Monika Staugaitytė. Striptizas – irgi darbas
Pro stiklinių durų apačią, vienintelę aklinai nuo gatvės šviesų neuždengtą vietą, pamatau tris poras kojų, po poros sekundžių išgirstu durų skambutį. Vadinasi, mano darbo diena, tiksliau, naktis, prasideda.
Tada, kai didžioji dalis žmonių ruošiasi eiti miegoti, aš einu į darbą. Kai kiti dirba ir valgo dienos pietus, aš sapnuoju. Aukštyn kojomis apvirtęs daug kam gali atrodyti ne tik mano režimas, bet ir darbo vietos pasirinkimas – striptizo klubas viename iš Lietuvos miestų.
Išgirskite tekstą:
Kol nebuvau susipažinusi su šiuo keistu, iki šiol dar vis kartais nesuprantamu pasauliu, tokios vietos kaip striptizo klubai ir apskritai visa sex work industrija, ypač jos darbuotojai, mano sąmonėje nelabai egzistavo, o jeigu ir pagalvodavau apie juos, tai tik kaip apie nematomą visuomenės periferiją. Pasirodo, klubai dirba dar dažniau negu daugelis Lietuvos įstaigų. Tik ne dieną, o naktį. Galima sakyti, naktimis jie neužsidaro – septynios darbo naktys per savaitę, nuo dešimtos vakaro iki šeštos ryto.
Kaip rasti tinkamus žodžius?
Iš smalsumo aš ir pati toje „periferijoje“ atsidūriau. Dabar norėčiau parašyti, kad visai nesijaučiu esanti pakraštyje ar juo labiau užribyje, tačiau tai būtų netiesa. Kartais tikrai taip jaučiuosi, bet apie tai vėliau. Keisčiausias dalykas, kurį supratau pradėjusi galvoti apie sex work, buvo suvokimas, kad mes net neturime tinkamų žodžių lietuviškai kalbėti apie tokia daugybe mitų ir prietarų apipintą industriją. Jei neturime įrankių kalbėti, kaip apskritai tai gali atsirasti mūsų sąmonėje? Svarstymai apie terminą ir, pirmiausia, mano pačios žinių apie industriją spragos paskatino pradėti apie tai rašyti, dalintis su žmonėmis. Taip atsirado „paleistuvės“ – paskyros instagrame ir feisbuke, kur dalinuosi savo patirtimi, rašau sex work temomis – tiek Lietuvos, tiek pasaulio kontekste.
Terminas sex work, skirtas apibrėžti spektrui seksualinių veiklų (tiesioginių ir netiesioginių), paslaugų, pasirodymų ar produktų, už kuriuos mainais gaunamas materialinis atlygis, į anglų kalbą atėjo taip pat palyginti neseniai. Jį pasiūlė aktyvistė, prostitutė, menininkė Carol Leigh 1978 metais JAV vykusioje konferencijoje „Moterys prieš smurtą pornografijoje ir medijose“. Ankstesnis terminas, apibrėžęs šią industriją, buvo sex use industry. Toks žodžių junginys objektyvizavo darbuotojus, nes prasminis akcentas buvo nukreiptas į veiksmažodį „naudoti“ (angl. use), o ne į darbo aspektą ir pačius darbuotojus. Carol Leigh pasiūlė terminą sex work industry, kuris akcentavo darbuotojus, o ne vartotojus. Tada ji pati pradėjo šį terminą vartoti savo pasirodymuose, o 1984 metais jis pirmą kartą buvo publikuotas rašytiniame šaltinyje.
O kaip su lietuvių kalba? Jeigu versčiau pažodžiui, turėčiau sakyti, kad striptizo šokėjų darbas yra darbo sekso industrijoje dalis. Skamba kvailokai ir netiksliai. Man atrodo, kad taip yra todėl, jog žodis sex anglų kalboje turi daug daugiau reikšmių nei „seksas“ lietuvių kalboje.
