Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) tvirtina, kad skiepai nuo COVID-19 neturėtų būti privalomi. Valdžios įstaigos, anot PSO, turėtų verčiau „supažindinti žmones su duomenimis“, kurie padėtų savarankiškai apsispręsti. Tačiau su vaikų skiepais dirbantys gydytojai ir ekspertai iš patirties žino: žmonės tuose pačiuose duomenyse įskaito beprotiškai skirtingų dalykų. Įvairūs skiepams priešiški tinklalapiai ir grupės taip pat referuoja į mokslą, bet jų interpretacijos skiriasi nuo bendro mokslininkų sutarimo.

Pandemija praplėtė mūsų mokslinį žodyną. Dabar daugelis prie stalo laisvai diskutuojame apie R skaičių ar antikūnus. Tačiau mokslininkų kalbėjimo būdas gali trikdyti aiškių ir tiesmukų atsakymų ieškančius žmones. Kai tyrimai nerodo, kad skiepai ir vėliau atsiradusios ligos yra tarpusavyje susiję, ar tai reiškia, kad sąsajos nėra? O ką reiškia, kai statistinis reikšmingumas nepakankamas, bet individai mato – ar sakosi matą – aiškų ryšį? Kad susigaudytų moksle, daugumai reikalingas vedlys – gydytojas, bendruomenės lyderis, o vis didesnei visuomenės daliai – internetinis influenceris. Pasitikint pastaraisiais, nesunku tapti dezinformacijos auka.

Kaip mums teigia Karalienės Marijos universiteto Londone globalios visuomenės sveikatos dėstytojas Jonathanas Kennedy, pažeidžiamiausia yra visuomenės grupė, esanti tarp įsitikinusių vienaip ir įsitikinusių kitaip. „Apie požiūrį į skiepus pravartu mąstyti kaip apie spektrą, kurio viduryje yra didelė grupė – sėdintieji ant tvoros, arba tie, kuriuos galima įtikinti“, – teigia jis. Ši vidurinė grupė tampa dezinformacijos taikiniu, nes stengiasi išsiaiškinti, kaip elgtis yra teisingiausia. J. Kennedy sako: „Jie gauna informaciją iš abiejų pusių (esančių už ir prieš skiepus – aut.) ir stengiasi susigaudyti, kas jiems būtų geriausia.“

„Daktaras „Google“ yra labai geras. Ten galima rasti daug teisingos informacijos, paremtos moksliniais tyrimais. Tačiau galima rasti ir nemažai klaidinančios informacijos, ypač skiepų tema“, – apie kliovimąsi internetiniais šaltiniais sako Santaros klinikų Vaikų priėmimo-skubios pagalbos skyriaus gydytoja-konsultantė Sigita Burokienė. Savo darbe jai tenka skubiai spręsti, kaip gydyti sunkiai sergančius vaikus. Šiuos įgūdžius ji padeda ugdyti ir Vilniaus universiteto studentams – būsimiesiems medikams. Jei į skyrių atvežamas meningokokine infekcija užsikrėtęs vaikas, komandai gali tekti amputuoti jo pirštus, rankas ar kojas. Nė vieni metai nepraeina be mirčių (2018 m. nuo šios infekcijos mirė penki, 2019 m. – šeši pacientai). Tačiau net tokios grėsmės akivaizdoje kai kurie tėvai tiki, kad skiepas nuo meningokokinės infekcijos, kuris nuo 2018 m. yra įtrauktas į vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, pavojingesnis už pačią ligą.

„Mums atrodo – kodėl turėtume rizikuoti savo vaiko sveikata? Tačiau apie penktadalis tėvų galvoja, kad jo vaikas meningokokine infekcija nesusirgs, o iš tikrųjų ji plinta labai lengvai“, – stebisi S. Burokienė.

