus, kuriuose nėra daug savivaldybei priklausančių būstų fondų, vidurinei klasei skirto municipalinio būsto. Mes neturime būsto fondo, nes jis buvo privatizuotas. Vis dėlto po truputį balansą reikia atstatinėti, vienas būdų tai padaryti ir būtų tokios intervencijos. Taip įvairiuose miestuose būtų galima gerinti urbanistinę kokybę.

– Kaip ilgalaikėje miesto vizijoje suderinti miesto augimą ir socialinį erdvinį teisingumą?

– Mes nežinome, kas bus po dešimties, penkerių metų, pandemija ir karas dar kartą priminė šią tiesą – gyvename strateginėje vizijų visuomenėje, strateginiai dokumentai ir politinės vizijos Lietuvoje labai mėgstami. Svajoti yra gerai, bet svajonės įgyvendinimas prasideda šiandien. Gera žinia, kad miestas atgauna galimybę valdyti žemę (2024 m. vasarį Vyriausybė užbaigė valstybinės žemės perdavimą Lietuvos savivaldybėms. Šiuo sprendimu vietos valdžios institucijoms suteikiama teisė savarankiškai valdyti ir plėtoti žemę, esančią jų teritorijose – aut. past.). Labai svarbus dalykas yra ir miestiečių įtraukimas į urbanistines diskusijas. Iki šiol miestiečiai buvo tik informuojami apie sprendimus, kartais ir labai nepatogius. Tai yra labai toksiškas principas.

– Mums reikia daugiau dalyvaujamojo planavimo?

– Taip, reikia dalyvaujamojo projektavimo, planavimo, kad gyventojų žinios ir vizijos apie vietovę būtų įtraukiamos dar kuriant planus, o ne juos jau pristatant. Man atrodo, mūsų visuomenėje anksčiau vyravo požiūris „Ai, architektai čia negražiai, nepatogiai suprojektavo“. Dabar akivaizdu, kad egzistuoja labai aiškios ekonominės jėgos ir dėl jų yra susiderėta. Žmonės keliauja ir mato, kad kitur yra kitaip. Kodėl mes negalime taip? Aišku, kad galime. Reikia tik sutarimo, kaip turi būti pasitelkiama didžiulė ekonominė miesto galia.

Ta ekonominė galia yra kaip žvėris – reikia jį suvaldyti, išmokti su juo šokti tokį šokį, kad mūsų visų gyvenimo kokybė pasidarytų truputį geresnė. Kad būtų daugiau erdvinio teisingumo, daugiau būstų žmonėms, kuriems jų reikia, nes jie dirba miestui. Man atrodo, labai svarbu drąsūs eksperimentiniai sprendimai, kai turima ambicijos pagerinti kokybę ir daryti kažką kitaip, kai skatinama mūsų vaizduotė ir pripažįstama, kad ekonominės jėgos yra mūsų visų susitarimo reikalas ir kad mes galime keisti miesto plėtrą.