„Okupacija turi baigtis.“ Taikos paieškos Izraelyje ir Palestinoje
Smurtas Palestinoje ir Izraelyje yra pasmerktas reguliariai atsinaujinti, kol išlieka okupacijos status quo, teigia metus Palestinoje dirbusi analitikė Justina Poškevičiūtė. Ji siūlo esmingai keisti žiniasklaidoje dominuojantį naratyvą apie šį konfliktą. Dalinamės jos esė ir gyventojų liudijimais.
Kai skelbiame šį tekstą šeštadienį dieną, nuo pirmadienio Izraelio kariuomenės atakos nužudė bent 132 palestiniečius Gazos Ruože, praneša Gazos sveikatos pareigūnai. Izraelio teigimu, Hamas paleido 2300 raketų į Izraelio teritoriją. Aštuoni izraeliečiai nužudyti.
Fadi Amereh, Jadal žinių ir kultūros centro (جدَل للمعرفة والثّقافة) Jordanijoje įkūrėjas, rašytojas, palestinietis:
„Pagrindinis dalykas, kurio nesupranta Vakarai – kad tai ne dviejų lygių jėgų konfliktas, o konfliktas tarp opresuotų žmonių, gyvenančių okupacijoje, ir okupanto. Tai, kas vyksta dabar, panašu į trečiosios intifados (palestiniečių ginkluoto pasipriešinimo – red.) pradžią. Žmonės vienijasi visoje istorinės Palestinos teritorijoje. Jie tai daro, nes yra praradę viltį, kad politinis taikos procesas jiems gali grąžinti bent dalį teisių. Pastaruosius metus buvo einama link dviejų valstybių įkūrimo sprendimo, bet šis procesas dabar yra paralyžiuotas.
Pasipriešinimas yra palestiniečių teisė ir natūrali reakcija į 73 metus trunkančią okupaciją, žemių grobimą, žmonių išvijimą iš namų. Į pasipriešinimą įsijungia palestiniečiai, turintys skirtingas politines pažiūras. Jie kovoja už teisę gyventi ir spręsti savo ateitį patys. Bet pastaruosius pora dešimtmečių auga ir islamistų judėjimas. Okupaciją palaikantiems Izraelio politikams jis naudingas – jie gali teigti, kad gina šalį nuo islamiško terorizmo.
Sunku pasakyti, kur visa tai nuves. Bet tikrai matau vienybę tarp žmonių. Taip pat matau, kad tarptautinės bendruomenės dėmesys vėl atkreiptas, nors nemažai metų ji buvo nusisukusi. Faktas, kad norint pasiekti taiką, opresija turi baigtis. Okupacija turi baigtis.“
Kristina (vardas pakeistas dėl saugumo), Izraelyje gyvenanti lietuvė:
„Izraelyje už raketas dabar baisiau galimas pilietinis karas. Vakar (trečiadienį) mūsų gatvėje rinkosi žydai nacionalistai iš „La Familia“ grupuotės. Jie žygiavo rėkdami „Mirtis arabams“. Haifos mieste „La Familia“ pradėjo žymėti namus, kuriuose gyvena arabai. Mano vyro tėtis yra arabas. Atrėmėm duris dviračiais ir kėdėm – niekada gyvenime nesu to patyrusi.
Žinau, kad jie smurtauja prieš etnines ir religines grupes, kurios nėra žydai. Šiuo metu labiausiai – prieš musulmonus. Tad nusprendėme mūsų namus „paversti“ krikščioniškais. Ant veidrožio pakabinome rožančių ir šv. Marijos paveikslėlį, kad matytųsi tik įėjus į namus. Padėjom butelį nugerto alkoholio. Paslėpėme visas arabiškas knygas. Tai buvo teatras, bet jo reikėjo, kad jaustumėmės saugūs. Raketos man jau buvę nebuvę, nėjau slėptis nuo jų į bunkerį. Man tai atrodė antrinė grėsmė. Tikroji grėsmė buvo ta, kad mus ateis ir nužudys. Nes mes ne žydai.