Kol kas junginiams sex work, sex work industry tinkamiausias vertimas, kurį sugalvojau, yra „seksualinis darbas“ ir „seksualinio darbo industrija“. Taip terminu dėmesys nukreipiamas ne tiesiogiai į lytinį aktą, bet apskritai į veiklas, susijusias su kūniškumu, žmogaus seksualumu. Juk striptizo klube mes neteikiame jokių sekso paslaugų, kad ir kokių mitų turėtumėte savo galvoje. Tokie terminai dar skamba nerangiai, keistai, bet tik pradėdami juos vartoti, įsileisdami į kalbą, suteikiame galimybę šiai sferai bent jau egzistuoti, priartiname ją prie savo kasdienybės.
Kas kalba už mus?
Pamenu nutikimą, kai vienas žmogus, tuo metu net nežinojęs mano vardo, bet iš kažkur nugirdęs, kur dirbu, viešoje vietoje ėmė man uždavinėti klausimus: „Kodėl tu ten dirbi?“, „Pagalvok, ar tikrai nori tuo užsiimti?“, „Koks čia darbas, aš irgi galėčiau už pinigus savo byrką rodyti.“ Tada supratau, kad galbūt mane žino kaip tiesiog „tą merginą, kuri dirba striptizo klube“. Kad vieta, kurioje dirbu, mane apibrėžia kaip žmogų. Vieta, kurioje dirbu, kalba už mane.
Dažniausiai, paprašyti prisistatyti, po vardo pasakome savo profesiją – tai įvyksta visiškai natūraliai. Būtent tada, kai kalba pasisuka apie darbus, kartais nudiegia jausmas, kad esu kažkur už ribos arba bent jau vaikštau paribiais. Kaip profesija mane apibrėžia visuomenėje, kurioje už mus kalba filmai, stereotipai, populiarioji kultūra, vyrai? Taip, vyrai. Tie patys vyrai, kurie lankosi klubuose, galvoja, kad visos šokėjos yra pasileidusios, kvailos, neturi ateities, kad pamojavus krūvele pinigų arba apipylus pažadais jos važiuos kartu namo ar pildys visus jų norus. Taip galvoja ir kai kurios šioje industrijoje nedirbančios moterys.
Whorephobia (angl. whore – kekšė), arba kitaip seksualinės industrijos darbuotojų baimė, neapykanta jiems egzistuoja, tą esu patyrusi savo kailiu. Žodis „kekšė“ turi didžiulę žeminančią įkrovą. „Cambridge Dictionary“ žodį whore apibrėžia kaip a female prostitute (liet. moteris prostitutė) arba a woman whose behaviour in her sexual relationships is considered immoral (liet. moteris, kurios elgesys seksualiniuose santykiuose laikomas nemoraliu).
Ką iš tiesų nurodo šis žodis? Pirmiausia, aišku, prostitucija užsiimančią moterį. Vadinasi, ir seksualinio darbo industrijos darbuotoją. Taigi, taip vadindami bet kurią moterį, pirmiausia įžeidžiame ir šias darbuotojas, parodydami, kad jų darbas gali būti pasitelktas pažeminti kitus. Tačiau man atrodo, kad tai apima dar platesnį kontekstą: kodėl į „Google“ paiešką įvedus junginį male prostitute, randame jo sinonimus casanova (liet. kazanova), seducer (liet. viliotojas), gigolo (liet. žigolo), ir nė vienas neturi jokių žeminančių konotacijų? Netgi atvirkščiai – dažniausiai jie vartojami vyrų elgesį teisinančiame kontekste.
