Vieno pokalbio metu Benjaminas, dalydamasis prisiminimais apie Lietuvos fotomenininkų draugiją ir tuometį jos branduolį – Antaną Sutkų, Rimantą Dichavičių, Vitalijų Butyriną, Romualdą Požerskį – klasikais tapusius fotografus, atsargiai prasitaria truputėlį jiems pavydėjęs. Net pamena, kaip teko lankytis vieno jų namuose kažkur Vilniaus centre, bute su aukštomis lubomis. Sienos ten buvo nukabintos nuotraukomis, o namai nuolat pilni jam nepažįstamų, apie fotografiją, meną diskutuojančių žmonių. Kaip pats sako, norėjo jiems prilygti. Tai išgirdęs Benjamino pasiteirauju, ar tokia ir buvusi jo svajonė, ar turėjo kitų ir kokios jos. Po pauzės nuskamba atsakymas: „Svajonių gali turėti, bet išsipildė tai...“ Mintis nutrūksta, Benjamino žvilgsnis nukrypsta į tolį.

Į pirmą susitikimą su tauragiškiu fotografu Benjaminu Pociumi atvykau su kolega iš Tauragės krašto muziejaus „Santaka“. Paskutinius kelerius metus jis daug bendravo su fotografu, nes muziejus įsigijo Benjamino fotografijų archyvą, prie jo šiuo metu ir dirbu. Kai kurių nuotraukų iki šiol dar niekas nebuvo matęs: bandomieji nuotraukų atspaudai, parkeriu apibrauktos nuotraukų dalys, kurias reikia išdidinti ar pataisyti kompoziciją. Jos kruopščiai sužymėtos tam, kad būtų be priekaištų, nes ruošiamos spausdinti to meto laikraščiuose ir žurnaluose. Dalis nuotraukų atspaudų didelio formato, kitoje jų pusėje dar likę klijų ar lipnaus popieriaus likučių.

Daugelyje nuotraukų – vaikai. Benjamino fotografijose tarsi prasiskleidžia savitas ir suaugusiesiems kartais nepastebimas vaikų pasaulis, su savais rūpesčiais, nustebimais ir džiaugsmais. Kaip vėliau prisimins Benjaminas, „aš jų tiesiog paprašydavau papozuoti“. Benjamino darbuose, lyg tapyboje, juntama tiksli kompozicija, kur objektai, žmonės susijungia į geometrines formas: tieses, trikampius, kvadratus. Kadrai tarsi atsitiktiniai, bet kartu žavi aiškia struktūra.

Benjaminą randame sėdintį už namo, saulės atokaitoje, prie balta staltiese padengto stalo. Pasisveikiname: „Sveikas, senjore.“ Iškart išgirstame atsakymą: „Sveiki, būsimi senjorai!“ Tą kartą pasijuokiame iš šmaikštaus pasisveikinimo.

Į susitikimą atsinešu paties Benjamino fotografuotų ir atspaustų nuotraukų iš muziejui perduoto jo archyvo. Padedu nuotraukas ant stalo tikėdamasis, kad jos padės jam geriau prisiminti laikotarpį, kai aktyviai fotografavo, o gal net jų padarymo aplinkybes ar jose užfiksuotus žmones. Ir nesuklydau – nuotraukos iškart patraukia Benjamino žvilgsnį. Pasilenkia virš jų ir paima pirmą nuo viršaus, o joje – jaunystėje darytas autoportretas. Tą akimirką susitinka du Benjaminai: būsimas ir esamas senjoras. Kas atsitiko laiko tarpsnyje tarp jaunuolio, žvelgiančio iš nuotraukos, ir į jį žiūrinčio senjoro? Kokios buvo jų svajonės, ar jos išsipildė? Netikėtas jųdviejų susitikimas pažadina, nors ir trūkinėjančius, Benjamino prisiminimus.

Dabar Benjamino namai Tauragėje. Gyvena name, kurį po Antrojo pasaulinio karo pastatė jo tėvas. Tačiau gimė jis Raseinių rajone kaip tik tuo metu, kai prasidėjo karas, 1939 metais. Traukiantis frontui ir artėjant Raudonajai armijai jo tėvai buvo priversti pasinaudoti paskutine galimybe pasitraukti į tuometinę Rytų Prūsiją ir vėliau, jei pasiseks, gilyn į Vakarus. Tačiau tam nebuvo lemta išsipildyti. Benjamino šeima pasiekė tik Tauragę.

