Išgirskite epizodą paspaudę PLAY mygtuką NARA grotuve arba klausykite podkastų programėlėse:

Šįkart Sigita ir Denis gilinosi į psichologines karo traumas, patiriamas ukrainiečių, kurios dažnai lieka nematomos. „Tu turi gydytis tas žaizdas, kai tave tuo pačiu metu dar žaloja ir daužo į tavo kitas vietas.  Man atrodo, mes su savo istorijomis į tai ir fokusavomės“, – sako Sigita.

Jie susitiko su Ukrainos kariais, buvusiais Rusijos nelaisvėje. Klausė, kaip jie po to gijo. „Beveik visi išgyveno per kūną, – sako Denis. –  Vienas kalinys pasakojo, kad jam padėjo išgyventi tai, kad jis darė pusę pritūpimo arba atsispaudimo per dieną. Tai buvo maksimum, kiek jis galėjo ištraukti iš savo kūno, bet tiesiog ta mini rutina, pasitikėjimas savo kūnu, kad tu gali padaryti bent kažką kiekvieną rytą ir ištraukė per pusantrų metų, kiek jis ten buvo.“

Tinklalaidėje kalbamės ir apie tai, kaip kalbėti su pažeidžiamais žmonėmis, kad netraumuotume tiek jų, tiek savęs. „Aš išsinešiau atreflektuodamas patirtis jau čia Lietuvoje, kad kažko ir man nereikia žinoti. Kad labai svarbu, jeigu jauti per pokalbius, kad šitos informacijos tau nereikia, ir save apsaugoti“, – sako Denis.

Sigita ir Denis lankėsi Kyjive, Charkive, Lvive, tačiau daugiausiai laiko praleido Donbaso regione esančiame Kramatorske, esančiame apie 20 kilometrų nuo fronto linijos. Tai yra susitikimų ir išlydėjimų miestas – per jį Ukrainos kariai keliauja ir grįžta iš karo zonos.

„Mes su Deniu važiavom su mašina ir prieš mus žmogus mokėsi vairuoti, su mokomąja mašina važiavo. Ir taip vairuoja lėtai, sunkiai. Ir mes tiesiog pradėjom juoktis. Kramatorske? Kur šiaip Donbase kelių eismo taisyklės negalioja, visi važinėja bet kaip, nes ne tas galvoj tiesiog, tokie laukiniai vakarai, labai įdomi vieta būti. Ir kažkas mokosi vairuoti kaukiant oro pavojaus sirenoms, besigirdint dusliems apšaudymams, kai pro šalį skuba greituškės į apšaudymų vietas gelbėti civilių ir tvarkyti padarinių. Tai man tai buvo juokingas, bet vilties simbolis.“