Ar faktas, kad kekše gali būti pavadinta tik moteris, o vyras vadinamas viliotoju arba kazanova, nenurodo, kad yra kontroliuojamos moterys ir jų seksualumo formos? Kalboje užkoduotos reikšmės ir žodžiai, kuriais vadiname dalykus, formuoja mūsų pasaulio ir realybės suvokimą. Vienas iš būdų apversti reikšmes – pačioms moterims, sekso industrijos darbuotojoms atsiimti žodį „kekšė“, įkrauti jį kitokiomis konotacijomis ir nebijoti savęs taip vadinti. Ilgainiui tie, kurie norės mus pažeminti, tiesiog nebegalės to padaryti.
Liūdniausia, kad apie šokėjas kalba visi, tik ne jos pačios. Būtent todėl dabar čia ir rašau. Tam, kad suteikčiau nors vieną balsą visuomenės grupei, apie kurią Lietuvoje kalbama nebent per skambias ir toli gražu realybės neatitinkčias antraštes. Aš – Monika, esu striptizo šokėja. Atsisakau būti tik „ta mergina“. Nesutinku, kad už mane kalbėtų kiti.
„Mes“ ir „jie“
Kai lankiau pole dance (liet. šokių ant stulpo) pamokas galvoje dar neturėdama minties, kad kada nors susipažinsiu su striptizo klubų pasauliu, pastebėjau, kaip įnirtingai ten akcentuojama, jog tai, ko mokomės, yra sportas, atletika, kad „kai kuriems kyla asociacijų su viliojimo menu, nors pole dance šokėjai atlieka labai daug sudėtingų triukų, demonstruoja fizines kūno galimybes, o tai visiškai prasilenkia su seksualumu“.
Manote, kad striptizo šokėjoms visai nereikia raumenų, o figūros, kurias atliekame ant stulpo klube, nebuvo ilgai ir kantriai dailinamos salėje? Šiuo metu šokiai ant stulpo yra skilę į kelias skirtingas kryptis, iš kurių viena vadinama pole sport arba pole fitness, tačiau kam neigti faktą, kad visos pole dance rūšys turi tas pačias šaknis?
Prieš kelerius metus instagrame tarp šokėjų ant stulpo (angl. pole dancers) ir trenerių paplito grotažymė #NotAStripper, siekiant jų bendruomenę atskirti nuo striptizo šokėjų. Striptizo šokėjos kaip atsakymą pradėjo naudoti grotažymę #YesAStripper, kurios iniciatorė buvo amerikietė, ilgametė seksualinio darbo industrijos dalyvė, aktyvistė, sertifikuota lytinio švietimo edukatorė Elle Stanger.
„Aš norėčiau apie savo patirtis kalbėti be baimės būti pasmerkta savo artimųjų“
Tos pačios studijos, apie kurią rašiau aukščiau, tinklalapyje rašoma: „Gaila, bet dar turime galybę stereotipiškai mąstančių žmonių, kurie laiko mus nepadoriais dėl to, ką darome.“ Man gaila, kad šokių ant stulpo treneriai nori aproprijuoti technikas ir estetiką, atėjusią iš striptizo šokėjų kultūros, bet kartu išvengti stigmos, kuri velkasi paskui moteris, dirbančias klubuose ir taip užsidirbančias pragyvenimui. Vietoje to, kad, turėdami tam visas galimybes, padėtų kovoti su stigma, jie prisideda prie jos kūrimo tarsi deklaruodami: „Mes esame normalūs žmonės, o ne striptizo šokėjos.“
Palikite mūsų darbą mums
Aš noriu, kad seksualinės industrijos darbuotojai būtų matoma ir nestigmatizuojama visuomenės grupė, norėčiau apie savo patirtis kalbėti be baimės būti pasmerkta savo artimųjų, tačiau šiuo metu matau du labai skirtingus kelius, kaip tas matomumas aktualizuojamas pasaulyje.