„Pora tų kulkų pralėkė, bet kadangi kojos buvo kažkaip pakeltos, tai nepataikė...“ – nevaikiškais vaikystės prisiminimais apie karą dalijasi Benjaminas. Sulaukęs pilnametystės buvo pašauktas į karinę tarnybą toje pačioje sovietinėje armijoje, nuo kurios vaikystėje kartu su tėvais traukėsi. Tarnavo dabartinės Ukrainos teritorijoje, Zaporižės srityje. „Vienas karininkas mane vadindavo „rus“, – prisimena Benjaminas. – Aš jam sakydavau, koks aš tau „rus“. Aš lietuvis. Jis vis tiek –„rus“. Tuomet aš jam parodžiau savo dokumentus, kur buvo įrašyta, kad mano tautybė lietuvis. Tada jis mane paliko ramybėje.“

Tačiau tai buvo ne vienintelis išbandymas. Tarnyboje užklupo sunki liga. Ir nors dėl jos tarnyba buvo nutraukta anksčiau termino, grįžus į Lietuvą ligos pasekmės dar ilgai kamavo Benjaminą. Deja, ilsėtis nebuvo kada – reikėjo kažkaip išgyventi. Kaip sako pats Benjaminas, kas galėjo, dirbo sunkius darbus, o kas ne – fotografavo.

Pirma darbovietė buvo Tauragėje veikusi gamykla „Keramika“, joje Benjaminas dirbo dažytoju. Tačiau jau tada visą laisvą laiką praleisdavo prie fotodidintuvo. O atsakydamas į klausimą, kaip išmoko fotografavimo technikos, Benjaminas nedaugžodžiauja: „Pats. Po truputį, po truputį. Tapybos pas Fadiną, o paveiksluoti išmokau, galima sakyti, pats savarankiškai.“ Taip, tiesa, nemažai fotografavimo paslapčių išmoko pats, o jei ko neperprasdavo, patarimo paprašydavo tuo metu Tauragėje dirbusio fotografo Juozo Meškerio.

Kaip prisimena į pokalbį dažnai įsijungianti jo žmona Valentina, Benjaminas turėjęs polinkį prie meno, net truputį tapydavęs. O lentynos pilnos knygų apie kultūrą, menininkus, fotografiją. Ir visai nesvarbu, kad kartais trūkdavę pinigų, knygos visada buvusios svarbiausios ir joms kartais išleisdavęs paskutinius pinigus. „Toks tas mano Beniukas“, – ištaria Valentina ir staiga pakyla nuo stalo, paima arbatinuką ir greitu žingsniu nuskuba į namus pašildyti vandens dar vienam kavos puodeliui. Ir taip nuolat, su nuoširdžiu rūpesčiu ir visad skubėdama: priimti svečius, pasodinti Benjaminą saulės atokaitoje, nubėgti pagelbėti kaimynei ar su dviračiu numinti iki artimiausio turgaus. Vėl prisėda šalia, delnais pasitrina akis, mane paragina vaišintis ant stalo padėtomis vaišėmis, o Beniukui uždeda kepurę nuo saulės, pataiso marškinius. Vėliau ji papasakos dar ne vieną istoriją apie Benjaminą ir jųdviejų gyvenimą. Šį kartą – apie jo polinkį į tapybą, kurios mokėsi pas Aleksandrą Fadiną, dailininką iš Kazachijos, Antrojo pasaulinio karo metais atvykusį kartu su frontu į Tauragę ir čia pasilikusį.

Įdėtos pastangos padėjo Benjaminui gauti pirmus užsakymus. Pradžioje jis fotografavo viename kolūkyje bei gamykloje, kurioje dirbo. Vėliau įsidarbino Tauragės laikraštyje ir jame, net pasikeitus santvarkai ir leidinio pavadinimui, liko dirbti iki pensijos. Taip daugeliui tauragiškių Benjaminas tapo pažįstamas kaip tuometinę sovietinę tikrovę fiksavęs fotografas, tam laikmečiui ideologiškai teisingų nuotraukų autorius. Tačiau pradėjus vartyti jo nuotraukų archyvą ima ryškėti ir kitas, dar nematytas jo kaip fotografo veidas.

