(norėdami išgirsti interviu, spauskite „Play“ mygtuką aukščiau)

Būdama trylikos, ji surinko 300 tūkst. litų dvejų metų mergaitės gydymui. Su mergaitės šeima Ieva susidraugavo ligoninėje, kur pati gulėjo dėl cukrinio diabeto. Mergaitei buvo išoperuotas auglys, jai reikėjo brangaus gydymo užsienyje. Šiandien ji gyva.

Šešiolikos Ieva paliko šeimą ir iš gimtosios Plungės persikraustė į Vilnių, kad galėtų savanoriauti ligoninėse – onkologiniuose skyriuose. Ten, be savanoriavimo ir lėšų rinkimo, ji pradėjo „plaukų skutimo šventę“, kad sumažintų plaukų netekimo traumą vėžiu sergantiems vaikams. Pirmiausia šie nuskusdavo Ievos galvą, o tada jau ateidavo jų eilė. „Tai būdavo kaip gimtadienis“, – prisimena Ieva įraše.

Gražus laikas dažnai turėdavo pabaigą: ne visi vaikai ligoninėse išgyvendavo. „Kai per mėnesį mirė šeši vaikai, atrodė, kad su septintu pasilaidosiu pati“, – sako ji. „Supratau, kad turiu rinktis: arba tai priimti, arba į ligoninę neiti.“

Ieva taip pat dirbo aukle cukriniu diabetu sergantiems vaikams, o sulaukusi pilnametystės tapo globėja trims Plungės vaikų namų vaikams, kol jų mama buvo įkalinimo įstaigoje.

Paklausta, kaip pati norėtų prisistatyti, Ieva atsako – „karatė mokytoja“. Įgijusi juodą diržą, ji laisvu laiku moko vaikus karatė meno. Net jei ketvirtus metus beveik nemato.

Kaip visa tai sutelpa viename jauname žmoguje? Šiame NARA tinklalaidės interviu siekėme tai suprasti, išklausydami Ievos istoriją ir užduodami papildomus klausimus.

Su Ieva Krivickaite kalbasi Berta Tilmantaitė.