Pakratyk šios palmės kamieną ir nukris ant tavęs šviežios, sunokusios datulės.

Marijos sūra (19:25), Koranas

★ ★ ★

Pro viešbučio langą žiūriu į smoge paskendusį Bagdadą. Jei atidaryčiau langą, oro kondicionieriaus stipriai atvėsintą kambarį užpildytų sausas karštis ir dulkės. Ir tas tvaikas, sekantis visur lauke – degalų, išmetamųjų dujų ir sieros kokteilis, susipynęs su maloniu gatvės maisto ir laužo kvapu. Kad pabūčiau gryname ore, vaikštau viešbučio pirmame aukšte. Dabar gegužės mėnuo ir lauke 47 laipsniai karščio.

Tokį karštį ištveriu sunkiai. Vietiniai juokiasi ir kartoja, kad vasarą bus karščiau. Jie jau pratę. Per pastaruosius metus toliau didėjant klimato krizei, Irakas tapo viena iš pažeidžiamiausių valstybių. Priklausomai nuo veiksmų, kurių imsis tiek valstybė, tiek visas pasaulis, iki 2050-ųjų Irakui prognozuojamas 1,9–3,2 laipsnių temperatūros pakilimas, palyginti su priešindustrinio laikotarpio temperatūra, tačiau nuo 1960 m. vidutinė metų temperatūra Irake jau pakilo dviem laipsniais. Be to, prognozuojama, kad labai karštų dienų (kai maksimali temperatūra viršija 35 °C) skaičius per metus ir toliau didės.

Vos po valandos Bagdado gatvėse jaučiu, kaip batuose svyla mano pėdos. Prisimenu amerikiečių žurnalisto Davido Wallace’o-Wellso knygą „Negyvenama žemė“, kurią skaičiau dar būdama paauglė: „Nėra nė vieno gero dalyko pasaulyje, kurio dėl visuotinio atšilimo būtų daugiau ar kuris būtų labiau paplitęs. Blogų dalykų, kurių padaugės, sąrašas yra begalinis.“ Su pykčio gumulu gerklėje skaičiau šiuos žodžius ir visą knygą, kuri stengiasi perteikti, kaip blogiausiu atveju atrodys pasaulis 2050-aisiais. Tada už mano kambario lango mėlyname danguje skraidė kregždės, tolumoje matėsi kaip niekada žalias Kaunas, o atidarius langą kambarį užpildė nuostabiai gaivus, žeme po lietaus kvepiantis oras. Kaip pasiilgau to dangaus vaikščiodama čia. Niekada negalvojau, kad taip arti prisiliesiu prie to, apie ką Wallace’as-Wellsas rašė savo knygoje.

Spiginant saulei, eidama per miestą instinktyviai linkstu palmių šešėlių link. Tai datulių palmės, kurių šalyje yra apie 500 skirtingų rūšių. Irake, šalyje tarp Tigro ir Eufrato, civilizacijos įsčiose, datulių palmės visur, jos čia augo dar prieš atsirandant žmonėms. Irakiečiams šios palmės itin svarbios tiek kaip maisto ir pinigų šaltinis, tiek kultūriškai bei religiškai. Pavyzdžiui, Korane Jėzaus gimimo istorija kiek kitokia nei Biblijoje. Marija nuklysta į tolimą vietą dykumoje. Prasidėjus sąrėmiams, ji atsiremia į palmės kamieną. Apimta skausmo, ji galvoja apie mirtį, tačiau angelo balsas iš dangaus liepia neliūdėti ir papurtyti palmę, nuo kurios krenta šviežios, prinokusios datulės, o po jos kojomis ištrykšta vandens srovė. Tai padeda Marijai ištverti gimdymą. Iš viso Korane datulės paminėtos 22 kartus, o per Ramadaną pasninką pertraukti siūloma su datule.