Burokienė ne tik gydo sunkiai sergančius vaikus – ji taip pat dalyvauja Europos vaistų agentūros (EVA) Pediatrijos komiteto veikloje. Ši agentūra paskutinėmis gruodžio dienomis patvirtino pirmą, o sausį – ir antrą bei trečią vakcinas nuo COVID-19. „Pandemija parodė, kodėl skiepai yra svarbūs“, – teigia S. Burokienė. EVA komitete nagrinėdama vaistų vystymo planus, ji puikiai žino, kurie komponentai dažnai gąsdina vaikų tėvus. „Natūraliai žmogaus organizme yra tam tikras formaldehido kiekis, daug kartų didesnis nei gali būti vakcinose. Taip pat žmonės bijo aliuminio, tad stengiamasi naujas vakcinas gaminti be jo. Tačiau jeigu aliuminis vakcinos sudėtyje visgi yra naudojamas kaip adjuvantas (imuninio atsako stipriklis), jo kiekis yra daug kartų mažesnis, nei gaunant su maistu. Į vakcinos sudėtį gali būti įtraukti tik saugūs vadinamieji papildomi komponentai“, – ramina vaikų ligų gydytoja. Tačiau moksliniai argumentai įtikina ne visus.

Šiuo metu Lietuvoje, pagal profilaktinių skiepijimų kalendorių, vaikams iki 16 metų skiriama 10 skiepų. 2019 m. įvykęs tymų protrūkis, kai atvejų skaičius šoktelėjo iki 297 milijonui gyventojų ir tapo didžiausias Europos Sąjungoje, parodė, kad skiepų nuo tymų, raudonukės ir endeminio parotito (MMR vakcina) aprėptis buvo nepakankama. Dauguma (638) užsikrėtusiųjų buvo suaugę asmenys, įskaitant 105 sveikatos priežiūros darbuotojus. Didžioji dalis suaugusiųjų nežinojo, ar buvo skiepyti nuo tymų. Kaip rodo Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenys, kas trečias pacientas patyrė komplikacijų ir atsidūrė ligoninėje.

Anot PSO, pažeidžiamiausi yra jaunesni kaip penkerių metų vaikai: jiems tymai labiausiai linkę baigtis plaučių uždegimu, encefalitu, negrįžtamais smegenų pažeidimais ar mirtimi. Virusas taip pat pakerta organizmo atsparumą kitoms grėsmėms. Lietuvoje 2019 m. 59 tymais užsikrėtę vaikai iki ketverių metų (iš 131 užsikrėtusiųjų) atsidūrė ligoninėje. Išsigandę viruso, pasiskiepijo virš 23 tūkst. suaugusiųjų – daugelis savo lėšomis, nes privalomasis sveikatos draudimas MMR vakciną suaugusiesiems kompensuoja tik po kontakto su tymais užsikrėtusiu asmeniu. Visoje ES tais metais nuo tymų mirė du kūdikiai ir ketverių nesulaukęs vaikas.

Tarp besikankinančių nuo tymų buvo ir vilnietės Alionos draugės dukra. Aliona neskiepijo trijų savo vaikų iš keturių. „Supratau – oho, tymai arti. Bet kad būčiau pagalvojusi apie save ar apie savo šeimą? Man neatrodė ir neatrodo, kad tymai vaikams yra labai sunki liga. Jeigu mano vaikai būtų susirgę, manau, kad būtų tiesiog persirgę. Dėl savęs ir savo šeimos man baimė nekilo“, – interviu gegužės pabaigoje pasakojo ji.

Pasak mokslininkų, tam, kad visuomenė, įskaitant ir šiam skiepui per mažus kūdikius, būtų apsaugota nuo tymų, reikia paskiepyti net 95 proc. vaikų. ES sveikatos portalo duomenys rodo, kad Lietuva pasiekė šį lygį 1996 m. ir išlaikė iki 2010 m. Po to skiepijimo apimtys nukrito žemiau vadinamojo grupinio imuniteto lygmens. Kaip rodo Pasitikėjimo skiepais ES 2018 m. ataskaita, 78 proc. Lietuvos gyventojų pasitikėjo šios vakcinos saugumu.

Augindama pirmą vaiką, Aliona vadovavosi profilaktinių skiepų kalendoriumi, bet dažnai pasikartojančios vaiko alergijos jai ėmė kelti klausimų. „Nesu iš tų mamų, kurios sako, kad skiepai skatina autizmą ar yra tiesiogiai susiję su alergijomis. Bet manau, kad alergija, kaip ir vėžys, yra autoimuninė liga. Kadangi skiepai yra invazija į žmogaus imuninę sistemą, tai kažkoks ryšys galbūt ten galėtų būti. Aš nesakau, kad taip ir buvo mūsų vaiko atveju, bet tai buvo vienas iš dalykų, kuris privertė mane susimąstyti – kas būtų buvę, jeigu būtume neskiepiję? Gal dabar būtų lengviau? Kai gimė antras vaikas, man buvo įtarimas, kad ir jis galėtų būti alergiškas – sprendžiant iš jo virškinimo raidos. Ankstesnė patirtis man signalizavo, kad gal visgi šito vaiko nereikėtų skiepyti. Tai buvo vienas iš motyvų.“

