(norėdami išgirsti interviu, spauskite „Play“ mygtuką aukščiau. Tekstinė interviu versija – žemiau)

„Aš pavadinčiau save patriotu. Aš tikiu, kad Lietuva gali būti progresyvi. Bet per šitas dvi savaites pirmą kartą tiek reflektavau mūsų istorinę atmintį. Ir pirmą kartą suabejojau. Jeigu pasikeistų politinės aplinkybės, prasidėtų karas, tvanas, maras, išnyktų valstybės institucijos – aš pirmą kartą suabejojau, ar mūsų, LGBT žmonių, nepastatytų prie sienos“, – dalinasi Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, kovo 2-ąją susitikus jo namuose.

Šių minčių fonas – internete sklandanti neoficiali peticija, kurioje virš 300,000 žmonių ragina Tomą trauktis iš pareigų, nes jo iniciatyva įteisinti Lietuvoje tos pačios lyties asmenų partnerystę „diskredituoja šeimos institutą“.

Pirmą kartą į Seimą išrinktas LGBTQ teisių aktyvistas, naujai susikūrusios Laisvės partijos narys, feisbuke dalinasi kasdien gaunamomis įžeidžiančiomis, o kartais – grasinančiomis žinutėmis iš nepažįstamų žmonių. Dėl jų pradėti penki ikiteisminiai tyrimai.

Prieš interviu Tomas juokiasi – jis sužinojo, kad vieno universiteto dėstytojas pasakodamas studentams apie skirtingus charakterius jį parodė kaip „drąsaus“ žmogaus tipą. „Aš visai nesijaučiu drąsus. Man baisu“, – sako jis. Bet tuo pat metu, jis nenorėtų būti niekur kitur. Jis sako pasiryžęs šioje kovoje likti iki galo.

Su Tomu Vytautu Raskevičiumi kalbasi Karolis Vyšniauskas.

(tekstinė interviu versija)

Tomai, kaip tu gyvas šiomis dienomis?

Ačiū, neblogai. Buvo sunku. Kurį laiką buvau po vandeniu, bet dabar jau išnėriau.

Kaip pavyko išnirti?

Pajaučiau žmonių palaikymą. Nes kai prasidėjo ta (sunkumo – red.) banga… Aišku, ją lėmė ir karantinas. Mes visi labai daug laiko praleidžiame vieni, namuose. Tas buvimas tikrai sunkus. Kartais gimsta daug blogų minčių. Tada jos didėja ir iškreipia, kaip matai realybę. Gerai, kad man užteko proto išeiti pas draugus, pas kolegas ir pradėti su jais kalbėtis. Tai ištraukė.

Kritinis lūžis buvo vakar (pirmadienį – red.), kai vyko partijos valdybos susirinkimas. Man buvo parodytas vieningas palaikymas. Tada supratau, kad aš ir mano bendruomenė, mes nesame vieni šitoje kovoje. Kad yra žmonės, kurie išties ranką, kai bus labai sunku. Tai buvo vienas stipriausių dalykų, koks galėjo įvykti.

Apskritai aš pavadinčiau save patriotu. Aš tikiu, kad Lietuva gali būti progresyvi. Bet per šitas dvi savaites pirmą kartą tiek reflektavau mūsų istorinę atmintį. Ir pirmą kartą suabejojau. Jeigu pasikeistų politinės aplinkybės, prasidėtų karas, tvanas, maras, išnyktų valstybės institucijos – aš pirmą kartą suabejojau, ar mūsų nepastatytų prie sienos. Ir tai yra žiauriai baisus jausmas. Jis sutrauko saitus, kuriuos jaučiam vieni su kitais. To jausmo aš labai išsigandau. Bet labai džiaugiuosi, kad atsirado žmonės, kurie atsistojo šalia. Tai buvo sugrįžimas iš labai tamsios vietos.

Pamenu, kai kalbėjomės įrašui praėjusį kartą – buvo 2016-ieji metai, nuotaika buvo džiugi. Ką tik buvo įvykusios „Baltic Pride“ eitynės, kurias tu organizavai – jos buvo rekordinės, susirinko apie tris tūkstančius žmonių. Būnant ten atrodė, kad viskas – lūžis įvyko. Kad LGBT priėmimo problemą mes išsprendėme. Ir štai dabar tu esi Seimo narys. Kiekvieną dieną skaitome tavo gaunamas žinutes, kurias daliniesi feisbuke – jos pilnos neapykantos. Matome vadinamąją peticiją, kuri prašo tave šalinti iš pareigų. Ir tada galvoju – gal mes per anksti apsidžiaugėme? Kaip galvoji pats – ar LGBT teisių klausimų vyksta progresas, ar mes buvome tik vilnietiško burbulo iliuzijoje?