Mūsų name gyvena žydai iš Rusijos ir Gruzijos, taip pat Persijos, Tuniso ar Maroko. Mes visi esam geri draugai. Tuo tarpu smurtaujančios grupės politiškai yra iš tolimos dešinės. Jos palaiko Bibi (Izraelio ministrą pirmininką Benjaminą Netanyahu – red.). Tai yra žmonės, kurie buvo įgalinti po ministro pirmininko Yitzhako Rabino nužudymo (1995 m.). Dauguma jų narių turi protėvius, kilusius iš musulmonų ar arabų šalių. Sunku prisikasti prie priežasčių, kodėl jie taip elgiasi. Tai yra kombinacija sunkumų integruojantis į visuomenę, o taip pat – kariuomenėje patirtų traumų.
Šiuo metu mums padeda kaimynai, kurių dalis yra tikintys žydai. Vieni iš jų paskambino mano vyrui ir paklausė, kaip jis laikosi. Pasakė: „Būk atsargus ir sakyk, jei ko reikės.“ Noriu manyti, kad žmonės Izraelyje pradės vienytis. Nes tai, kas vyksta dabar, pavojinga ne tik arabams, bet ir žydams, kurie nepalaiko tolimos dešinės politinių idėjų ir nepriklauso nė vienai Bibi šalininkų grupei. Visiems dabar yra kilęs išlikimo klausimas. Visi turime būti kartu.
Tel Avive, Balfūro gatvėje, vyko didžiulė demonstracija, kurioje ir palestiniečiai, ir Izraelio žydai, skandavo „End the Occupation“ („Užbaikime okupaciją“) arabiškai. Panašios demonstracijos vyko kituose dideliuose miestuose – Haifoje, Jeruzalėje, Jafoje. Yra susibūrusi izraeliečių grupė, kuri garsiai sako, kad Bibi turi atsistatydinti ir priimti kaltinimus korupcija. Šie žmonės reikalauja lygybės visiems. Palaikymas jiems Izraelyje eksponentiškai auga, tuo tarpu palaikymas ministrui pirmininkui tokiu pat tempu mažėja. Tad tolimosios dešinės grupės yra paskutinis įrankis jam išlaikyti galią politikoje.
Reikia prisiminti, kad istoriškai žydai ir arabai šioje teritorijoje gyveno taikiai, kol nebuvo priimta nauja politinė linija. Abi pusės – ir arabai, ir liberalūs žydai – dėl šios takoskyros kaltina sionizmo ideologiją.“
Nadeen (vardas pakeistas dėl saugumo), palestiniečių žurnalistė.
„Esu palestinietė žurnalistė ir žurnalo redaktorė. Man 25-eri. Gyvenu Ramaloje. Dabartinė situacija eskalavosi, kai Izraelio teismas suteikė leidimą iškeldinti palestiniečius iš jų namų Sheikh Jarrah rajone Rytų Jeruzalėje. Maždaug 500 žmonių gresia netekti namų. Iškeldinimai turėjo būti galutinai patvirtinti ketvirtadienį, bet dėl protestų atidėti.
Reikia suprasti, kad visa tai neprasidėjo prieš dvi savaites. Tai prasidėjo 1948-aisiais. Nepaisant okupacijos, palestiniečiai myli gyvenimą. Mums vis tiek pavyksta dirbti, mums svarbu auginti Palestinos ekonomiką, kad galėtume čia pasilikti. Nes jei paliksime namus, naujakuriai juos tiesiog nelegaliai užims. Daugiau nei 60 proc. Palestinos žmonių yra nepilnamečiai. Augdami mes stengiamės mokytis, bet tai yra sudėtinga. Aš pati baigiau palestinietišką Alquds universitetą Jeruzalėje. 2015 ir 2016 m. ten vyko Izraelio kariuomenės atakos su ašarinėmis dujomis ir guminėmis kulkomis. Kitą dieną mes ateidavome į klasę ir mokydavomės toliau.“
Justinos Poškevičiūtės esė:
Kai 2013-aisiais pirmą kartą atvykau į Palestiną, naiviai ir arogantiškai galvojau, kad jau buvau daug ko mačiusi. Ir po karo tebeišminuojamus laukus Laose, ir žmonių be pilietybės sunkumus Tailande, ir socialines problemas namie, Europoje. Prie arogancijos prisidėjo ir tai, kad studijavau politikos mokslus – į Palestiną vykau atlikti magistro darbo tyrimo Centrinės Europos universitetui priverstinės migracijos ir vystymosi tema.