Stebėti besikankinantį savo vaiką tėvams yra siaubinga patirtis. Pediatrijos profesorius iš Filadelfijos Paulas Offitas žurnalui „Scientific American“ papasakojo, kad jo paties dukrą po vieno iš skiepų ištiko traukuliai. Tačiau mokslininkas pabrėžė, kad pasauliniu mastu šalutinis skiepų poveikis būna retas ir laikinas. Tiesiog, kaip teigia pasitikėjimo skiepais ekspertė Heidi Larson, kiekvienas su sveikatos apsauga susijęs skandalas ilgam įsirėžia žmonių atmintyje. Taip prieš daugiau kaip dešimtmetį Prancūzijoje nutiko su pandeminio gripo vakcinomis, tada pasitikėjimas skiepais apskritai susilpnėjo. Tyrimai rodo, kad daugiau informacijos ar didesnis visuomenės raštingumas sveikatos klausimais nebūtinai padės įgyti pasitikėjimo.

2019 m. Eurobarometro apklausos duomenys rodo, kad tik 30 proc. respondentų Lietuvoje nurodė, jog per paskutinius penkerius metus nuo ko nors skiepijosi patys ar jų šeimos nariai. Tai vienas mažiausių rodiklių ES. Iš atsakiusiųjų, kad jų šeimose kas nors skiepijosi, daugiau kaip pusė teigė, kad jiems taip patarė šeimos gydytojai. Įvairūs ekspertai akcentuoja, kad šilti ir pasitikėjimu grįsti santykiai su šeimos gydytojais yra gyvybiškai svarbūs visuomenės pasitikėjimui skiepais.

Auginant alergišką pirmagimį, Alionai tokio šilto ir pasitikėjimu grįsto santykio su šeimos gydytoju trūko: „Su juo bendraudama visą laiką jaučiausi tokia durna mamytė. Kai vėl tapau nėščia, sulaukiau komentaro ir dėl skiepų. Tada išėjau ir pakeičiau gydytoją. Savo vaiką taip pat perrašiau.“

Norėdama apsispręsti dėl antrojo vaiko skiepijimo, Aliona nuėjo į naujosios savo šeimos gydytojos paskaitą apie skiepus. „Tai jokiu būdu nebuvo paskaita už ar prieš skiepus, bet iš tos paskaitos, man atrodo, visi išėjo patvirtinę savo nuostatas, – prisimena Aliona. – Aš supratau, kad šitoj vietoj vieno atsakymo nebus. Turiu susidėlioti argumentus ir tiesiog nuspręsti. Ta paskaita man buvo lūžinis momentas, kai nusprendžiau, kad, mano atveju, argumentų prieš yra daugiau.“

„Vaikai nėra identiški. Ne visi vienodos sveikatos, ne visi vienodai serga. Paėmus tą patį gripą – vieni serga stipriau, kiti silpniau. Net tos pačios šeimos nariai. Iš vieno pavyzdžio labai rizikinga daryti išvadas, – teigia pavojingomis ligomis susirgusius vaikus gydanti S. Burokienė. – Tikrai kas nors gali turėti neigiamos patirties. Organizmas gali reaguoti audringiau nei įprastai. Bet neteisinga būtų sakyti „aš daugiau nebeskiepysiu“.“

Profesorės Erica Weintraub Austin ir Porismita Borah rašo, kad į susirūpinusius tėvus nutaikytos dezinformacijos skleidėjai naudojasi jų pasitikėjimo, grėsmės baimės, empatijos ir nerimo jausmais. Norintiems pradėti dialogą su skiepų skeptikais jos siūlo vengti gąsdinimo ir vietoje to kurti empatiją. Feisbuko diskusijų grupių apie skiepus nariams pažįstamas „YouTube“ kanalo „Ar tikrai“ autorius Vainius Volungevičius stengiasi ramiai, bet neužleidžiant pozicijų, atremti su mokslu prasilenkiančius argumentus. „Ta tema išlįsdavo ir kitur, pavyzdžiui, veganų / vegetarų grupėse. Visada guodžia, kad ne tik prisiekę skiepų priešininkai ieško informacijos internete – ieško visi abejojantys“, – sako jis. Viename savo vaizdo įraše filosofinį išsilavinimą turintis aktyvistas primena, kad nenustojame pasitikėti greitosios pagalbos automobiliais vien dėl to, kad kartais jie sukelia avarijas.