Prieš karus Irakas buvo žinomas kaip datulių karalystė, nes tuo metu 42 mln. datulių palmių leido tapti vienu didžiausių datulių eksportuotojų pasaulyje. 1980–2017 m. valstybė buvo beveik be perstojo alinama karų. Po jų ir Saddamo Husseino režimo, kuris tęsėsi iki 2003 m., visame Irake buvo likę tik 12 mln. palmių. Tam, kad jos augtų ir klestėtų, reikia nuolat valyti nuo jų dulkes ir laistyti. Tačiau Irako žmonėms per karą paprasčiausiai ne tas rūpėjo.

Klimato padėtis man kelia nerimą. Kiekvieną kartą važiuodama pro Lietuvos gamtą galvoju, kas iš to liks. Vis dar vengiu praeiti Laisvės alėja Kaune, kad nesukiltų rūgštis žiūrint į mirštančias liepas. Dažnai svarstau, ar verta turėti vaikų tokiame pasaulyje, kurį iš lėto sviliname. Šiemet man teko dalyvauti sprendimų žurnalistikos (angl. Solutions journalism) mokymuose. Tai buvo geras priminimas, kad viltį reikia kurti, ir sprendimų žurnalistika – vienas iš būdų tai daryti. Todėl Bagdade ieškojau žmonių, kurie nusprendė rūpestį savo šalies klimatu perimti į savo rankas. Tad kai internete radau pirmąjį Irako žemės ūkio technologijų startuolį „Nakhla“, nieko nelaukdama susisiekiau. „Nakhla“ prižiūri Bagdado datulių palmes ir bando kuo daugiau jų atsodinti. Sugrįžusi į vėsų viešbučio vestibiulį susitikau su startuolio bendraįkūrėju Labeebu Kashifu Al-Getta ir jo žmona, administracine kompanijos direktore Rawan Al-Zaidy. Jų istorija padėjo nurimti.

★ ★ ★

Labeebas kilo iš itin religingos musulmonų šeimos. Kai mirštantis tėvas pasakė jam sukurti ką nors gero pasauliui, savo pareigą jis priėmė rimtai. 2017 m. kartu su dviem partneriais įkūrė agrotechnikos projektą „Nakhla“. Po metų prie jo prisidėjo ir jo žmona Rawan. „Jautėme, kad Irako žmonėms neberūpi palmės, ir matėme, kad jie leidžia joms mirti“, – sako Labeebas. Jeigu nori, kad pasaulis tau būtų geras, turi būti geras jam. Nuo šio tikėjimo viskas ir prasidėjo.

Tuo metu, kai „Nakhla“ pradėjo savo veiklą, Irake buvo labai mažai girdimas startuolio terminas. „Dėl 37 nestabilumo metų neturėjome teisės aktų, reglamentuojančių verslumą. Nėra teisinio mažų ir vidutinių įmonių apibrėžimo ar tokių dalykų kaip individualus verslininkas. Buvo daug apribojimų, turėjome teisiškai save traktuoti kaip didelę įmonę su dideliu kapitalu ir dėl to visur mokėjome didelės įmonės mokesčius“, – pasakoja Rawan.

Bankai taip pat taikė daug apribojimų paskoloms, verslui teisiškai reikėjo registruotos gamyklos ir biuro, buhalterio, teisininko. „Daug, daug, daug reikalavimų. Šie apribojimai buvo iššūkis ne tik mums, bet ir visai verslininkų bendruomenei Irake. Dėl to dirbdavome po 14 valandų per dieną, 7 dienas per savaitę. Ne tik su savo startuoliu, bet ir su visa Irako teisine infrastruktūra. Mes tiesėme kelią visiems ateities startuoliams“, – sako ji.