Atrodė, kad situaciją suprantu, bet išties nebuvau jai pasiruošusi. Stovėdama prie Vakarų Kranto barjero Betliejuje ir žiūrėdama į primargintus grafiti ir karinį apžvalgos bokštą, negalėjau patikėti savo akimis. Intelektualiai viską suvokiau, bet negalėjau priimti. „Karinė okupacija? Šiais laikais? Kaip?“
Nuo tos dienos praėjo aštuoneri metai, bet šis jausmas nepasikeitė. Nes nepasikeitė ir okupacijos faktas.
Bet rašau ne tam, kad dalinčiausi jausmais. Rašau, nes noriu dekonstruoti tai, ką šią savaitę matome žiniasklaidoje. Tai, kas dedasi Jeruzalėje, kodėl bombarduojamas Gazos Ruožas, kodėl matome protestų bangą, vilnijančią per istorinės Palestinos teritoriją. Ir kodėl įprastas naratyvas taip retai kvestionuojamas Vakarų žiniasklaidos.
Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:
Gilinantis į šį konfliktą, svarbu suvokti, kad Izraelio susikūrimo istorija nėra tokia neatraizgoma, kaip ją dažnai norima pristatyti. Istoriškai valstybių kūrimasis beveik visada pareikalaudavo smurto. Žemės būdavo vienijamos, dalijamos, viena žmonių grupė bandydavo prijungti kitą, kiti žmonės būdavo smurtiškai išstumiami. Kiek daug datų reikėdavo išmokti per istorijos pamokas. Ir daugelis jų – karų, kieno nors susikūrimo, kito skilimo.
Tad Izraelio atvejis šiuo atžvilgiu nėra išskirtinis. Europa ir JAV nenorėjo, kad po Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto žydai susikurtų savo valstybę jų žemynuose, todėl jiems buvo pasiūlyta iki tol britų valdoma Palestina. Kaip tuo metu sakyta: „Žemė be žmonių – žmonėms be žemėms“.
Žmonių ši žemė visgi turėjo.
Teritorija, kuri regione egzistavo iki 1948-ųjų ir buvo valdoma Jungtinės Karalystės, buvo padalinta Jungtinių Tautų rezoliucija. Palestiniečiams buvo palikta apie 43 proc. žemių, kita teritorija buvo numatyta žydų valstybės – Izraelio – įkūrimui. Palestiniečiai su tokiu padalijimu nesutiko. Britų mandatui nustojus galioti 1948-ųjų gegužės 14-ąją, Izraelis paskelbė nepriklausomybę. Palestinoje tą pačią dieną prasidėjo karas, po kurio Izraelis užėmė dar apie 60 procentų žemės, Jungtinių Tautų skirtos Palestinai. Daugiau nei 750,000 palestiniečių buvo išvaryti iš savo namų.
Per 1967-ųjų karą Izraelis okupavo naujas jau ir taip sumažėjusios Palestinos žemes. Tad kai šiandien kalbame apie okupuotas teritorijas, jas ir turime omenyje: Vakarų Krantą, Rytų Jeruzalę ir Gazos Ruožą.
Ši okupacija yra esminis to, kas dabar dedasi Izraelyje ir Palestinoje, kontekstas. Netgi sakyčiau: kontekstas ir yra viskas, kas dedasi.
Štai keletas šio konteksto pavyzdžių.
