Prieš kiek daugiau nei mėnesį Lietuvos viešojoje erdvėje staiga žybtelėjo ir vėl pranyko diskusija, liečianti labai svarbius kultūros ir švietimo klausimus. Polemikoje susikirto du skirtingi požiūriai į literatūros vaidmenį ir jos prasmę.

Buvęs švietimo ir mokslo ministras, humanitarinių mokslų daktaras ir bičiulis santarietis Darius Kuolys netiesiogiai susidūrė su Socialinių mokslų kolegijos dėstytoja, dramaturge Indre Bručkute.

Savo interviu lrt.lt Kuolys pareiškė, kad „mūsų humanitarinėse programose vis labiau įsitvirtina vienakryptis – moteriškas – požiūris į gyvenimą“. Jis pabrėžė, kad tai nėra savaime blogas procesas, tačiau, diskursui vis labiau moteriškėjant, berniukai lieka be „vyriškumą ugdančios literatūros, vyriškumo pavyzdžių“.

Jam oponavusi Bručkutė teigė, kad „argumentas, jog istorija iš moteriškos perspektyvos – moteriška literatūra, o istorija iš vyriškos perspektyvos – vyriška literatūra, ne tik parodo labai keistą požiūrį į vyrų ir moterų skirtumus, bet ir priverčia suabejoti bet kokiu kitu žmogaus literatūros ar meno išmanymu“. Ji pabrėžė, kad empatija neturėtų būti pririšta prie lytiškumo, o konkretūs istoriniai procesai – tik prie vyriškojo diskurso.

Ši įdomi polemika neišsiplėtojo į rimtesnę diskusiją simboliškai palikdama atvertas skirtis ir nebandydama atrasti susitarimo tarp dviejų skirtingų požiūrių. Du garsiai suskambėję balsai sugrįžo į savo aplinkas išsakę pozicijas. Išryškino problemą, tačiau nepabandė jos apsvarstyti kiek atsitraukę nuo nesutarimo lauko.

Kalbėdami apie švietimo sistemą, švietimo turinį, dažniausiai išgirsime dviejų skirtingų pusių pozicijas. Vienoje, giliai įsikasę į istorinės tradicijos apkasus, tūno vadinamosios tautinės mokyklos gerbėjai, bandantys išsaugoti laiką nuo jo tėkmės ir kultūrą nuo jos kaitos.

Kitoje pusėje – liberaliau nusiteikusi grupė, kuri, palaikydama laisvesnės interpretacijos idėją, kalba apie švietimo turinio modernizavimą, netgi mokytojo vaidmens liberalizavimą. Paprasčiau sakant, turime aiškiai išreikštą tautinio ir globalaus kontekstų konfliktą.

Bet socialinis progresas iškelia ir dar vieną ryškią koliziją, kuri reikalauja naujų interpretacijų ir naujo susitarimo. Tai yra kolizija tarp tų, kurie palaiko vyriško ir moteriško diskurso skirtį, ir tų, kurie nebemano, kad ši takoskyra yra prasminga, o mokymasis turi būti paremtas tik tiesioginiu pavyzdžiu.

#MeToo ir kiti pastarąjį dešimtmetį atsirandantys judėjimai rodo simbolinį lūžį ne tik socialiniame vyro ir moters santykių statuse. Jų negalima ignoruoti ir mąstant apie kultūrą ar kultūrines tikrovės interpretacijas.

Šio lūžio svarbą geriau suprasti galėsime tik žvelgdami iš istorinės perspektyvos, bet jau dabar aišku, kad kintantis moters vaidmuo, lygiateisiškumo išsikovojimas nerašytų vyriškų taisyklių formuotame pasaulyje keičia ir interpretacines perspektyvas bei galimybes.

Moteris reikalauja savo vietos ne tik politikoje, versle ar moksle, bet ir kultūrinėse pasaulio interpretacijose. Pasaulis, kur dvidešimt keturių himnų poemoje buvo galima pasakoti Odisėjo istorijas, staiga pareikalavo teisėtos vietos Penelopės naratyvui.

Didžioji problema, kurią mato konservatyvūs šių procesų stebėtojai, yra tai, kas užfiksuota ir Šliogerio pasisakyme. Pasaulis, turėjęs tariamai aiškią tvarką ir dėliotas pagal tiesioginį pavyzdį, staiga susvyravo ir pareikalavo daugiau interpretacinių galių bei mažiau apribojimo.

Pasakysiu dar skambiau – klasika pareikalavo naujos interpretacijos. Čia slypi didysis mūsų laikų iššūkis ir didžioji grėsmė. Šią grėsmę konservatyvūs kritikai supranta intuityviai, ir jų nerimas pateisinamas.

Mums iškilusi būtinybė naujai pažiūrėti į fundamentalius kultūrinius darbus, formavusius ir vis dar formuojančius pasaulio supratimą, duodančius didžiuosius naratyvus ir kontekstą naujai kūrybai, kelia grėsmę, kad jie bus tiesiog nušluoti, jų atsisakyta ar jų reikšmė nuvertinta.