Labeebui buvo svarbiausia, kad projektas kaip nors prisidėtų prie bendruomenės gerovės. Iš pradžių jis svarstė tiesiog nusipirkti fermą, sodinti datulių palmes, pakviesti savanorių ir dirbti taip. Tačiau pradėti verslą, kuris fokusuojasi į aplinkosaugą, tuo metu buvo sunku. Irakas buvo ir yra naftos šalis. Naftos eksporto pajamos sudaro 42 proc. viso BVP. Šalis vis dar kovojo su ISIS šiaurėje ir vakaruose, ir žmonėms aplinkosauga nebuvo prioritetas. „Tada pagalvojau: o jei ne žmonės eis pas mus, bet mes pas juos, į namus?“ – pasakoja Labeebas. XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje Irako valdžia skatino žmones savo namuose pasisodinti bent po vieną datulių palmę ir alyvmedį. Dėl to Bagdade beveik kiekvieni namai turi savo palmę. Profesionalų joms valyti nebuvo, o neprižiūrėtoms grėsė mirtis.

Labeebas pradėjo vaikščioti į žmonių namus, siūlydamas metų prenumeratą palmių priežiūrai. Su šia prenumerata „Nakhla“ penkis arba šešis kartus per metus atvažiuotų tvarkyti palmių – valyti, laistyti, genėti. Prenumerata buvo prieinamos kainos, o už paslaugas „Nakhla“ pasiimdavo dalį datulių, iš kurių pardavimo gaudavo papildomo pelno. Taip susiformavo jų verslo modelis. Bagdado žmonėms tai patiko, ir pirmuosius kelerius metus verslas sparčiai augo. Labeebas sako, kad ši paslauga taip pat privertė palmių savininkus prisiminti ir kultūrinę datulių palmių svarbą.

Vėliau startuolis išsiplėtė į privatų bei viešąjį sektorius. Nusitaikę į verslus, kurie ieško, kaip pakelti savo ekologiškumo ir aplinkos sąmoningumo reputaciją, jie įkūrė programą „Adopt A Palm Tree“ (liet. įsivaikink palmę). Kompanijos, norinčios pagerinti savo pėdsaką aplinkoje, pradėjo „įsivaikinti“ gatvėse augančias datulių palmes už finansinę paramą. Šie pinigai leido „Nakhlai“ rūpintis verslų „įvaikintomis“ palmėmis, kurios buvo pažymėtos rėmėjų vardais. Kadangi gatvės palmės priklausė valstybei, teko tartis ir su valdžios institucijomis. „Ne visos savivaldybės turi išteklių rūpintis savo palmėmis, todėl ne visos palmės tinkamai prižiūrimos. Dėl to kreipėmės į valdžios institucijas prašydami leidimo rūpintis palmėmis ir leidome privačiam sektoriui už tai sumokėti“, – aiškina Rawan. Galiausiai derlius padalijamas į tris dalis – savivaldybei, rėmėjui ir „Nakhlai“.

Kartu startuolis pradėjo rūpintis ir palmėmis prie Bagdadui svarbių institucijų ar kultūriškai reikšmingų vietų, pavyzdžiui, prie Irako muziejaus – čia auga šimtai palmių. Vieną iš jų pasodino ES ambasadorius Irake. „Visos ministerijos, išskyrus Valstybės apsaugos ir Vidaus reikalų, neturėjo pinigų, todėl nusprendėme perimti iniciatyvą į savo rankas. Gavome USAID (JAV tarptautinės plėtros agentūros) finansavimą du kartus. Dirbom visais įmanomais lygiais“, – pasakoja Rawan.

Po kelerių metų draugo įkvėpti „Nakhla“ į savo veiklą nusprendė įdiegti dirbtinį intelektą (DI). 2019 m., kai pasaulis galėjo tik pasvajoti apie „ChatGPT“, „Nakhla“ pristatė savo DI duomenų analizės modelį. Bendradarbiaudami su DI inžinieriumi, jie nusprendė į palmes įtaisyti jutiklius – po vieną dirvoje šalia palmės, kamiene ir palmės „širdyje“, viršuje.

„Paprašėme trijų universitetų Irake, kad sukurtų mums reikalingus jutiklius ir duomenų analizės modelį. Norėjome, kad jutikliai pateiktų visą įmanomą informaciją apie dirvą, apie tai, kiek ir kokių mineralų trūksta medžiui, kokių trąšų reikia, kiek vandens, koks vėjas ir dulkių kiekis aplink medį ir panašiai. Turėdami šią informaciją mes žinome, kada ir kiek medį laistyti, kokias trąšas taikyti, kada jį valyti arba uždengti“, – sako Rawan.