Tai – ir Vakarų Kranto teritorijos suskirstymas į zonas A, B, ir C, ir beveik visiškas zonos C užėmimas, ir ten esančių beduinų kaimų griovimai, ir patikros punktų paties Vakarų Kranto viduje įkūrimas, ir nelegalių nausėdijų statybos (pagal tarptautinę teisę, apgyvendinti savo valstybės gyventojus okupuotoje teritorijoje yra nelegalu). Kaip okupacijos simbolis per Vakarų Krantą vinguriuoja siena. Ji pastatyta teritorijoje, kuri, anot Jungtinių Tautų, turėtų priklausyti Palestinai.
Okupacija pasireiškia palestiniečių vandens išteklių, sienų, eksporto ir importo kontrole, taip pat Izraelio kariuomenės reidais ir vaikų suėmimais, dažnai įvykstančiais naktį ir beveik niekada nesuteikiant vaikams adekvačios teisinės pagalbos arabiškai. Okupacijos dalis yra ir palestiniečių iškraustymai iš Rytų Jeruzalės, užleidžiant namus Izraelio naujakuriams. Tai matome ir Sheikh Jarrah rajone, dėl ko aktyviai protestuojama šiomis dienomis.
Izraelis visa tai teisina savo saugumo užtikrinimu. Bet realybėje matome tikslingą politiką, kuria palestiniečiai stumiami į vis mažesnę ir labiau suskaldytą teritoriją. Socialiniai mokslai ir Jungtinės Tautos šitokį procesą apibrėžia kaip etninį valymą, tai daro ir dalis autorių.
Prie visko pridėjus dar ir pilietybės klausimą (aneksuotų teritorijų gyventojai nėra Izraelio piliečiai, net iš Rytų Jeruzalės gyventojų dažnai atimamas rezidentų statusas), gauname tai, ką balandį išleistoje 213-os lapų ataskaitoje „Human Rights Watch“ organizacija pirmą kartą pavadino apartheidu. Šį žodį okupacijai pavadinti jau seniau naudojo skirtingi autoriai ir nevyriausybinės organizacijos.
Pati Palestinoje gyvenau beveik metus, čia dirbau su keliomis nevyriausybinėmis organizacijomis bei kaip laisvai samdoma politikos komentatorė. Bet suprasti, kas iš tiesų čia vyksta, nereikia nei tiek laiko, nei politikos mokslų diplomų.
Matai Vakarų Kranto barjerą, kerti patikros punktus, kuriuose lietuviškas Europos Sąjungos pasas tau leidžia nuvažiuoti į Jeruzalę. Tuo tarpu norint tą padaryti vietiniams palestiniečiams, reikia gauti leidimą, ir net jei jį turi, nežinia, kiek turėsi laukti patikros punktuose. Jei važiuoji automobiliu ir palestiniečiai draugai atrodo „europietiškai“, kertant Vakarų Kranto ribą jaunučiai Izraelio kareiviai jų pasų turbūt nepaprašys. Gali toliau važiuoti, pavyzdžiui, prie jūros. Bet jei važiuoja vieni palestiniečiai, jų gali nepraleisti.
Pravažiuoji „tvarkingai“ atrodančius miestelius. Tai – nelegalios nausėdijos. Dalis žmonių juose turi baseinus. Vietiniams palestiniečiams, tuo tarpu, išsikasti šulinį Izraelio vyriausybė greičiausiai neleis.
Kambariokas, grįžęs iš darbo viename Palestinos universitetų, papasakoja, kad šiandien jo universitete įvyko reidas. Kitas draugas socialinėse medijose skelbia įrašus apie Izraelio kariuomenės reidą vienoje pabėgėlių stovyklų Nabluso mieste. Hebrone, kurio centre įsikūrusius Izraelio naujakurius saugo būriai kareivių, einu su palestiniečiu draugu iki vienos gatvės galo. „Tu gali eiti toliau, bet man čia negalima“, – sako draugas. Žinoma, jo nepalieku. Bet į atmintį įstringa.
Visgi, gyvenau Ramaloje, Vakarų Krante, kur situacija, kokia bebūtų, nėra tokia bloga kaip Gazos Ruože.