Į susitikimus atsineštos nuotraukos visuomet išlaiko Benjamino dėmesį. Sėdėdamas prie stalo lėtai ima jas į rankas ir komentuoja. „Va, va, šios pavadinimas buvo „Paskutinė kelionė“. Taip, šios su arkliais. Man atrodo, čia Šilalės rajone, – ištaria rankose laikydamas didelio formato nuotraukos atspaudą. – Matai, kurios būdavo tokio dydžio, tai aš eksponuodavau. Vieną, kitą...“

Įkūrus Lietuvos fotografijos meno draugiją, į ją įstojo ir Benjaminas, draugijos skyrius po kelerių metų buvo atidarytas Tauragėje ir Benejamino nuotraukos pateko į respublikinę fotografijų parodą. Su kolegomis jis ne tik rengdavo bendras parodas, bet ir vykdavo į Nidą – į seminarus, fotografų susitikimus (jie kasmet rengiami iki šių dienų). Susikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui Benjaminas tapo aktyvus jo rėmėjas, fotografuodavo renginius, mitingus, Baltijos kelią. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir išpopuliarėjus klubinei veiklai Tauragėje buvo įkurtas fotografų klubas „Fotojūra“, į jo veiklą įsijungė ir Benjaminas.

Peržiūrėjus dalį nuotraukų, dengiančių beveik visą stalą, Benjamino atsiklausiu, ar galiu jį, palinkusį virš jų, nufotografuoti. Linkteli galvą ir ima pozuoti. Tačiau iš pradžių, kaip įpratęs, visaip maivosi – iškiša liežuvį, užmerkia tai vieną, tai kitą akį. Abu juokiamės iš jo pokštų. Bet akimirkai fotografas surimtėja ir, vos liesdamas pirštų galiukais, sudeda delnus ant savo nuotraukų. Kelių sekundžių laiko plyšys, pro kurį pasimato fotografas Benjaminas Pocius.

„Užteks. Užteks“, – nusišypso ir atsilošia kėdėje. Imu teisintis, kad dariau daugiau kadrų, nei galbūt reikia, nes bijojau praleisti neužfiksuotą tokią sakralią akimirką. „Aš darydavau ne daugiau kaip tris kadrus. O paskui atsirinkdavau, kuris geresnis“, – patikslindamas frazę „Užteks. Užteks“, o gal mane pamokydamas ištaria Benjaminas.

Dėdamas ant stalo dar vieną atsineštų nuotraukų pluoštą, jo pasiteirauju, ar pats dar norėtų fotografuoti. Išgirstu nostalgišką „Norėčiau“.

Mūsų susitikimai visuomet vyksta lauke, už namo esančiame vidiniame kieme, prie stalo. Kalbamės gurkšnodami arbatą ir skanaudami pyrago ar ką tik pagamintų Benjamino žmonos Valentinos firminių čeburekų. Taigi atsineštoms nuotraukoms ant stalo vietos būna nedaug. Gal todėl kartą, man neatsargiai padėjus jas ant stalo krašto, į nuotraukas įsisuka vėjo verpetas. Dalis jų pakyla į orą ir tarsi lapai ima kristi aplink Benjaminą. Abu puolame jas rinkti. Vieną jų pakėlęs įdėmiai apžiūri. „Čia su tuo plačiakampiu paveiksluota. Šeši ant šešių...“ Pasitikslinu, iš ko jis tai suprato, ir gal pamena, kada darė šią nuotrauką. „Na, kaipgi neatsiminsi. Su tokiu paveikslavau, kadangi diafragma būdavo 2,8 f. Taip sakant, mažiausia.“ Nuskamba vienas iš nedaugelio aiškių ir tikslių jo atsakymų.