Po trijų mėnesių Mosule veikiantis Šiaurės technikos universitetas pristatė jiems būtent tai, ko jie norėjo. Jutikliai netgi galėjo nustatyti, ar medžiui trūksta gliukozės, ar vitamino B12, ar magnio, ar kalio. Visa informacija keliauja į duombazę, kurioje DI modelis ją išanalizuoja ir pateikia rekomendacijas. Šie duomenys jiems leido nustatyti, kiek anglies dvideginio sugeria datulių medžiai.

Kuo daugiau informacijos jutikliai surenka, tuo geriau veikia DI modelis. Po kurio laiko jis galėjo pradėti analizuoti tam tikrų vietovių ypatumus, įvertinti, kur Bagdade daugiau taršos arba mažiau vandens, ir taip prisidėti prie esmingesnių miesto problemų sprendimo. Pavyzdžiui, matant, kad konkrečioje miesto dalyje daug išmetamųjų dujų, ten galima pasodinti daugiau palmių. Šis DI modelis taip pat turi palmės „veido atpažinimo“ technologiją – jis gali nustatyti datulių rūšį ir leidžia įvertinti, kur kokia rūšis auga geriau.

View this post on Instagram

A post shared by Al-Nakhla for Agricultural and livestock production, LLC (@nakhla.corp)

„Per visus „Nakhlos“ gyvavimo metus, datulių palmių skaičius išaugo iki beveik 30 milijonų. Tai buvo tiesioginis ir netiesioginis mūsų darbo poveikis. Remdamiesi visa informacija ir žiniomis, surinktomis per daugelį metų ir pateiktomis tyrimuose vyriausybei, tarptautinėms institucijoms, stengėmės parodyti tvarumo ir aplinkos priežiūros svarbą“, – sako Rawan.

Jutikliai ir jų įrengimas vienam medžiui kainuoja 45 dolerius, arba apie 70 tūkst. Irako dinarų, tai yra maždaug ketvirtadalį vidutinio mėnesio atlyginimo. Pats modelis veikia ir kitose valstybėse. DI medžiams saugoti naudoja ir Egiptas, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, taip pat vaismedžių augintojai Europoje.

Tvarkydami palmes „Nakhlos“ darbuotojai taip pat stengėsi sukurti kuo mažiau šiukšlių. Nugenėtos negyvos palmių šakos ar kitos atliekos perdirbamos į 21 skirtingą žaliavą ir siunčiamos į skirtingas industrijas: nuo maisto, kur gaminamas palmių aliejus, medienos, kur kuriami baldai arba medžio anglis, iki dyzelino gamybos.

„Nakhlos“ DI modelis primityvus. „Mūsų modelis nekalba, nesunaudoja daug energijos, nevartoja vandens. <...> Tai maži, tarpusavyje sujungti jutiklių laidai, prijungti prie belaidžio ryšio, kuris bus tiesiogiai susietas su jūsų nešiojamuoju kompiuteriu ar mobiliuoju telefonu, kad būtų rodomi galutiniai rezultatai. Tačiau manau, kad ir kitų DI sunaudojami ištekliai ateityje sumažės. Anksčiau turėjome didžiulius diskus, kuriuose galėdavome talpinti tik kelis kilobaitus duomenų. Dabar turime micro SD korteles, kuriose telpa terabaitai. Laikui bėgant, DI technologijos tobulės ir nustatys, kaip sunaudoti mažiau vandens, nes tai kompanijoms leis sutaupyti“, – svarsto Labeebas.