Aš esu šitame procese jau dešimt metų, nuo 2011 m. pabaigos. Vienareikšmiškai jį apibūdinčiau kaip progresą. Bet tas progresas vyksta milimetrais. Kartais milimetrai pavirsta ir centimetrais. Yra didesnių atskaitos taškų, kaip tavo minėtas „Baltic Pride“ ar pergalės teismuose užtikrinant pamatines teises. Kas pasikeitė dabar – kad anksčiau šis klausimas buvo matomas kaip socialinis klausimas, kaip atskirų individų teisių užtikrinimo klausimas. Dabar yra pirmas kartas, kai tai tapę ir politiniu klausimu.

Atrodo, kad visi neapsižiūrėjo. Ir staiga žmonės, kurie priima sprendimus, tapo ne neigiantys žmogaus teises, o jas teigiantys. Kilo didžiulis pasipriešinimas. Nes pokyčiai, kurie realiai gali užtikrinti pagarbą ir žmonių orumą, man atrodo, pirmą kartą yra tokie realūs.

Nes viena yra kalbėti apie žmogaus teises kaip koncepciją, o kita – matyti realius žmones, ateinančius į galios poziciją. Čia galima paminėti ir profesorių Mizarą, kuris yra kandidatas į Konstitucinio Teismo teisėjus. Tu pats esi Seimo komiteto pirmininkas. Tai yra įtakingos pozicijos visuomenėje. Ir daliai visuomenės LGBT žmonių buvimas jose atrodo kaip problema.

Bet Lietuvos istorijoje LGBT žmonių galios pozicijose buvo tikrai nemažai. Tik jie niekada apie tai nekalbėjo atvirai. O dabar ateina pirmieji žmonės, kurie, nepaisant visuomenės stigmos ir priešiškumo, sugeba neslėpti to, kas jie yra. Ir net jausdami pasipriešinimą, jie sugeba iki galios pozicijų ateiti. Tai yra kokybiškai kitoks procesas. Nes tu nepasiduodi visuomenės lūkesčiui, tu vertybiškai principingai atstovi už tai, kas esi.

Būkim atviri – aš savo platformą susikūriau ant buvimo LGBT bendruomenės dalimi. Tai man yra vienas svarbiausių dalykų, kodėl veikiu politiškai. Bet kai žiūriu į kitus profesionalus, kurie yra neginčijami savo srities asai, geriausi žmonės, ką turime, ir tada problema tampa arba tai, kad jie yra bendruomenės nariai, arba tai, kad jie apskritai palaiko bendruomenę. Palaikymas LGBT teisėms staiga tampa probleminis. Šitos vietos aš nesuprantu. Vertinamos ne žmogaus kompetencijos, bet jo įsipareigojimas žmogaus teisių universalumo principui. Čia jau yra patologija, trumpas sujungimas. Nesuprantu, kodėl taip yra.

Ar tikėjaisi kažko kito, kai sužinojai, kad esi išrinktas į Seimą?

Kandidatavimas ir laimėjimas rinkimuose buvo kaip gralis, prizas, tikslas. Jį pasiekęs buvau įsitikinęs, kad rezultatas ateis iškart. Galvojau, kad dėl partnerystės padiskutuosim Seime, susirinks 141 šviesus žmogus, mes atsisėsim ir per šimtą dienų sutvarkysim tą klausimą. Nes iš esmės ten nėra apie ką diskutuoti. Dabar suprantu, kad man darbo nešant vien šitą klausimą užteks ateinantiems ketveriems metams.

Kai pradėjau dirbti Seime, klausiau savęs – „kaip dabar tu čia būsi vieno klausimo politikas?“ Bet aš nesu vieno klausimo politikas. Visą profesinį gyvenimą praleidau dirbdamas žmogaus teisių srityje. Bet LGBT teisių klausimas yra principinis. Jeigu mes nesugebam susitarti dėl šito, tai reiškia, jog žmogaus teisių lauke mes negalim susitarti dėl absoliučiai nieko. Šitas klausimas yra žmogaus orumo klausimas. Jeigu nesugebam priimti ryžtingo vertybinio sprendimo čia, tai reiškia, kad viskas, ką kalbam apie žmogaus teises, yra feikas. Reiškia, to išvis nėra, nes mes neturim pamato, nuo kurio atsispiriama. Ir tai, ką sakau, gražiai susisieja su tavo ankstesniu klausimu apie kandidatūras, kai parama ir aktyvus įsitraukimas į žmogaus teisių gynybą staiga tampa ne pliusu, bet minusu, žmogaus trūkumu.