Aliona tiki ligų hierarchija. Nuo kai kurių ligų, galbūt ir COVID-19, ji savo šeimą skiepyti planuoja. Tuo tarpu vilnietė Dalia (pašnekovės prašymu vardas pakeistas) laikosi nuomonės, kad Vakarų medicina apskritai neveiksminga, ir medicininių intervencijų reikėtų kiek įmanoma vengti. „Vaistinėje perku tik pleistrus arba peroksidą. Man nereikia vaistų, man nereikia jokių medikamentų, jokių gydytojų. Gal kraujo tyrimą pasidarom kartą per metus, bet iš tikrųjų turėti stiprų imunitetą nieko nekainuoja, tiesiog reikia savo valios pastangų norint sveikai gyventi ir maitintis, subalansuoti darbo ir poilsio režimą, aktyviai leisti laisvalaikį. Tai labai paprasti būdai, visiems prieinami, tačiau todėl, kad niekam neneša pelno, nėra ir reklamuojami, apie tai nerašomi straipsniai. Ir dabar mes girdim, kad nuo koronaviruso mus išgelbės vakcina arba vaistai, bet negirdžiu apie tai, kaip stiprinti imunitetą, jokios informacijos, ką daryti, kaip save apsaugoti.“

Pastaruoju metu nemažai su sveikata susijusių nuostatų yra permąstomos, vyksta aktyvios diskusijos. Imuninę sistemą stiprina aktyvus gyvenimo būdas, grynas oras ir sveika mityba, bet ligoms vis tiek pavyksta pramušti organizmo gynybą. Pasak PSO, COVID-19 atveju gydymo nėra, tik pagalba simptomams palengvinti. Išvengti šios ligos šiuo metu gali padėti kruopščiai patikrintos, saugios ir veiksmingos vakcinos.

Kaip teigiama 1997 m. išleistame JAV tyrėjo Steveno L. Hocho straipsnyje, sovietiniais laikais didelių skiepijimo apimčių padėjo siekti politizuotos masinio skiepijimo programos. Straipsnyje autorius tyrinėja, kaip sovietinė valdžia praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje masinį skiepijimą pasitelkė savo autoritetui visuomenėje stiprinti. Kvalifikuotiems felčeriams lankant kiekvieną vaiką, skiepijimo kampanijos buvo „darbui imlus ir dėl to labai matomas prievartinis valstybės spaudimas“. Tuo metu, kai daugelis gydymo įstaigų skundėsi nepakankamu finansavimu, TSRS pirmenybę teikė prevencinei medicinai. Daugybė šeimos gydytojų darbo valandų buvo skirta tėvams lankyti ir šviesti. S. L. Hochas tiksliai nuspėjo, kad posovietinėms valstybėms sunkiai seksis rasti lėšų tokioms kampanijoms ir teks ieškoti individualizuotų, savanorišku pasirinkimu grįstų priemonių.

Autoriaus prognozuotus iššūkius matome šiandieninėje Lietuvoje. „Tikėtina, kad istoriškai susiformavusi rutininė sistema nepajėgi dorotis su iššūkiais, tokiais kaip vis dažnesnis neigiamas požiūris į skiepus ir augantis visuomenės mobilumas“, – Europos sveikatos sistemų ir politikos stebėjimo įstaigos 2018 m. ataskaitoje rašė Liubovė Murauskienė. Ji pabrėžė, kad bendrosios praktikos gydytojams pakeitus pediatrus, stipri žinių apie vaikiškas ligas ir skiepus bazė sueižėjo.

Klaipėdos universiteto tyrėjų komandos atlikta Tauragės administracinės teritorijos gyventojų apklausa, išleista žurnale „Visuomenės sveikata“, parodė, kad tik ketvirtis kaimo gyventojų skiepija vaikus pagal rekomenduojamų skiepų kalendorių (skirtingai nei miestelių gyventojai, kurių du trečdaliai vaikus skiepija), o 43 proc. kaimo gyventojų vaikų neskiepija apskritai. Kas trečio jų vaikai skiepyti tik kai kuriomis vakcinomis. Tyrėjams paklausus apie tokio pasirinkimo priežastis, pusė skiepams skeptiškų kaimo gyventojų teigė, kad jiems taip patarė draugai ar giminės. Tačiau nespecialistų nuomonė paveikė tik kas šimtojo miestiečio sprendimus – 15 proc. neskiepijančių respondentų sakė norėję, kad imunitetas vaikams išsivystytų natūraliai.