Pradėjus pasakoti Penelopės istoriją, Odisėjas tiesiog pradings iš žiūros taško. Vyriškojo ir moteriškojo diskurso dichotomijoje staiga įsigalės moteriškasis diskursas, o visas patriarchalinis kultūros antstatas bus nubrauktas kaip atgyvenęs ir nebeaktualus dabarties problemoms.

Paprastai sakant, didžioji baimė yra ta, kad Homero, Dantės ar Servanteso pasakojimai bus išmesti į istorijos šiukšlyną, o juos išstums Simone de Beauvoir, Virginia Woolf ir Sylvia Plath.

Būtent todėl šis socialinis ir kultūrinis lūžis turėtų duoti pagrindą viešai diskusijai apie tai, ko mes tikimės iš švietimo ir kultūros mokykloje. Tokiai diskusijai, kurioje būtų prieinama prie kaip įmanoma jautresnio ir subtilesnio interpretacijos taško.

Išvengti vyriškų ir moteriškų diskursų mes negalime, nes jie įbetonuoti mūsų kultūriniame pagrinde, mūsų istorijoje, literatūroje, filosofijoje ir daugybėje kitų sričių, pasakojančių apie pasaulį iš buvusios perspektyvos ir buvusių socialinių santykių lauko.

Kita vertus, mes negalime užmerkti akių prieš tai, kad gyvename laikais, kai ne tik vyro ir moters tapatybės, bet ir rasiniai, etniniai bei daugelis kitų santykių apibrėžiami iš naujo, jiems ieškoma naujų ribų ir naujų sutaikymo būdų.

Jei klaustumėte manęs, kokią formulę rinktis šios naujos interpretacijos priešaušryje, aš drįsčiau ją formuluoti apversdamas Šliogerio mintį: vaikinams – mezgimo vadovėliai, mergaitėms – Plutarchas. Beje, pats profesorius lyg atsiprašydamas pripažino, kad mergaičių ir mezgimo sugretinimas buvo banalus ir neteisingas. Bet mes galime naudotis šiuo šūkiu kaip savotiška metafora.

Kelias, kurį aš matau kaip dviejų konfliktui užprogramuotų pusių sutaikymą, yra perspektyvos kelias. Mes negalime atsisakyti vyriškų ir moteriškų diskursų lukšto, bet galime pažvelgti į juos iš perspektyvos, įvertindami, kas sukuria vieno ar kito pasakojimo vertę.

Pritarčiau Bručkutės komentare išsakytai minčiai, kad visi kūriniai gali būti perskaityti per belytės empatijos stiklą. Tiesioginis jų saistymas su lytiškumo pamokomis nėra būtinas ir dažnai tik pasmerkia kūrinį likti neperskaitytą ir neinterpretuotą, nes jis „netinka mano grupei“.

Lytiškumo klausimai gali būti aptariami ir nepaverčiant jų tiesioginiais pavyzdžiais. Tiesą sakant, tai vienintelė sąžininga prieiga sąžiningai jų interpretacijai. Skaityti Plutarchą kaip vyriškumo instrukciją nėra tas pats, kas užklausti, o kodėl vienas ar kitas didvyriškas (sic!) poelgis formuoja vieną ar kitą savybių rinkinį, ir kaip mes tas savybes pasidalijame.

Mūsų švietimo sistemoje ir kultūrinėse diskusijose labai trūksta šios perspektyvos atsivėrimo ir filosofinių klausimų kėlimo. Būtent dėl to vyriškoji tapatybė susiduria su tiek daug iššūkių dabarties pasaulyje, ir dažniausias atsakymas į tai – iliuzinio sugrįžimo ar griežtos ribos nubrėžimo motyvas.

„Didįjį vyriškąjį pasakojimą“ galima skaityti ir šiais laikais, bet jis atsimuša į tikrovės ir kintančių socialinių santykių, kintančių tapatybių apibrėžčių sieną. Ir kas tada? Kur tada tavo pažadas, kad tu būsi Odisėju? O gal esi tik kapitonas Ahabas, beviltiškai gaudantis sau įsikalbėtą lemtį?

Klasikoje užfiksuotos „vyriškumo pamokos“ neturės jokios vertės, jei mes nepamatuosime jų šių dienų perspektyvoje, bandydami jautriai, bet kaip įmanoma sąžiningiau įvertinti tai, ką jos mums gali pasakyti šiandien. Pamatyti šias pamokas ne lyties, o bendražmogiškumo kontekste, apžvelgiant visas galimas perspektyvas.

Gal ir simboliška, kad Odisėjo sugrįžimas pas Penelopę baigėsi ne jo herojiškais pasakojimais, o jų lygiaverčiu pokalbiu, kuriame abu papasakojo savo istorijas prieš atguldami į bendrą lovą.

O tiems gi atėjo laimė iš naujo

Teisėtai į senąją lovą sugulus.