Gazos Ruožas – viena tankiausiai apgyvendintų teritorijų pasaulyje – išgyvena besitęsiančią humanitarinę krizę. Izraelio valdžia naujakurius iš čia iškraustė 2005-aisiais ir teigia, jog Gaza yra laisva, jog čia nėra okupacijos. Bet nuo 2007-ųjų buvo sugriežtinti apribojimai Gazos gyventojams, kas vadinama Gazos blokada. Ji prasidėjo po to, kai tarptautinės bendruomenės demokratiškais laikytuose 2006-ųjų rinkimuose Gazos gyventojai daugelio nuostabai nubalsavo už Hamas partiją.
Šiandien 2 mln. Gazos gyventojų negali laisvai šios teritorijos palikti. Gazos gyventojai nekontroliuoja savo žemės, vandens ir oro sienų, negali nuspręsti, ką importuoti ir eksportuoti. Jie negali pasistatyti oro uosto vietoje to, kurį jau seniau yra sunaikinusi Izraelio kariuomenė. Pasistatyti jūrų uostą irgi nebūtų naudos – vandens sieną kontroliuoja Izraelis. Uosto projektas dar 2000-aisiais buvo Izraelio sustabdytas. Tad kai Izraelio politikai sako, jog Gazoje karinės okupacijos nėra, tai reiškia tik tiek, kad ten fiziškai nėra karių. Bet Gazos blokada yra reali ir aktyvi.
Kas naujo okupacijos kontekste? Tai, kad be priverstinio palestiniečių šeimų iškeldinimo iš Sheikh Jarrah rajono, Izraelio pajėgos šią savaitę šturmavo Al Aksos mečetę, kai ten per švenčiausio musulmonų mėnesio Ramadano svarbiausias dienas susirinkę meldėsi palestiniečiai.
Besitęsiant Al Aksos šturmams ir protestų prieš Sheikh Jarrah brutaliems malšinimams, iš Gazos į Izraelį pasipylė Hamas raketos. Izraelis, kaip reakciją į jas, pradėjo bombarduoti Gazos Ruožą. Gegužės 14-osios rytą Izraelio kariuomenė patvirtino prie Gazos bombardavimo prisidėjusi žemės pajėgomis, neatmetama ir galimybė ten pasiųsti prie Gazos sienos mobilizuotus kareivius.
Reikia pastebėti vieną dalyką: dažnai žiniasklaidos kuriamame naratyve veiksmas, tarytum ne nuo pradžios įjungtame filme, prasideda tada, kai palestiniečiai pradeda priešintis. Izraelis Gazos atakas vadina savigyna. Bet čia svarbu pridurti, jog nors Jungtinės Tautos leidžia šalims gintis nuo kitų šalių agresijos, Tarptautinis Teisingumo Teismas kvestionuoja, ar okupuotos teritorijos būtų vertinamos kaip kita šalis, ar galime šį principą taikyti Izraeliui ir vadinti jo veiksmus savigyna.
Palestinos atstovai žiniasklaidos vis klausiami, ar smerkia Hamas raketas. Izraelio atstovai retai klausiami, ar smerkia savo pačių kariuomenės reidus Al Aksoje, savo pačių kariuomenės bombardavimus, kai bombos susprogdina civilius Gazos Ruože, iš kurio žmonės negali pabėgti.
Izraelis, anot jo vyriausybės ir jos naratyvą palaikančios didelės dalies žiniasklaidos, ginasi. Palestiniečiai, anot šio naratyvo, puola. Izraelis nuo raketų apsisaugo „Iron Dome“ priešraketiniu skydu. Gaza priešraketinės sistemos neturi, neturėjo nė per vieną iš trijų karinių operacijų, kurias Izraelio kariuomenė čia įvykdė per pastaruosius dešimt metų.
Trys bombardavimai: tiek jų patyrė dešimtmečiai Gazos vaikai. Daugiau nei 40 procentų Gazos vaikų kenčia nuo potrauminio streso sindromo. Okupacija atsisuka ir prieš Izraelio vaikus – potrauminio streso sindromą čia patiria virš 9 procentų vaikų.
Bet sugrįžtu prie žiniasklaidos.