Dalia įsitikinusi, kad veganiška mityba, aktyvus gyvenimo būdas, kompresai ir eteriniai aliejai – pakankama apsauga nuo ligų. Ji laiko save Antoine’o Bechamp’o teorijų apie gyvenimą mikroorganizmų ir jų skatinamo natūralaus imuniteto apsuptyje pasekėja. Šią teoriją ji atrado bendraudama su besilaukiančioms šeimoms skirtų kursų dalyviais. Keli dalyviai, taip pat jos darbdavė ir kaimynas, prisipažino savo vaikų neskiepijantys. „Man tie žmonės yra autoritetai – išsilavinę, apsišvietę, apsiskaitę. Man buvo keista, kodėl jie renkasi neskiepyti ir kodėl jie per daug apie tai nekalba, nepasakoja ir nesidalina su manim. Na, tiesiog kilo toks natūralus smalsumas“, – pasakoja du neskiepytus vaikus auginanti moteris.

„Jungtinės Karalystės žiniasklaidoje dažnai pastebime, kad skeptiškai skiepų klausimu nusiteikę žmonės vaizduojami kaip trenkti ar neišmanėliai urviniai. Iš tikrųjų jie renka informaciją iš abiejų pusių ir stengiasi susigaudyti, kas yra geriausia“, – sako populizmo ir priešiškumo skiepams ryšius tyrinėjantis J. Kennedy. Remdamasis psichologijos tyrimais, Danas Gardneris savo knygoje apie rizikos pojūtį pabrėžė, kad žmonės instinktyviai bijo į kūną patenkančių teršalų (pirmykštėje bendromenėje – vandens šaltinių), net kai mokslas sako, kad visos preparato sudedamosios dalys yra saugios. Ši baimė kai kuriuos žmones skatina ieškoti informacijos, kuri patvirtintų jų nuogąstavimus.

Sumažėjus skiepijimo apimtims, o tėvams pradėjus remtis vis įvairesniais autoritetais, Lietuvos vyriausybė pamėgino imtis griežtesnių priemonių padėčiai valdyti. 2013 m. kilus daug mažesniam nei 2019 m. tymų protrūkiui, tuometis sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis išleido įsakymą, kuriuo reikalauta į darželį pristatyti skiepų pažymą, norint, kad vaikas būtų į jį priimtas. Įsakymas būtų įsigaliojęs 2016 m., suteikiant Seimui laiko pritaikyti įstatymus. Tačiau naujieji reikalavimai suerzino ne tik skiepų priešininkus, bet ir manančius, kad valstybė iš principo neturėtų reguliuoti tokių dalykų.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (LGKT) gavo daugiau kaip 20 skundų, esą nauja tvarka pažeidžia skiepų priešininkų religinius įsitikinimus. LGKT atmetė skundus ir apgynė savo poziciją teisme. Po metų skundų skaičius šoktelėjo iki 64. Seimas nedrįso pakeisti įstatymų ir suteikti teisinės bazės ministro įsakymui.

Tada keturi Seimo nariai kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Dangutė Mikutienė ir Gintaras Tamošiūnas buvo Darbo partijos atstovai. Kiti kreipęsi Seimo nariai buvo Aurelija Stancikienė iš „Drąsos kelio“ ir Liberalų sąjūdžio narys Vitalijus Gailius. 2016 m. teismas nusprendė, kad įsakymas pažeidžia teisės viršenybės principą. Tų metų rinkimus laimėjo vieningos nuomonės skiepų klausimu neturinti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Ji vietoje priverstinių priemonių žadėjo visuomenę šviesti.

Tačiau per jų kadenciją MMR skiepijimo apimtys toliau krito, kol 2018 m. pasiekė žemiausią lygį. Paklaustas, ką dabar mano apie savo iniciatyvą užkirsti kelią skiepų pažymų reikalavimui, liberalas V. Gailius telefonu sakė, kad yra už skiepus, bet kaip teisininkas laikosi nuomonės, kad skiepai negali būti privalomi. Priešingu atveju, pasak jo, reikėtų keisti Konstituciją.

