16-metė, radusi darbą vasarai, o tada nuo jo bėgusi. Doktorantė, kurią pamačiusiam profesoriui rūpėjo ne jos žinios. Išprievartavimo scena kaime. Giminaičio prisilietimas. Gašlūs pasiūlymai prestižiniame darbe didmiestyje. Penkios skirtingos pašnekovės papasakojo, kaip nenorėtos seksualinės patirtys jas paveikė ir kodėl nusprendė apie jas nebetylėti. Temą inspiravo 5 metus slėpti praėjusios savaitės podkasto pašnekovių liudijimai apie režisieriaus Šarūno Barto elgesį.

Iliustraciją epizodui piešusi Eglė Plytnikaitė:

„Seksualinis priekabiavimas man atrodo kaip vienas kraupiausių mūsų visuomenėje normalizuotų reiškinių. Jis toks paplitęs ir visuotinai priimtas, kad tapo pateisinamas. Kaltė ir gėda už tai, kas atsitiko, perkeliama priekabiavimą patyrusiam žmogui.

Todėl seksualinio priekabiavimo temą norėjau iliustruoti kaip auką smaugiantį kalėjimą. Mat negana to, kokį šleikštulį išgyvena priekabiavimą patyręs žmogus, jis dažnai laikomas dar ir kaltu dėl to, kas jam atsitiko, taip kietai užčiaupiant jam burną ir įvarant baimę kalbėti.

Noriu pabrėžti, kad seksualinis priekabiavimas puikiausiai klesti naudojant ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą. Puikiai prisimenu, kiek šleikštulio sukėlė paauglystėje dėsčiusio, už mano tėtį vyresnio dailės mokytojo pasiūlymai atvažiuoti į svečius, pasimaudyti jo džiakuzi. „Žinoma, kai nebus žmonos“, – pridurdavo. Jam nereikėjo manęs liesti ar versti ką nors daryti, kad sukurtų beprotiškos įtampos ir baimės atmosferą. Nebežinojau, ko iš jo tikėtis ir bijodavau piešimo salėje likti su juo viena. Galbūt, nieko ir nebūtų nutikę, bet kaip galėjau būti tikra?

Tokios situacijos yra tapę kasdienybe. Viliuosi, kad pradėję į jas reaguoti ir netylėti pradėsime viską keisti. Svarbiausia, kad prie pokyčių prisijungtų kiekvienas.“