Pirmasis kelias – garsių, privilegijuotų žmonių oportunizmas, naudojimasis savo pozicija imituojant tam tikrus jiems patrauklius seksualinio darbo kultūros elementus, pirmiausia siekiant gauti naudos ir dėmesio sau. Toje pačioje pusėje stovi ir įžymybės, staiga pasukančios į sex work industriją tarsi tai būtų žaidimas arba eksperimentas. Čia turiu galvoje du konkrečius atvejus – aktorę ir dainininkę Jennifer Lopez bei aktorę Bellą Thorne.
Lopez sukėlė nepasitenkinimą striptizo šokėjų bendruomenėje, kai pasirodė kasmet JAV vykstančių „Super Bowl“ varžybų proga surengtame šou. Pasirodymo metu ji imitavo striptizo šokėjų judesius. Moteris atliko kelias elementarias figūras, seksualiai ir lėtai pasisuko ant stulpo – pasirodymas baigėsi.
Dauguma stebėjusių šou džiaugėsi penkiasdešimtmetės moters sugebėjimais ir kūno galimybėmis, bet striptizo šokėjų bendruomenė tai matė kaip dar vienos garsenybės pasirodymą, kuriame buvo pasinaudota labiausiai atpažįstamais seksualinio darbo industrijos elementais norint gauti dėmesio. Pasirodymas vyko JAV galiojančio FOSTA/SESTA įstatymo, nutildžiusio sekso industrijos darbuotojus, kontekste (apie tai plačiau galite paskaityti čia). Tačiau turėdama auditoriją ir galimybę atkreipti jos dėmesį, Lopez pasirinko tai ignoruoti.
Antras atvejis, kai garsenybė į veiklą, kuri yra vienintelis pragyvenimo šaltinis kai kuriems žmonėms, žiūri kaip į eksperimentą, yra amerikiečių aktorės Bellos Thorne prisijungimas prie „OnlyFans“ – svetainės, veikiančios prenumeratos principu, kai žmonės gali užsiprenumeruoti, susimokėti už pasirinktų profilių turinį ir tik tada jį matyti. Ten keliamas turinys – erotinio pobūdžio nuotraukos ir vaizdo įrašai.
Per pirmą dieną Thorne užsidirbo daugiau nei milijoną dolerių. Akivaizdu, kad taip nutiko tik dėl jos populiarumo, nes užsiauginti „OnlyFans“ auditoriją yra be galo sudėtinga dėl milžiniškos pasiūlos, bet net ne tai yra svarbiausia. Blogiausia šios situacijos dalis yra aktorės komunikacija ir nesąžiningumas, dėl kurio svetainės kūrėjai vėliau pakeitė naudojimosi svetaine taisykles į nepalankias sekso industrijos darbuotojams.
Po kelių dienų aktorė pradėjo kalbėti apie tai, kaip ji supranta, „ką reiškia dirbti sex work industrijoje“, džiūgavo, kad tiek užsidirbo net nekeldama nuogo kūno nuotraukų, netgi užsiminė, kad kurs filmą apie darbą šioje platformoje (dabar šie gandai jau paneigti).
Aktorė apgavo prenumeratorius pardavinėdama vieną savo nuotrauką kaip nude (liet. nuogo kūno) už 200 dolerių. Kai žmonės sumokėdavo pinigus, pasirodydavo, kad nuotraukoje ji su apatiniais. Žinoma, tada lankytojai pradėjo reikšti pretenzijas ir reikalauti grąžinti pinigus. Kadangi prašymų buvo daugybė, o pati platforma, grąžindama pinigus, turi sumokėti papildomų mokesčių, jos veikimas tapo nuostolingas.
Būtent dėl tokios Bellos Thorne apgavystės buvo pakeistos taisyklės. Dabar maksimali PPV (pay-per-view) žinutės kaina yra 50 dolerių, maksimalūs arbatpinigiai, kuriuos galima nusiųsti, sumažėjo iki 100 dolerių, o uždirbti pinigai dabar ateina į sąskaitą ne kas savaitę, kaip būdavo anksčiau, o kas mėnesį.