Minėtoje Klaipėdos universiteto mokslininkų apklausoje du trečdaliai miestiečių palaikė reikalavimą pateikti skiepų pažymas. O štai kaimo gyventojai buvo linkę atsakyti, kad, jų manymu, tokių priemonių reikalauja farmacininkai, kad tėvai turi turėti teisę rinktis, arba iš viso neturėjo nuomonės; reikalavimą palaikė tik kas devintas.

Artėjant 2020 m. rinkimams, visuomeninis transliuotojas LRT paprašė kandidatų įvardyti savo poziciją dėl reikalavimo paskiepyti į švietimo įstaigas priimamus vaikus. Dabartinė premjerė Ingrida Šimonytė TV debatuose atsakė, kad skiepai nėra tik asmeninės laisvės klausimas ir kad reikėtų remtis tuo, ką pataria mokslininkai.

Dvi vaikų neskiepijančios pašnekovės iš Vilniaus sakėsi viešų diskusijų skiepų klausimais vengiančios. Bet jei tikimybė, kad skiepų pažymų bus reikalaujama, vėl iškils, jos teigė pasirašysiančios peticijas ir dalyvausiančios protestuose. Aliona sako stipriai nesitapatinanti su kitais skiepų priešininkais. „Net jeigu mūsų požiūris į skiepus sutampa, aš nebūtinai sutinku su jų argumentais. Mano argumentai gali skirtis nuo jų. Nusprendžiau, kad visada bus argumentų už ir prieš. Aš savo darbą padariau, pasigilinau kiek man leido aplinkybės, protas ir šaltiniai, kuriuos tuo metu turėjau, ir nusprendžiau, kad dabar taip yra. Gal kažkas atsitiks gyvenime, kas privers mane savo poziciją peržiūrėti.“

COVID-19 pandemija parodė, kad tirštai apgyvendintame ir susipynusiame pasaulyje imunitetas yra ne tik individo, bet ir visuomenės reikalas. „Reikėtų prisiminti savo senelių, prosenelių istorijas. Kiek vaikų numirdavo? Dėl natūralios atrankos neišgyvendavo trečdalis. Labai dažnai vaikai mirdavo nuo infekcinių ligų. Turbūt nereikėtų dairytis atgal“, – sako gydytoja S. Burokienė, darbe nuolat susidurianti su šeimomis, kurios tikėjosi, kad pavojingos ligos į jų aplinką nepateks.

Daugumai balsų skelbiant, kad šviesti yra geriau nei reikalauti, labai mažai kas įsivaizduoja, kaip tiksliai atrodytų toks švietimas. „2016–2017 m. atlikau Lietuvos mokslininkų apklausą norėdama pamatuoti, kaip jie supranta mokslo komunikaciją. Atsakymuose, kaip vieną iš komunikacijos tikslų, jie įvardijo informacijos perdavimą. Ne dialogo kūrimą, ne visuomenės nuomonės temperatūros matavimą, bet būtent informacijos perdavimą“, – pažymi mokslo komunikacijos tyrėja Austė Valinčiūtė, kuri yra apgynusi disertaciją apie skiepų temos pateikimą medijose.

„Žinutės, kurios telkia dėmesį būtent į informaciją, sausų faktų perdavimą, gali turėti bumerango efektą. Kalbant apie mokslo komunikaciją skiepų tema Lietuvoje, mums reikia suprasti prieš skiepus pasisakančių tėvų nuomonę, suprasti jų argumentus, taipogi – suprasti, kokia komunikacija yra efektyvi bendraujant su tais, kurie yra ant šiokio tokio slenksčio. Man atrodo, šita tėvų grupė yra labai svarbi.“

Lietuvos socialinių tyrimų centro apklausos duomenys rodo, kad gruodį skiepytis nuo COVID-19 neketino apie ketvirtadalis gyventojų – maždaug tiek, kiek ir liepą, kai kuriamų vakcinų saugumo duomenys dar nebuvo prieinami. Dalis respondentų sakė, kad apskritai nepasitiki skiepais ir bijo šalutinio poveikio. Net kas dešimtas išvis abejojo viruso egzistavimu. Socialinių tyrimų šia tema vis dar nedaug, bet panašu, kad dvejonės, prasidėjusios tėvų grupėse ir socialiniuose tinkluose, paveiks ir tai, kaip Lietuvai pavyks suvaldyti taip stipriai visuomenę pakeitusios pandemijos iššūkį.