★ ★ ★

Kalbėdami apie DI dažnai girdime, kaip jis kenkia planetai. Dėl spartaus dirbtinio intelekto plitimo gerokai padidėja mūsų suvartojamos energijos kiekiai. Per metus pasaulio duomenų centrai suvartoja tiek elektros energijos, kiek daugiau nei pusė ES namų ūkių. Duomenų centrų energijos vartojimas tik didėja, todėl manoma, kad iki 2035 m. jie sunaudos tiek pat elektros energijos, kiek visi namų ūkiai ES. Anot „Reuters“, didžiausias JAV elektros energijos tinklas sunkiai įstengia patenkinti šalies elektros poreikius, nes duomenų centrai ir DI pokalbių robotai sunaudoja energiją greičiau, nei iškyla naujos jėgainės.

Nuo 2023 m. rugsėjo iki 2024 m. rugpjūčio 56 proc. visos duomenų centrų suvartojamos elektros energijos buvo pagaminta iš iškastinio kuro. 2024 m. pasaulio duomenų centrai išmetė šimtus milijonų tonų CO2 daugiausia dėl elektros energijos suvartojimo, o tai sudaro maždaug 1–3 proc. pasaulio anglies dioksido emisijų. Šis skaičius sparčiai auga.

Tačiau Amerikos universiteto Bagdade (American University in Baghdad, AUB) klimato centro direktorius dr. Davidas M. Kargbo abejoja, ar egzistuoja ateitis, kurioje Irako aplinkosauga gali išvengti DI. „Dirbtinis intelektas nėra stebuklingas sprendimas, tačiau, jei bus naudojamas protingai ir teisingai, jis gali stipriai pagerinti šalies gebėjimą prisitaikyti, valdyti išteklius ir atkurti nualintą kraštovaizdį“, – sako jis.

Kai fotografuoju dr. Kargbo, iš už jo nugaros į mane spokso Saddamo Husseino Al-Faw rūmai. Savotiškai makabriška juos matyti amerikiečių universiteto miestelio viduryje. AUB, įsikūręs beveik 3 kvadratinių kilometrų plote, yra kaip amerikietiška baltų tvorelių kaimynystė su irakietiška tematika. Universiteto miestelis pastatytas aplink Al-Faw rūmus ir juos supančius dirbtinius karjerus, jame daugybė palmių, kurias supa tobulai nupjauta žolė. AUB planuoja statyti naują medicinos mokslų padalinį, sujungtą su ligonine, o pastatas primintų palmės lapo formą. Anot dr. Kargbo, savaime datulių palmės yra Irako sprendimas klimato krizės padariniams įveikti. Viena datulių palmė per metus gali sugerti apie 200 kg CO2. Palyginus su ąžuolu, kuris per metus gali sugerti tik apie 25 kg CO2, datulių palmės yra išskirtinai efektyvios oro valytojos. Augalas vietinis, prisitaikęs prie didelio karščio ir nereikalaujantis daug vandens, todėl jį lengva auginti ir veisti.

Dr. Kargbo teigimu, klimato krizės poveikis Irake progresuoja taip greitai, kad tradiciniai aplinkosaugos metodai pasidaro nepakankami. „Šalis nebegali savarankiškai susidoroti su klimato kaitos keliamų grėsmių (pvz., dykumėjimo, druskingumo, vandens trūkumo) mastu ir greičiu. Nesinaudodamas skaitmeninėmis priemonėmis Irakas patirs nuostolių: bus prastos derliaus prognozės, neefektyviai naudojamas vanduo, ribotos ankstyvojo perspėjimo apie sausras ar kenkėjus galimybės ir silpnos aplinkos stebėjimo sistemos“, – vardija mokslininkas.

Dabar Irake DI atlieka svarbų vaidmenį stebėdamas sausras ir liūtis, sudarydamas orų ir derliaus prognozes, valdydamas vandens išteklius ir padėdamas atkurti nualintą žemę. Ir šis vaidmuo tampa vis svarbesnis. Tačiau DI, dr. Kargbo manymu, nors ir yra galingas įrankis, nieko nereiškia be tinkamo valdymo ir tikslingo finansavimo: DI Irako aplinkosaugai turėtų būti pritaikytas atsižvelgiant į vietinius poreikius ir paprastomis technologinėmis priemonėmis, derinamas su politinėmis reformomis bei institucine parama ir, žinoma, naudojamas etiškai, skaidriai, ypač duomenų privatumo ir lygiateisės prieigos klausimais. „Be šių apsaugos priemonių DI galėtų padidinti nelygybę, ypač kaimo ar socialiai atskirtose bendruomenėse“, – tvirtina jis.