Lengvabūdiški ir neatsakingi aktorės veiksmai turėjo realių pasekmių visai seksualinio darbo industrijos bendruomenei – buvo pakenkta darbuotojų įvaizdžiui, o žmonėms, dirbantiems „OnlyFans“, tai atsiliepė ir finansiškai.
Naudoti savo galią kitų balsui išgirsti
Galbūt iš to, ką rašau, gali pasirodyti, kad, prašydama atkreipti dėmesį į seksualinės industrijos darbuotojus, tuo pačiu metu tą dėmesį ir kritikuoju kaip neteisingą, tačiau taip darau todėl, kad yra ir kitas, antrasis kelias, suteikiantis galimybę būti matomiems.
Labai gražus pavyzdys, kaip savo žinomumą tam panaudojo atlikėja FKA Twigs, pati kažkada buvusi striptizo šokėja. Moteris, turinti beveik du milijonus sekėjų instagrame, vasarą įkėlė įrašą apie savo ankstesnius darbus klubuose ir prakalbo apie problemas, su kuriomis susiduria tos industrijos darbuotojai. Ragindama žmones domėtis ir prisidėti finansiškai, ji sukūrė lėšų rinkimo kampaniją kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis (Lysistrata, ELSC, SWARM), teikiančiomis pagalbą šiems darbuotojams.
Visą savaitę po įrašo atlikėja leido šioms organizacijoms naudotis jos profiliu, dalintis aktualia informacija taip suteikdama balsą visai bendruomenei. Man toks FKA Twigs sprendimas atrodo labai įkvepiantis ir tikiuosi, kad tokių iniciatyvų atsiras kuo daugiau. Kalbėdama ne pati, o leisdama kalbėti kitiems, ji parodė, kad darbuotojų balsas, o ne visuomenės stereotipai ir nuomonės, yra svarbiausia.
Kaip atrodo mano darbas?
Dirbdama klube pripratau prie daug ko – prie seksistinių kalbų, prie neadekvačių klientų ir jų žvilgsnių, naktinio režimo, prie bendravimo su daugybe skirtingų žmonių. Vienintelis dalykas, kuris man nesiseka, bet dėl to, tiesą sakant, visai nesigraužiu – nuolat būti besišypsančia lėlyte.
Galbūt atrodo, kad šokėjų pagrindinis darbas yra šokti, bet tai tik vienas iš elementų. Didžiąją darbo dalį sudaro bendravimas su klientais. Ir, aišku, nereikia būti naiviai, tikintis, kad pirmiausia jie pamatys ne tavo kūną. Dažnai klientui esi tik vaikščiojantis gražus mėsos gabalas. Tačiau darbe aš atsisakau būti tik juo. Tikriausiai dėl to kartais uždirbu mažiau, nes iš esmės tai, kiek uždirbi, priklauso nuo to, kaip gerai moki prisitaikyti prie klientų, kaip gražiai jiems šypsosiesi ir kiek komplimentų sakysi. Aš niekada klientui nesišypsosiu ir nerodysiu pagarbos, jeigu jis nerodys jos man. Niekada neleisiu jiems pamiršti, kad aš toks pats žmogus kaip ir jie. Vienos įdomiausių akimirkų dirbant yra matyti, kaip klientas, manęs, jog tu tik sėdėsi ir linksėsi galva, pamato, kad gali jam argumentuotai paprieštarauti, nebijai pasakyti, ką manai, ir nesi nuolanki pelytė. O klientų būna įvairiausių.
„Nežinau kodėl, bet į klubą ateinantys vyrai dažniausiai nori tave iš ten išgelbėti ir kartoja, kad „tau čia ne vieta“
Ateina draugiškų, bet neturinčių pinigų, kurie tikisi, kad leisi su jais vakarą vien dėl to, kad jie tau malonūs. Pastebėjau, kad vyrai, jei bendrauju su jais maloniai, dažnai susikuria fantaziją, kad „tarp mūsų užsimezgė kažkoks ryšys“, „juk ne su visais klientais taip smagu bendrauti?“ Jie greitai pamiršta, kad tai mūsų darbas, ir po jo mes visos grįžtame į savo gyvenimus.