Kita vertus, Lietuvos visuomenė nėra monolitinė. Man įsiminė, kai prieš rinkimus laukiau sumuštinio Vilniaus „Hesburgeryje“ ir išgirdau už manęs kalbant moksleives – jos minėjo tavo vardą, svarstė, ar būsi išrinktas. Tai buvo jauni žmonės, kurie jau domėjosi politika. Pamenu, kai pats buvau jų metų, mūsų kartai politika atrodė laiko švaistymas, pokštas. Tai buvo Arūno Valinsko pirmininkavimo Seime metas. Bet dabar yra nauja karta politikų, kaip, pavyzdžiui, Alexandria Ocasio-Cortez Jungtinėse Valstijose, kurie atveria domėjimąsi politika kitai kartai žmonių. Galbūt daliai žmonių tu esi toks žmogus Lietuvoje?

Politikai Lietuvoje tikrai ilgą laiką buvo labai homogeniška žmonių grupė. Tas homogeniškumas buvo įgavęs keistas formas. Tai buvo vyrai, tam tikro amžiaus, tam tikro socialinio-ekonominio sluoksnio. Jie buvo tiesiog uzurpavę tą lauką. Tos uzurpacijos apogėjus buvo tada, kai turėjome ministrų kabinetą apskritai be nė vienos moters ir nematėm tame problemos.

Įsivaizduoju, kad jaunam žmogui yra labai sunku su tuo asocijuotis. Sunku domėtis sfera, kurioje yra visai į tave nepanašūs žmonės. Jauni žmonės tarp politikų turi atpažinti panašius į save. Dažnai tokį juoką girdžiu – sako „jūs tam Seime atrodot kaip koralinės žuvys karpių sklidinam akvariume“. Bet taip ir yra. Mes esame jaunesnio amžiaus – nors tai jokiu būdu nėra jokia vertybė. Beveik visų mūsų išsilavinimas yra humanitarinis arba socialinių mokslų. Mes atstovaujame skirtingas visuomenės grupes, ar tai būtų žmonės, turintys skirtingą galią, besidomintys narkotikų politika ar įkalinimo įstaigų politika. Mes atsinešėme temas, kurios anksčiau politikoje buvo paraštėse.

Norėčiau, kad Seimo sudėtis būtų kaip mozaika, kuri susidėtų iš žmonių, kurie reprezentuotų skirtingas visuomenės grupes. Tad šitoje kadencijoje jau yra truputėlį gaiviau. Yra ir atviras LGBT žmogus, ir du žmonės turintys judėjimo ribotumą, yra daugiau moterų, yra žmonių, kurie atstovauja etninėms mažumoms. Tai labai gerai. Nes mūsų visuomenė yra įvairi. Bet norėtųsi dar daugiau įvairovės. To pusamžio heteroseksualaus baltaodžio vyro su prastu kostiumu vis dar yra per daug.

Kalbant apie kostiumus, dalį žmonių dirgina tavo drag kostiumas – Okeanidės personažas, kuriuo persirengęs dalyvavai ir vienuose rinkiminiuose debatuose. Žmonės dalinasi nuotraukomis, kur tu esi personaže ir klausia – „Pažiūrėkit, ar čia normalu?“, tarsi būtų tave demaskavę, ištraukę tas nuotraukas iš slapto archyvo, nors jos yra viešos tavo paties profilyje. Ar gali pasidalinti, kokia yra tavo drag filosofija?

Visų pirma, tai buvo priemonė dėmesiui atkreipti. Tą sakau labai atvirai. Kai esi rinkiminėje kampanijoje, bet nesi politikas, nesi ir super viešas asmuo, tu bandai perlipti per labai didelį slenkstį. Jis taip ir vadinamas – „įėjimo slenksčiu“. Turi rasti priemones, kurios padėtų įeiti. Tai galbūt buvo pagrindinė priežastis.

Antra priežastis buvo ta, kad žmonės turi labai daug stereotipų apie homoseksualius vyrus. Vienas iš jų – kad homoseksualūs vyrai yra manieringi, moteriški, dažosi, avi aukštakulnius, dedasi perukus. Norėjau tą stereotipą paversti realybe ir taip parodyti žmonėms, kad tai, ką jie galvoja apie homoseksualius vyrus, yra fikcija, kuri egzistuoja jų galvose.