Pokalbis joje dažniau susikoncentruoja į Hamas ir jų veiksmus, bet labai retai keliama pora kitų svarbių klausimų. Pimas: ar Izraeliui galioja tarptautinės humanitarinės teisės konflikto proporcingumo principas? Šis principas draudžia pulti tokius karinius objektus, kurie gali sukelti netyčinę mirtį arba žalą civiliams, padaryti žalos civiliniams objektams, ir kurių padariniai būtų didesni nei tikėtasis karinis pranašumas, gautas ta ataka. O pulti civilinius objektus tarptautinė humanitarinė teisė apskritai draudžia.
Antras klausimas: ar okupuotoji pusė turi teisę gintis? Vaiko metamas akmuo į kareivį gali pasibaigti vaiko suėmimu ir laikymu (net be teismo) Izraelio kalėjime. Taikūs protestai – ką dabar irgi matome visame Izraelyje – gali pasibaigti policijos smurtu ir suėmimais. Netaikūs protestai – taip pat. Raketų leidimas baigiasi neproporcingos galios naudojimu ir civilių, įskaitant vaikų, mirtimis.
Tad jeigu nenori tyliai nieko nedaryti, kas tuomet yra „leidžiama“ palestiniečiams bei juos palaikantiems Izraelio žydams?
Na, o jei kartu leisimės į ne nuo pradžių prasidėjusį filmą ir visgi pradėsime pokalbį nuo Hamas raketų, tęskime jį taip: ne, Hamas raketų neturime pateisinti. Bet turime suprasti, kodėl jos leidžiamos. Ir kreipti diskusiją esminių klausimų link. Turime įsivardinti, kas turi galią pabaigti karinę okupaciją ir Gazos Ruožo blokadą. Ar galią turi okupuotieji, ar okupantas?
Šie klausimai atskleidžia ir keistą bet kokių taikos derybų tarp Izraelio ir Palestinos išeities tašką: jog prie derybų stalo susėda neva dvi lygios pusės. Okupuotosios pusės klausia, ką ji gali pasiūlyti okupantui, jei nori taikos. Ir jei nepasiūlys nieko, atrodys, jog tos taikos ji nenori.
Saugumas, orumas, žmogaus teisių užtikrinimas – to nusipelno visi be išlygų regiono gyventojai, nepriklausomai nuo to, kas to dabar turi daugiau. Tad kas padėtų judėti taikos link?
Kalbant apie taikos planus, dažniausiai minimi du galimi sprendimai Palestinos klausimu.
Pirmas – tai dviejų nepriklausomų valstybių įkūrimas pagal dabartines ribas. Viena Izraelio valstybė ir viena Palestinos. Ką tai iš tikro reikštų? Suskaldytą ir nesusisiekiančią Palestiną. Nežinia, ką daryti su nelegaliai dabar Vakarų Krante gyvenančiais naujakuriais. Kartu tai reikštų, kad palestiniečiai turėtų išsižadėti savo teisės sugrįžti ten, kur gyveno iki 1948-ųjų.
Dalinai dėl pastarosios priežasties Hamas nenori oficialiai pripažinti Izraelio kaip žydų valstybės, ką pats Izraelis paskelbė prieš keletų metų. Toks pripažinimas iš palestiniečių pusės būtų atsižadėjimas praeities, atsižadėjimas fakto, kad visai neseniai čia buvo jų namai. Galbūt tai netgi reikštų tarptautinės teisės palestiniečiams garantuojamos teisės sugrįžti į buvusius namus atsisakymą.
Kitas sprendimas – viena demokratinė valstybė visiems. Lygios teisės piliečiams, baigta karinė okupacija. Nuo Viduržemio jūros iki Jordano upės – viena valstybė, kurioje visi gyvena oriai. Kur nėra jėgos asimetrijos, antrarūšių piliečių, patikros punktų ir nuo mažumės skiepijamos baimės ir priešiškumo.