Naudotis DI aplinkosaugos tikslais Irako kaimo vietovėse yra sudėtinga. Elementariausiai interneto ryšys ten nėra pakankamai prieinamas. Anot dr. Kargbo, kaimuose gyvenantiems žmonėms taip pat trūksta edukacijos, kaip tokiais įrankiais naudotis, jų kaina dažniausiai per didelė, o daugumoje DI įrankių neįdiegta arabų kalba. Bendruomenėse, kurių daugelis labiausiai kenčia nuo klimato kaitos, taip pat trūksta prieigos prie informacijos apie klimato krizę ir apskritai jos poveikį. Dr. Kargbo sako, kad raštingumas apie klimatą Irako mokyklose yra ribotas, o vyriausybė apie krizę informuoja vangiai. Tačiau visuomenės sąmoningumas auga, ypač susiduriant su tiesioginiais klimato krizės padariniais. Dr. Kargbo daugiausia vilties suteikia jauni irakiečiai, vis aktyviau įsitraukiantys į aplinkosaugines iniciatyvas.

Dešimtmečius trukę karai turėjo katastrofiškų padarinių Irako aplinkai ir ypač jo gebėjimui reaguoti į klimato krizę. „Bombardavimai, naftos gaisrai, cheminių medžiagų išsiliejimai ir karinė okupacija nuniokojo ekosistemas, ypač pietiniame Irake. Šat al Arabo ir Basros regionuose buvo sunaikinta milijonai datulių palmių ir žemės ūkio naudmenų. XX a. pradžioje tyčia nusausinus Mesopotamijos pelkes (S. Husseino režimas nusausino pelkes siekdamas nubausti pelkių gyventojus už dalyvavimą sukilimuose prieš režimą, – aut. past.) – politinis keršto aktas – buvo sunaikinta viena iš svarbiausių pasaulio šlapžemių ekosistemų, iškeldintos ištisos bendruomenės ir sunaikinta biologinė įvairovė. Aplinkos apsaugai būtina infrastruktūra – vandens valymo įrenginiai, drėkinimo sistemos ir stebėjimo stotys – buvo nuolat bombarduojama, plėšiama arba apleista“, – tvirtina dr. Kargbo.

Jo teigimu, nekontroliuojamos atliekos užteršė vandenį, dirvožemį, orą ir stipriai paveikė visuomenės sveikatą. O sunaikinus kaimo gyventojų pragyvenimo šaltinius, kilo masinė migracija į miestus, tai apsunkino miestų infrastruktūrą ir prisidėjo prie nekontroliuojamo miestų plėtimosi bei taršos. „Silpnas valdymas, apnykusios institucijos ir kintantys nacionaliniai prioritetai trukdo įgyvendinti aplinkos apsaugos įstatymus ir planuoti ilgalaikį tvarumą. Trumpai tariant, Irako karai ne tik paliko randus kraštovaizdyje – jie iš esmės susilpnino šalies gebėjimą prisitaikyti prie sparčiai šylančio ir vis labiau nestabilaus klimato“, – sako mokslininkas. Nepaisant visko, dr. Kargbo kupinas vilties, o ji užkrečia. Jis tiki, kad Irakas vis dar gali rinktis savo ateitį.

★ ★ ★

Startuolio „Nakhla“ kūrėjai Labeebas ir Rawan visada viską darė kartu. Pirminiai Labeebo partneriai turėjo atsitraukti, tad projektas tapo šeimos verslu. „Per pirmąjį „Nakhlos“ pirmą gimtadienį jau auginome pirmą vaiką. Jai buvo mėnuo. Projektas visada augo šalia mūsų šeimos – laikau jį savo kūdikiu. Todėl buvo labai sunku jį parduoti“, – sako Rawan. Kartu su Labeebu jie ilgainiui nusprendė atsitraukti nuo verslo ir „Nakhlą“ parduoti tarptautinei eksporto kompanijai, kad turėtų daugiau laiko savo šeimai ir galėtų atsigauti nuo intensyvaus darbo. Šiuo metu Rawan laukiasi trečiojo vaiko.

