Niujorke gyvenanti, vasaromis Lietuvoje kurianti kompozitorė yra šios savaitės NARA tinklalaidės pašnekovė. Išgirskite visą jos interviu su vienu NARA redaktorių Karoliu Vyšniausku.
Kaune užaugusi kompozitorė pirmus kūrinius parašė būdama trylikos, bet jų niekam nerodė. „Labai jautriai reaguodavau tiek į komplimentus, tiek į kritiką. O tais laikais...“ – Žibuoklė pradėjo kurti prieš pat sovietinės sistemos griūtį – „...būdavo vien kritika. Mes užaugom tokioj edukacinėj sistemoj, kuri edukavo per kritiką, o ne per pagyras. Reikėjo labai ilgai tvarkytis su visu psichologiniu bagažu ir tuo, kaip jis paveikia kūrybinį procesą. Nes tu visą laiką galvoji apie tą kritišką žvilgsnį iš šalies.“
Šiandien Žibuoklė Martinaitytė už savo kūrybą Lietuvoje apdovanota Nacionaline premija, jos du albumai išrinkti tarp NPR radijo geriausių metų klasikinės muzikos albumų, o šį rugsėjį Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje ji pristatė pirmąją savo pastatytą operą „Apversta tikrovė“ („Upside Down“).
Šią operą ji kūrė kartu su kultiniu JAV režisieriumi Robertu Wilsonu, kuris 1976-aisiais transformavo operos žanrą kartu su kompozitoriumi Philipu Glassu pristatydamas minimalistinę operą „Einstein on the Beach“.
83-ejų Robertas Wilsonas mirė praėjusią liepą, likus daugiau nei metams iki „Apverstos tikrovės“ premjeros. Kartu su režisiere Nicola Panzer Martinaitytė užbaigė šį meditatyvų, vaiduoklišką, beveik bežodį kūrinį, pasakojantį apie žmogaus kelionę į Šiaurę.
Idėją, kad tikrovę gali „apversti“, Žibuoklė prisijaukino gyvendama Vilniuje ir pradėjusi domėtis budistinėmis praktikomis. Taip ji tęsė ilgą budizmą praktikuojančių muzikos kūrėjų liniją, tarp kurių – John Cage, Laurie Anderson, jau minėtas Philip Glass ir daugybė kitų. Žmogui, užaugusiam sovietinėje sistemoje, šios idėjos surezonavo dar kitaip.
„Kas mums visiems iš to laikmečio buvo labai patrauklu budizmo mokymuose – tai, kad jie bylojo apie proto laisvę. Kad mes patys galim spręsti koks tas mūsų gyvenimas bus ir kaip jis atrodys. Atrodė neįtikėtina išgirsti tokią informaciją išgyvenus, bent šiek tiek patyrus, tarybinių laikų – viso to smegenų plovimo. Apskritai jokios laisvės koncepto [ten] nebuvo iš viso.
Man atrodo, budizmo mokymai dėl to mums visiems buvo labai aktualūs ir rezonavo. Dabar jau gal kitaip žmonės laisvę supranta, bet man tai buvo didžiulis atradimas, nes supratau, kad nepaisant jokių išorinių sąlygų, nesvarbu, kas vyktų gyvenime, viduje aš visada galiu tą laisvę išlaikyti.
„Supratau, kad nepaisant jokių išorinių sąlygų, nesvarbu, kas vyktų gyvenime, viduje aš visada galiu laisvę išlaikyti.“
O dar kai išgirsti, kad visa tai, ką patiri, yra sapnas, kad tikrovė yra iliuzinė... Ir netgi šita mintis, kad viskas yra iliuzija, labai rezonavo. Žinot dėl ko? Dėl to, kad mes matėm, kaip pasikeitė viena realybė į kitą. Visiškai kraštutiniai poliai. Buvo bespalvė sovietinė tikrovė ir paskui viskas staiga apsivertė ir prasidėjo demokratija, laisvė, važinėjimai. Tai buvo visiškai dvi nepanašios viena į kitą realybės. Tai jeigu viena realybė gali pavirsti kita taip staigiai, vadinasi ta pirmoji nebuvo tikra. Bet ir ta antroji nėra tikra. Viskas yra kaip sapnai, kurie keičiasi iš vieno į kitą.
Ir tada imi suprast, kad jeigu realybė yra kaip sapnas, tai tu gali būt labai laisvas tame sapne, nes tau nereikia nei bijot kažko, nei prisirišt prie to sapno. Ir tada supranti visko laikinumą, matai, kad viskas keičiasi. Ir vienintelis, kas pastovu, tai yra toji kaita.“
Išgirskite visą Žibuoklės Martinaitytės interviu NARA tinklalaidėje su viena NARA redaktorių Karoliu Vyšniausku.
Opera „Apversta tikrovė“ pas žiūrovus sugrįš 2027-ųjų gegužę. Pažinkite visą Žibuoklės Martinaitytės diskografiją jos tinklalapyje.