Kai bandai įeiti į politinį procesą, tau labai greitai primetamos žaidimo taisyklės: balti marškiniai, pilkas kostiumas, banalybės, nekalbama apie reikalo esmę, vietoje jų – politkorektiškos formuluotės. Tai aš galvojau: „Palaukit, aš vis tiek to žaidimo nelaimėsiu, nes jūs jį mokate žaisti geriau.“ Ir tiesiog išmušiau visus iš vėžių pasiūlydamas savo taisykles. Yra tų debatų video įrašas – jį galima analizuoti iš psichologinės perspektyvos. Ten buvo pirmas vienmandatės turas, mūsų buvo vienuolika ar trylika, labai daug kandidatų. Bet visi žaidė pagal vieno žmogaus užduotą toną, nes tas žmogus buvo drag kostiumu. Aš buvau tas rožinis dramblys kambaryje. Tai buvo labai gera patirtis.

Bet po rinkimų spaudos konferencijoje pasakiau vieną frazę – kad „man reikėjo apsirengti klounu, kad visuomenė, politikai išgirstų.“ Aš savo personažą pavadinau klounu. Labai daug bendruomenės narių dėl to įsižeidė. Gavau žinučių – „Reiškia, tai tau yra ne kultūros dalis, o tik priemonė dėmesiui atkreipti?“ Ilgai reflektavau tą pasisakymą. Supratau, kad Okeanidė rinkiminės kampanijos metu atrodė labai pikta, pagiežinga, provokuojanti. Ir aš nenorėčiau, kad ji tokia būtų, nes tas personažas yra mano gyvenimo dalis, jis egzistuoja kažkur spintoje ir kartais pasirodo. Daviau sau pažadą, kad ji sugrįš tik tada, kai bus ką švęsti. Ir tada bus labai labai džiugi.

Kas turėtų įvykti, kad būtų ką švęsti? Dabar tavo tikslas – partnerystės įteisinimas. Bet didelei daliai LGBT bendruomenės tai nėra pakankama. Klausimų apie santuoką ar įsivaikinimą nusprendei nekelti. Kodėl?

Orios partnerystės įstatymas yra mano tikslas. Ir jis absoliutėja, tampa savotišku politinės gyvybės ar mirties klausimu. Ir sakau būtent orios partnerystės. Yra pasiūlymai apie jungtinės veiklos sutartis, tai ne, man šitai netinka, nes jie kalba apie kitus dalykus, ne apie reikalo esmę. Turi būti atskiras teisės aktas arba išsamus reguliavimas, kuris pripažintų ypatingą dviejų ar tos pačios lyties, ar skirtingos lyties asmenų santykių pobūdį. Kad tai nėra kažkokia ūkinė veikla. Galim to nevadinti šeima, jeigu visuomenėje dėl to kyla nesutarimų. Bet mes žinosim, kas tai yra. Tai turi būti oru.

Partnerystė tampa principiniu klausimu todėl, kad jeigu nepavyksta dėl šito susitarti arba to iškovoti, tai reiškia, kad visa kita yra tik fikcija, neįmanomi dalykai – ar mes kalbėtume apie įsivaikinimą, ar apie santuokos lygybę, ar apie translyčių asmenų teises. Yra dar daugiau tokių minų. Jas galima apeiti, apie jas galima diskutuoti ir dėl jų susitarti. Bet partnerystė yra variantas, kuris šiai dienai man atrodo teoriškai įmanomas. Jeigu nori užlipti laiptais, turi pradėti nuo pirmo laiptelio. Partnerystė yra tas pirmas laiptelis.

Ir čia jau kalbi kaip politikas, nes sveri, ką galima realiai padaryti. Pamenu, kai pernai liepą dalyvavau LGBTQ+ solidarumo eitynėse Vilniuje, kurios buvo surengtos kaip alternatyva „Baltic Pride“. Organizatoriai fokusavosi į translyčius žmones ir pasisakė už jų lygiateisiškumą – dabar pat.

Aš neišsižadu savo idealų ir principų, kuriais tikiu. Bet galbūt pirmą kartą gyvenime aiškiai suprantu, kad tam, jog pastatytum sieną, turi pirmiausia padėti pirmą plytą. Gal man mano bendruomenė atleis, kad negaliu per naktį padaryti visko.

Jauti spaudimą iš bendruomenės?

Yra to. Ir aš pats matau, kad (siekiu – red.) per mažai, kad (veikiu) per mažai drąsiai. Tai, ką tu minėjai, yra grassroots judėjimas, kuris dažniausiai yra asocijuojamas su kairės ideologija. Pykčio ten yra daugiau, bet jis labai racionalus ir pamatuotas. Pyktis turi pagrindą. Tai nėra protestas vardan protesto. Ten yra turinys. Matau ir, pavadinkim, LGBT influencerius, kurie sako, kad jiems norėtųsi daugiau. Aš tai suprantu. Tai yra natūralus orumo poreikis.