Datulių palmių priežiūra buvo sėkminga startuolio kryptis, tačiau ne pati pelningiausia. Savo paslaugas jie siūlė ūkininkams, tačiau iš pradžių šie nenorėjo pokyčių.  „Pagrindinė mūsų užduotis buvo įtikinti fermas bendradarbiauti. Tada supratau, kad man reikia įtikinėti ne ūkininkus, o prekybininkus už Irako. Pradėjome bendrauti su užsieniečiais verslininkais ir siūlyti datules jiems pirkti iš mūsų, o ne iš individualių ūkių. Pasiūlėme jiems fiksuotą kainą pagal poreikį, specifinės datulių rūšies, dydžio ir kt. pasirinkimą, ir jiems toks variantas patiko labiau nei nuolat kintančios ūkininkų kainos“, – pasakoja Labeebas. Sulaukę prekeivių iš užsienio palaikymo, jie įtikino ūkininkus bendradarbiauti, o datulių eksportas sudarė 70 proc. „Nakhlos“ pelno.

2021 m. jie pirmą kartą eksportavo 5 tonas datulių į Italiją. Jas išpirko per dvi dienas. Šeima pardavė verslą su sąlyga, kad galės grįžti ir jam vadovauti kada tik panorės.

Per visus „Nakhlos“ gyvavimo metus Irake daug kas pasikeitė. „Mes labai sunkiai dirbome vien tam, kad įrodytume: aplinkosauga yra svarbi ir mūsų projektas turi ne vien potencialo, bet ir realios ekonominės naudos. Prieš aštuonerius metus Irakas atrodė kitaip: nedaug užsieniečių ir investuotojų, vietiniai žmonės gatvėje ne tokie malonūs, veikiau priešiški, nes išsigandę. O tas priešiškumas atsiskleidė ekonomikoje, infrastruktūroje ir visoje valstybėje“, – sako Rawan.

Bagdado infrastruktūra vis dar iššūkis „Nakhlai“, ypač dėl nuolatinių spūsčių, kurios gerokai sulėtina keliavimą tarp palmių augimo vietų. O pokyčiai vyriausybiniu lygiu išlieka dvejopi. Irako valdžios institucijos viešai pripažįsta aplinkos atkūrimo ir klimato krizės svarbą. Pasirašyta keletas tarptautinių dokumentų, kuriais įsipareigojama gerinti situaciją. Per mūsų susitikimą dr. Kargbo sakė: „Vandens telkinių atkūrimas, miškų atsodinimas ir kovos su dykumėjimu priemonės yra tarp nustatytų Irako tikslų. Tačiau realybėje šių tikslų įgyvendinimas yra fragmentiškas ir nepakankamai finansuojamas. Aplinkos institucijos, pavyzdžiui, Aplinkos ministerija, turi ribotas technines galimybes, silpną vykdymo galią ir dažnai kenčia nuo politinės marginalizacijos.“ Šaliai vis dar trūksta politinio stabilumo ir susitelkimo.

Keliaujančius po pasaulį Rawan ir Labeebą kažkas vis traukia namo, į Bagdadą, kur jie gali kurti ateitį savo šeimai. Labeebo tėvui labai rūpėjo Irako paveldas. Jis aktyviai dalyvavo politikoje ir jam buvo svarbu gera valstybės reprezentacija svetur. Rawan atrodo, kad šis projektas pagerbia uošvio gyvenimą. O Labeebas sako, kad didžiuojasi. Jei ne savimi, tai bent jau tuo, kiek projektas prisidėjo prie vietinės bendruomenės gerovės. „Galų gale mes bent jau padidinome Bagdado datulių palmių skaičių. Vadinasi, projektas sėkmingas“, – sako jis.