Išgirskite pokalbį podkastų programėlėse:

Šiame epizode – pirmą kartą išleidžiamame ir video formatu – Laura ir Jonė kalba apie draugystę suaugus. Apie etapą, kai draugystės nebevyksta savaime, o ima reikalauti pastangos. Tiesumas čia atsiskleidžia kaip priemonė kurti ir išlaikyti ryšį net tada, kai instinktyviai norisi pasislėpti ir neatskleisti savo žmogiškumo. Būtent tai padeda atrasti žmogų vienas kitame, o su tuo kartu ir ryšį.

Tinklalaidėje kalbama apie tai, kad daug nusivylimų draugystėse kyla iš skirtingų poreikių. Vienam reikia gylio, kitam lengvumo. Vienas nori pokalbio, kuris atidaro vidų, kitam užtenka bendros veiklos ir juoko. Vieni santykyje veikia kaip autostrada – daug judesio, daug žmonių, daug temų. Kiti ieško erdvės, kur galima sustoti ir pabūti tyloje.

Ir čia subręsta klausimas. Ar aš tikrai sakau, ko man reikia, ar tik tikiuosi, kad kitas pats supras. Ar mano draugai pažįsta mano įvairias puses, ar tik tą versiją, kuri patogi ir lengvai priimama.

Jonė kelia klausimą, kada gyvenimo pokyčiai yra draugystės išsiskyrimo priežastis, o kada – galimybė mokytis išbūti pokyčius kartu. Kada bandymas laikyti ryšį tampa nuolatiniu nusivylimu. Ar tikrai turime teisę tikėtis emocinės paramos iš draugo. Ir ar visada draugystė turi išlikti, jei ji nebeneša gyvybės.

Laura atkreipia dėmesį į prieraišumo tipus, kurie veikia ir draugystėse. Vieni linkę trauktis, kai pasidaro per arti. Kiti nerimauja ir ima persekioti ryšį mintimis, tikrinti, ar vis dar esu svarbus, ar ne per daug, ar ne per mažai. Tada draugystė tampa bandymu kontroliuoti artumą, viską suorganizuoti, suklijuoti. Laura pasakoja apie momentą, kai supranti, kad nebenori būti moderatoriumi. Kad nori būti tiesiog žmogumi grupėje, o ne tuo, kuris visus laiko arti.

Bet kartu šis pokabis yra ir apie viltį. Apie tai, kaip susirasti draugų, nes suaugusiųjų pasaulyje smėlio dėžių nebeliko. Apie mažus ryšius, pažįstamų vardus, žmones su kuriais gal susirašai tik epizodiškai, bet kurie vis tiek suteikia gyvybės. Apie veiklas, kuriose gimsta bendrumas. Apie atvirumą, kuris iš pradžių išgąsdina, o kartais tampa tuo sakiniu, nuo kurio prasideda tikra draugystė. Su skirtingais etapais. Su tuo, kad ne visi gali tiek pat gylio, bet vis tiek gali būti brangūs, nes ne visuomet to gylio prireikia.

Draugystė suaugus nėra savaime suprantama. Ji yra pasirinkimas. Kartais tai pasirinkimas likti ir priimti ribotumą. Kartais pasirinkimas atsitraukti ir pripažinti, kad šitas ryšys man nebetinkamas. Šis pokalbis yra ir priminimas, kad kartais galima pagaliau pasakyti tiesiai: „Man tavęs trūksta. Aš norėčiau artumo. Ar tu nori draugystės su manimi taip pat kaip aš? O kokios?“

Gero klausymo.