Tave tai pastato į poziciją, kai vienoje pusėje yra žmonės, renkantys parašus dėl tavo atstatydinimo, o kitoje – žmonės, kurie idėjiškai su tavimi sutinka, bet iš tavęs kaip politiko nori daugiau. Turi tarp jų laviruoti. Bet turbūt politinė sistema pagal savo architektūrą yra taip pastatyta, kad gali padaryti tik nedidelį pokytį? Ir turi tai priimti?

Taip. Čia reikia reflektuoti ir procesus, kurie vyksta pasaulio politikoje. Mes turėjom Trumpą, mes turim Brexitą. Man atrodo, kad šie dalykai susiję tuo, kad politinis procesas plačiajai visuomenės daliai judėjo per greitai, nes, pavyzdžiui, JAV LGBT klausimai buvo labai aktyviai keliami prezidentu būnant Barakui Obamai. Aš pasisakyčiau už evoliucijos, o ne revoliucijos metodą, nes man atrodo, kad toks metodas yra tvaresnis. Taip, jis reikalauja daugiau pastangų, daugiau kantrybės, daugiau susitelkimo ir galbūt atneša asmeninį nusivylimą. Bet kai pokyčiai yra tikrai išdiskutuoti, dėl jų susitarta, juos tada yra žymiai sunkiau atsukti atgal.

Ar visą laiką taip galvojai?

Tikrai ne. Kai grįžau iš studijų užsienyje ir pradėjau dirbti LGBT teisių lauke dirbančioje nevyriausybinėje organizacijoje, sakiau – „čia pora metų ir viską patvarkysim.“ Tik viens-du ir viskas. Oi... Jei tik būčiau žinojęs.

Noriu pabandyti suprasti, ką reiškia būti tavimi šiuo metu. Žinutės, kuriomis daliniesi ir kurias gauni feisbuke, yra baugios, kai kuriose yra akivaizdūs grasinimai. Ar visą laiką jų sulaukdavai, ar jų padaugėjo, kai tapai Seimo nariu?

Sakyčiau, padaugėjo vienas prie šimto. Viskas prasidėjo vasario pradžioje. Tokia lavina, krioklys. Aš tikrai buvau nustebęs, o galvojau, kad esu daug matęs. Kai kurie mano komandos žmonės primygtinai prašė: „Tu neskaityk.“ Ir dėl viešinimo mes neturėjom vienodos pozicijos, buvo tokių, kurie sakė, kad viešindamas iš savęs darau auką.

Bet, man atrodo, labai svarbu parodyti kitiems, kas vyksta. Tas parodymas veikia ir kaip savotiška psichoterapija. Tu įgauni grupę palaikytojų, kurie kartu su tavim išgyvena tą neigiamą patirtį. Man tos pagalbos reikėjo.

Dalyje žinučių yra baudžiamojo nusikaltimo sudėtis. Dėl jų rašiau policijai, pradėti penki ikiteisminiai tyrimai. Kai kur yra tiesiog nepagarbūs, žeminantys komentarai. Bet kai esame kartu, kai vieni kitus palaikom, galim iš jų ir juoktis. Man parašo žinutę, ji man sukelia neigiamą emociją, bet tada galvoju, kaip galiu tai atmušti, parašau kokią nors juokingą frazę.

Kelis kartus pasidalinus tais komentarais su manim bandydavo susisiekti tų žinučių autoriai. Ir visais atvejais susisiekimas buvo susijęs su viešumu. Vienas įdomesnių atvejų buvo prieš porą savaičių, penktadienio vakarą. Man vienas komentatorius pasiūlė išeiti iš Seimo ir nusipirkti bilietą į Afriką. Aš pasidalinau, kad „vat, savaitės pabaigai – bilietukas į Afriką!“ Kadangi komentarų gaunu daug, tikrai nežiūriu, kas tie žmonės, nenagrinėju jų profilių, nuotraukų. Pasidalinau tuo komentaru ir man po pusvalandžio skambina telefonu: „Alio, alio, aš toks ir toks, jūs ką tik mano komentaru pasidalinote.“ Sakau: „Taip, pasidalinau“. Sako: „Gal galit išimti?“. Aš tada įjungiau tokią heteronormatyvią leksiką, sakau: „Na, žinot, mes vyrai esam, tai už savo bazarą reikia atsakyti.“ Viduj kunkuliuoja, bet stengiuos kalbėti tvirtai. Tada tas žmogus man pradėjo siūlyti susitarti – ar man mokėti, ar kitais būdais. Po to supratau, kur buvo šaknys. To žmogaus darbo pobūdis yra susijęs su turtingais žmonėmis, kurių dalis yra ir LGBT žmonės.

Aš nenoriu to įvardinti kaip pamokos, norėčiau tai matyti kaip atsakomybę. Vis tiek, parašyti asmeninę žinutę reikia rasti laiko. Tu turi jausti tokią neigiamą emociją, kad sąmoningai surastum feisbuke tą žmogų ir jam parašytum asmeninę žinutę. Ir, nepaisant tos emocijos stiprumo, vos tik tai atsisuka prieš tave, grįžta bumerangu, tu iš karto keli rankas į viršų ir sakai – „pasiduodu“.

Reflektuojant šią istoriją, man ypač įdomu vienas kunigas, kuris dabar linksniuojamas viešojoje erdvėje (Algirdas Toliatas, kvietęs žmones pasirašyti prieš Stambulo konvenciją ir sakęs, kad lygiateisiškumo negalima kurti „šeimos sąskaita“ – red.). Sutinku – tai, ką jis parašė, yra jo žodžio laisvė, jo įsitikinimai, jo atstovaujamos institucijos pozicija. Aš ją gerbiu ir manau, kad jis ją turi reikšti. Bet tada atėjo influenceriai, triukšmavo po jo tuo įrašu ir jis išsigando. Išsigando ne to triukšmo, bet pasekmių, kurios gali laukti socialiniame gyvenime. Tai reiškia, kad jo nekvies į vakarėlius, kad jis nekrikštys įžymių tėvų vaikų. Jis tą įrašą redagavo, o galiausiai ištrynė. Ir taip tapo „mažumų diktatūros auka“. Man tai yra veidmainystė.

Ir pats prezidentas stojo į jo pusę.

Na, apie mūsų šalies vadovą – tai yra jo teisė ginti tuos, kuriuos jis mano, kad reikia ginti.

Tau prezidentas viešo ar privataus palaikymo neišreiškė?

Ne.

Kalbant apie socialinius tinklus – kaip manai, kaip jie veikia mūsų visuomenės būsenas? Minėjai, kad LGBT aktyvizmu užsiimti pradėjai prieš dešimt metų. Anksčiau socialiniai tinklai atrodė kaip įrankis, kuris leis mažiau girdimiems žmonėms skleisti jų balsą. Tviteris, feisbukas atrodė kaip ginklas. Buvo galvojama, kad jeigu žiniasklaida neparašo, mes parašysime patys. Ir štai dabar 2021-ieji metai, mes visi esame karantine, sėdime namuose, veiksmas verda ten, paraleliniame internetiniame gyvenime.

Tikrai dabar „realus“ gyvenimas yra labai glaudžiai priartėjęs prie virtualaus. Užtenka frazės feisbuke ir ji gali turėti realias pasekmes. Nemanau, kad tai yra blogai. Nepaisant algoritmo, kuris yra užkoduotas kiekvieno socialinio tinklo logikoje, man, kaip politikui, kuris kalba mažumoje esančios grupės balsu, socialiniai tinklai tikrai buvo pats didžiausias ginklas. Aš rinkimus laimėjau per socialinius tinklus. Aišku, mano įdirbis ir kitas matomumas buvo svarbu, bet praktiškai visą agitaciją mes darėm tik socialiniuose tinkluose.

Paminėjai kunigus. Feisbuke Lietuvos žmogaus teisių centras ir kelios žurnalistės pasidalino įrašais, kuriuose kunigai LGBT žmones vadina iškrypėliais, pamokslo metu dalinasi fantazijomis apie oralinį seksą. Koks tavo paties santykis su bažnyčia? Ar tiki, kad bažnyčia gali nešti gėrį visuomenei?

Į šį klausimą galiu atsakyti ir kaip žmogus, ir kaip politikas, tai kurio atsakymo norėtum?

O ar jautiesi labiau politikas, ar labiau žmogus – ir ar mes turim matyti skirtumą?

Aš jaučiuosi žmogus politikoje, sakykim taip. Bet čia jau buvo politiko atsakymas. Pasidalinsiu asmenine patirtimi ir atsakysiu, kaip matau visą situaciją dabar. Aš esu krikštytas, esu ir papildomus sakramentus priėmęs, mano tėvai yra labai religingi. Netgi Jėzuitų gimnazijoje mokiausi nuo penktos iki aštuntos klasės. Bet esu priėmęs sąmoningą sprendimą atsitraukti nuo bažnyčios ir religijos. Duodamas priesaiką Seime neprašiau Dievo pagalbos, ne todėl, kad nejausčiau religinių jausmų, bet todėl, kad tai buvo mano politinė pozicija. Nes ta institucija darė viską – ir galbūt daro ir šiai dienai – kad apribotų mano teises ir mano galimybę gyventi šitoje valstybėje oriai.

Kita vertus, manau, kad bažnyčia, kaip institucija, yra labai įvairialypė ir toje institucijoje yra labai daug gėrio ir stiprybės, kurią žmonės ten gali surasti. Politikai yra nuomonės formuotojai arba lyderiai, lygiai taip pat ir dvasininkai yra nuomonės formuotojai, nuomonės lyderiai. Bet ta lyderystė neša atsakomybę. Būdami atsakingi, mes turime surasti būdą, kaip kalbėtis. Aš noriu tame dialoge dalyvauti, esu pasiruošęs. Tik nežinau, ar jie yra pasiruošę. Vakar mane kvietė viena gan svarbi naujienų laida, klausdami, ar eičiau kalbėtis su ponu Toliatu. Pasakiau, kad eičiau. O jis atsisakė.

Nors prieš tai kunigas kalbėjo, kad ne agitavo prieš Stambulo konvenciją, tik „kvietė diskusijai.“

Aš nesiimsiu to komentuoti ar vertinti. Bet aš esu pasiruošęs su jais kalbėtis ir priimti jų baimes, jų rūpesčius, juos paaiškinti taip, kaip suprantu. Tik gan sunku pradėti dialogą, kai tau sako, kad esi iškrypėlis. Man atrodo, kad dialoge turi būti dvipusė pagarba.

Noriu paklausti tavęs apie pyktį. Atrodo, kad visą pyktį, kurį tu, kaip žmogus, neabejotinai turi turėti sukaupęs, kai tiek pykčio ateina į tavo pusę, tu bene budistiškai padedi į šoną. Nesename feisbuko įraše sakei, kad šiuo metu labai bijai. Bijai dėl esamos situacijos. Bet dar labiau bijai, kad pyktis prieš tave laimės. Koks tavo santykis su tavo pykčiu?

Manau, kad yra labai svarbu sau leisti pykti, ypač jeigu pykčio akimirką sugebi atsitraukti ir nepradėti veiksmų, rašyti postų. Tiesiog ženk tris žingsnius atgal, leisk sau pykti ir tada, kai baigei, grįžk ir toliau daryk tai, ką darai. Man sekasi tą daryti. Įtūžio akimirką aš neišsitraukiu napalmo ir nepradedu aplink save visų deginti ugnimi.

Yra politikų, kurie pyktį, baimę, susipriešinimą naudoja kaip įrankius politiniam kapitalui generuoti. Lietuviško politiko pavyzdys, kuris tą daro geriausiai, man yra Mindaugas Puidokas, Tai tikriausiai yra legitimi politinė strategija. Aš renkuosi kitokią. Renkuosi tą stojišką, faktais, argumentais grįstą poziciją. Paradoksalu, bet ji yra krikščioniška. Atsuk kitą žandą, bet neleisk tau suduoti. Mano kitas žandas atsuktas. Bet aš neleisiu suduoti.

Kai kalbi apie partnerystės įstatymą, jis tave liečia ir asmeniškai. Tu pats turi sūnų, kurį augina dvi moterys. Tokių šeimų Lietuvoje yra daugiau, tik jos nėra viešos. Koks yra tavo santykis su vaiku, kaip jūs visi bendraujate?

Moterys, kurios yra mano vaiko mamos, norėjo susilaukti vaiko. Jos pasiūlė man tapti biologiniu to vaiko tėvu. Sutikau priimti tą pasiūlymą todėl, kad jos norėjo, jog aš dalyvaučiau ir vaiko gyvenime, kad vaikas augtų kartu su tėčiu. Jeigu jos būtų pasiūliusios tapti tiesiog donoru, nebūčiau priėmęs to pasiūlymo, nes man buvimas tėvu yra susijęs su atsakomybe.

Tad mano vaikas auga dviejų moterų šeimoje – ir aš pabrėšiu žodį šeimoje. O aš turiu unikalią galimybę matyti jų gyvenimą iš labai arti. Matau, kaip jos viena kita rūpinasi, kaip jų tarpusavio ryšį sustiprino vaiko gimimas. Ir kai kažkas man sako, kad tai nėra šeima, aš manau, kad tai yra netiesa. Nes tai reiškia, kad žmonės nesupranta, kas vyksta realybėje, jie vadovaujasi ideologinėm klišėm.

Šios moterys man padovanojo ne tik sūnų – jos praktiškai yra ir mano geriausios draugės. O mūsų sūnus dar mažas, jam pusantrų metų. Tėvystės ir motinystės patirtis ir visos situacijos neapibrėžtumas fantastiškai suartina.

Bet pagal dabartinius Lietuvos įstatymus jos negali susituokti, būti oficialios vaiko mamos ir netgi negali būti oficialios partnerės viena kitai. Teisiškai jos yra kaip kambariokės, tarsi du studentai, gyvenantys kartu. Kaip suprantu, įstatymo projektas yra įžodinti tai, kas jau faktiškai egzistuoja, kad teisė tai atspindėtų.

Mes pirminiame partnerystės įstatymo projekte buvome tokias situacijas aprašę. Bet turėjom nuo to atsitraukti.

Tai priėmus dabartinį partnerystės projektą specifiškai tavo ir tavo vaiko situacijos teisiškai tai nepakeistų? Bet vis tiek lieki kovoti už tą įstatymo variantą?

Taip, nes tai yra bendrasis vardiklis, dėl kurio mes galime susitarti. Arba galim neturėti išvis nieko, arba galim turėti kažką.

Ir čia yra politinė realybė.

Čia net ne politinė, čia gyvenimo realybė.

Ką tokio LGBT klausimas taip giliai paliečia mumyse, kad šita tema tampa tokia svarbi, sukelianti tiek audrų žmonėse?

Aš esu apie tai daug mąstęs. Man atrodo, kad uždarumas istorijos tėkmėje buvo mūsų išlikimo garantas. Mūsų geopolitinė padėtis tikrai yra labai sudėtinga. Mes turėjome daug tragedijų. Tai, kas įvyko Lietuvoje Holokausto metu, yra to uždarumo apogėjus, tragiškas pasireiškimas. Ir mes esame įsipatoginę tame uždarume. Tuo tarpu LGBT klausimas reikalauja filosofinės slinkties – pripažinti, kad aš galiu kažko fundamentaliai nesuprasti, nepriimti, bet tai gali būti šalia manęs, nes man tai nekelia pavojaus. Ir aš galiu tą žmogų gerbti, jo nesmerkti, jo neniekinti. Man apmaudu, kad tas atsivėrimas mums niekaip neįvyksta. Ir nežinau, kiek dar reikės metų, kad jis nuoširdžiai įvyktų.

Bet įstatymai yra puiki vieta pradėti. Nes praktiškai nebuvo nė vienos visuomenės, kuri priimtų LGBT šeimas arba partnerius apsaugančius įstatymus sulaukę visuomenės pritarimo. Airija yra vienintelis pavyzdys, kur santuokos lygybė buvo įteisinta referendumu. Visur kitur tai buvo politinės lyderystės rezultatas ir visuomenė juo sekė.

Šiose diskusijose dažnai minimas mirties bausmės Lietuvoje argumentas. Kad, jeigu būtume laukę referendumo šiuo klausimu, mirties bausmė Lietuvoje vis dar būtų. Dalis žmonių demokratiją suvokia kaip daugumos balsą, bet tai nėra tiesa.

Demokratija yra mažumų teisių apsaugojimas, esant daugumos valdžiai.

Grįžtant prie mūsų interviu 2016-aisiais, klausiau tavęs, kada jausi, kad darbas jau baigtas. Ir sakei, kad niekada. Kad LGBT bendruomenė visada bus mažumoje ir ji visada bus pažeidžiama. Tai nuskambėjo realistiškai ir kiek liūdnai. Kaip su tuo susitaikei? Ar turi planą B – tiesiog palikti šalį ir vykti ten, kur įstatymai, už kuriuos kovoji, jau yra priimti?

Turiu gerą bičiulį, kuris yra emigravęs į Floridą. Jis ten dirba bare paplūdimyje, į kurį atvažiuoja daug gėjų vyrų. Jis maišo kokteilius ir vis man siunčia nuotraukas. Ir žinai, jis tame bare, tarp raumeningų vyrų – aš žiūriu į jį ir galvoju: „Dieve mano, jeigu galėčiau ten dabar būti ir niekuo nesirūpinti, kaip būtų gerai“. Bet paskui sustabdau save. Nes aš gal dvi savaites pabūčiau ir tada sakyčiau: „Okay, važiuojam atgal, nėra čia ką veikti“. Apskritai man yra labai gerai čia, kur esu dabar, nes tai duoda beprotiškai daug prasmės gyvenime. Linkiu kiekvienam žmogui surasti tiek prasmės, kiek aš randu savo kasdieninėj veikloj. Man atrodo, tai yra viena didžiausių laimių.