Benjamino sveikata jau tokia, kad beveik kiekvieną kartą susitikę turime iš naujo susipažinti, iš naujo kalbėtis apie tuos pačius prisiminimus, iš naujo žiūrėti tas pačias nuotraukas. Daugelis prisiminimų jau užsimiršę. Tačiau šįkart atsakymas tikslus, aiškus ir be pauzių. „Viskas eina ne ta linkme, kaip norėtųsi“, – prasitaria Benjaminas, pasiteiravus apie jo sveikatą. Šiuo metu fotografas negali be palydos išeiti toliau negu namų kiemas – svaigsta galva, sparčiai silpsta atmintis. Vienintelė išvyka iš namų, kaip sako jo žmona Valentina, – vizitas pas daktarus. O kur jau ten parodų lankymas ar susitikimai su senais bičiuliais. „Blogai, kad per mažai vaikštau. Čia apeiti, ten nueiti... Rytoj... Rytoj...“ Masažuodamas maudžiančius kelius Benjaminas pakelia akis ir nužvelgia savo namų kiemą. O į mano klausimą, ar neturėjo svajonių, planų persikelti gyventi į didesnį miestą, kaip tai yra padarę kai kurie kolegos fotografai, jo atsakymas labai aiškus: „Čia prasidėjo mano gyvenimas, tai kur kitur norėsi. Ir čia baigsis...“

Tą kartą mūsų gal kiek liūdnai pasisukusį pokalbį pagyvina prie nuotraukų peržiūros prisijungusi Valentina. Atlaisvinę vietos ant stalo imame trise peržiūrinėti paskutinį nuotraukų pluoštą. O jame daugiausia paties Benjamino portretinės nuotraukos. Jos akivaizdžiai abiem kelia geras emocijas.

„Ar čia tu, Pociuk? – nuoširdžiai nustebusi švelniai ištaria Valentina, o iš nuotraukų žvelgia jaunas ilgaplaukis Benjaminas. – Nematytos tos visos nuotraukos man, Beniau. Nerodei man niekad...“ Kaip sako Valentina, kartu jiedu nugyveno jau keturiasdešimt gražių santuokos metų. O kantrybės, kaip prasitaria, tikrai reikėjo. Jos pasiteirauju: o kaip bėga laikas gyvenant su fotografu? Gal kitaip? „Taip, kaip visų. Tikrai kaip visų“, – vienas į kitą atsisuka ir jų veidus papuošia šypsenos.

Prieš atsisveikindamas dar paprašau Benjamino nueiti už namo. Ten, kur ne tokia kaitri saulė, kad galėčiau jį nufotografuoti. Atsisėda ant Valentinos atneštos kėdės, jam ant kelių padedu ką tik žiūrėtas jo nuotraukas. Ima jas vartyti, kilnoti – taip tarsi pozuodamas man. Tačiau įkyrus fotoaparato spragsėjimas jį išvargina ir Benjaminas paprašo baigti. Imu teisintis, kad nemoku taip, kaip jis – trimis kadrais. Į tai Benjaminas švelniai, bet įsakmiai man primena, kad privalau išmokti.

Duodamas nuotraukas nuo savo kelių ištaria: „Gaila. Gal kelias galiu pasilikti?“ Padėdamas jam atsistoti nuo kėdės imu teisintis, kad tikrai dar jį aplankysiu ir būtinai atrinkęs jam atvešiu jo paties nuotraukų.

Man nueinant Benjaminas, kaip visuomet atsisveikindamas, iškelia ranką ir mojuodamas ištaria: „Arrivederci!“

Nuotraukų neatvežiau. Nespėjau. Likus vos kelioms dienoms iki didžiųjų metų švenčių, gruodį, Benjaminas mirė. „Ar galėtum kada nuvežti į kapines, noriu ant Benjamino kapo uždegti žvakę“, – išgirstu Valentinos prašymą, kai atvykstu pasiimti į muziejaus fondus jos suruoštų fotografo daiktų. Kai einame iš kapinių, Valentina prasitaria, kad dar ne kartą prašys atvažiuoti pasiimti likusių negatyvų, skaidrių ar atspaustų nuotraukų. Papasakoju, kad rengiame Benjamino fotografijų parodą, pakviečiu atvykti. Per nuotraukas jo gyvenimas tarsi tęsiasi. Parodos, straipsniai laikraščiuose ar žinutės socialiniuose tinkluose apie Tauragės miesto įsikūrimą, Sąjūdžio laikotarpį ar kultūros renginių reportažai neapsieina be Benjamino Pociaus fotografijų.

Dar vasarą per paskutinį susitikimą Benjamino paprašiau truputėlį kantrybės, nes noriu jį nufotografuoti pinhole kamera. Vienai nuotraukai ne daugiau nei trys kadrai į negatyvinę juostelę, taip, kaip jis pats darydavo. Deja, tie kadrai buvo paskutiniai. Vienas pavyko.