Bet kad tai įvyktų, reikėtų politikos moksluose dažnai akcentuojamo nematomo ištekliaus: politinės valios. Karinei okupacijai išmontuoti užtektų ir finansų, ir žmogiškųjų išteklių. Bet politinės valios priimti tokį sprendimą dabartinė Izraelio vyriausybė neturi. Užtenka paminėti tai, jog vienas Likud partijos – tos pačios, kuriai priklauso Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu – chartijos punktų yra neleisti susikurti nepriklausomai Palestinos valstybei.
Tad reikia didžiulių pokyčių Izraelio politikoje ir esminio postūmio iš Izraelio visuomenės. Reikia daugiau taikių protestų ir kitokių rinkimų rezultatų.
Pokyčiui pasiekti taip pat reikėtų to, ko istoriškai reikėjo ne vienam žmogaus teisių pažeidimus vykdžiusiam režimui: spaudimo iš išorės. Praktiškai tai reikštų, kad JAV turėtų liautis teikti Izraeliui karinę pagalbą, dabar siekiančią 3,8 milijardo JAV dolerių per metus. Taip pat reikėtų, kad JAV nebevetuotų Izraelio veiksmus smerkiančių Jungtinių Tautų rezoliucijų, ką darė jau virš 40-ties kartų, įskaitant ir vos ką tik, gegužės 13-ąją. Kol JAV nepasmerks ir nenustos remti Izraelio karinės okupacijos, sunku įsivaizduoti pokyčius.
Per paskutinį Gazos karą 2014-aisiais, Izraeliui vykdant operaciją „Apsauginė riba“, ketvirtadalis visų žuvusiųjų buvo palestiniečiai vaikai. Operacijos kaina buvo daugiau nei 500 vaikų. Jei JAV nepasmerkė Izraelio agresijos po to, sunku nuspėti, koks faktorius JAV politiką pakeistų.
Ką galime padaryti mes? Visų pirma, daugiau apie tai kalbėti. Dalintis informacija, daryti spaudimą savo vyriausybėms, kad jų parama Izraelio vyriausybei nebebūtų „patogi“. Kad besitęsiant karinei operacijai, nesitęstų patogi tyla.
Reikia suprasti, kad vienas skaudžiausių paradoksų šioje situacijoje yra tas, kad kol okupacija tęsis, saugumo nebus nė vienai pusei – ne tik palestiniečiams, bet ir izraeliečiams. 40 proc. izraeliečių, gyvenančių periferijoje, sako, kad nesijaučia saugūs. Tai yra visiškai suprantama. Kol bus okupacija, tol bus ir pasipriešinimas jai.
„Bei jei Izraelis „atsidarys“, jei turėsime vieną valstybę, kurioje žydai nebebus dauguma, kas bus tada? O jeigu tada jų teisės bus varžomos?“ – girdėjau klausiant ne kartą. Na, čia reikia kvestionuoti visą klausimo logiką: anot jos, reikia vykdyti opresiją prieš kitus, kad jos nevykdytų prieš tave?
Jeigu su tuo sutinkame, neišvengiamai sutinkame ir su tuo, kad vienų žmonių teisės yra svarbesnės. Kad vienų žmonių gyvenimai turi daugiau vertės ir kad sutinkame palaikyti karinę okupaciją, kad taip viskas ir liktų.
Labai tikiuosi, kad jūs su tuo nesutinkate.
Ir kad sutinkate su tuo, kad ten, kur egzistuoja karinė okupacija, ten nėra nei orumo okupuotiesiems, nei saugumo okupantams.
Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:
Justina Poškevičiūtė yra politikos komentatorė ir garso žurnalistė. Ji baigė politikos mokslų ir kino studijas Getisburgo koledže, JAV, o politikos mokslų magistro laipsnį įgijo Centrinės Europos universitete Budapešte. Dirbo su technologijų kompanijomis Pietų Amerikoje ir Europoje bei su nevyriausybinės organizacijomis Tailande ir Palestinoje. Šiuo metu Justina dirba komunikacijų srityje Jordanijoje su nevyriausybine organizacija, padedančia pabėgėliams iš kaimyninių šalių ir tolimesnių regionų.