Būna ir tokių, kurie į klubą ateina su aiškiu tikslu gauti „ką nors daugiau“. Visuomet juokinga stebėti nusivylimą jų veiduose, kai po ilgų ir kantrių aiškinimų jie supranta, kad nieko nebus. Labai daug yra tiesiog vienišų vyrų, kurie ateina tik pasikalbėti, kurie nori paprasto dėmesio, nes nebegauna jo iš niekur kitur. Pamenu vieno vyro žodžius: „Man čia reikia tik švelnumo. Žmona manęs nebemyli, net kai mylimės nežiūri į mane.“
Nežinau kodėl, bet į klubą ateinantys vyrai dažniausiai nori tave iš ten išgelbėti ir kartoja, kad „tau čia ne vieta“. Jie mano, kad klube dirbančios merginos yra nuskriaustos, vargšės kvailutės, daugiau gyvenime nieko nesugebančios. Kažkada vienas iš klientų paklausė, gal man reikia diplomo, jis galėtų nupirkti. Dar kitas siūlė padėti susirasti butą. Kai supranta, kad viskas su tavimi gerai, dažnai vis tiek nepasiduoda: „Jeigu būtum su manimi, tau niekada nereikėtų čia dirbti.“
Nebijoti savo balso
Teksto pradžioje rašiau, kad atsidūriau striptizo klube iš smalsumo. Iš dalies tai tiesa. Manau, kad ir aš pati iki tol giliai širdyje nešiojausi didelę su šia industrija susijusią stigmą. Tai, kas nepažinu, mane visuomet domino, o striptizo klubų pasaulio niekaip kitaip nepažinsi, kaip tik čia dirbdamas. Anksčiau leisdavau sau pasišaipyti iš čia dirbančių merginų, dabar to nebedarau. Esu viena iš jų. Kai kurios iš jų yra mamos, norinčios savo vaikams duoti viską, kas geriausia, kai kurios – draugės, žmonos, grįžtančios pavargusios kiekvieną rytą. Kai kurios taupo savo svajonėms.
Kita darbo pusė, kuri man nuoširdžiai patinka, yra galimybė kurti savo alter ego. Visą gyvenimą buvau gera mergaitė, bijojau neįtikti, pradedant pažymiais ir baigiant pasirinkimais. Aš labai ilgai nepažinau savo seksualumo, jaučiausi purvina net apie tai galvodama, nes niekas su manimi apie tai nekalbėjo.
Čia aš esu tokia, kokia nesu kituose gyvenimo vaidmenyse, ir tame nėra nieko blogo. Darbas striptizo klube yra sunkus emociškai. Tai greiti, bet sunkūs pinigai. Tačiau dabar suprantu, kad jis suteikė man daug vidinių pokyčių. Aš nebesu ta drovi mergaitė, tvirtai moku pasakyti „ne“ ir nubrėžti savo ribas. Dabar girdžiu kažkada nutildytą savo balsą.
Nenoriu, kad galvotumėte apie mus kaip apie aukas ar tas, kurias reikia išgelbėti. Mes išsigelbėsime pačios.
Noriu, kad ne kalbėtumėte už mus, bet leistumėte kalbėti mums pačioms, be baimės. Noriu gyventi visuomenėje, kurioje nedrebėtų pirštai rašant šį tekstą, ir nereikėtų bijoti, kad kas nors iš artimųjų jį perskaitęs manęs išsižadės. Noriu, kad gerbtumėte ir šį darbą, nes nuo vaikystės girdžiu, kad „visi darbai verti pagarbos“, neišskirkite šio.
Sex work is work.
Seksualinis darbas yra darbas.
Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:
