Niu Heiveno (angl. New Haven) mieste Konektikuto valstijoje esu jau du mėnesius. Nepaisant europiečiams skirtų draudimų kirsti sieną dėl COVID-19 prevencijos, atvykti čia galėjau išimties tvarka. Nors išimties priežastis maloni – man buvo skirta Juozo Kazicko studijų stipendija, – jausmai dvejopi, nes daugiausia laiko praleidžiu namuose. Universitetas dirba visu tempu, bet virtualiai. Į miestelį leista grįžti tik mažai daliai studentų. Įėjimas į universiteto pastatus yra ribotas arba visai negalimas. Net ir bibliotekų skaityklose besilankančiųjų – maža.

Šios reguliacijos yra susijusios ne tik su universiteto iniciatyva, bet ir su visos valstijos nuostatomis kovai su pandemija. Kitaip nei kai kuriose kitose (lyg tyčia, konservatyvias politines jėgas remiančiose) valstijose, Konektikute gyventojai gerbia rekomendacijas viešumoje dėvėti kaukes, laikytis atstumo, dažnai plautis rankas ir vengti susibūrimų. Visgi pandemijos pasekmės čia, kaip ir visoje šalyje bei pasaulyje – matomos. Daug viešųjų įstaigų ir verslų užsidarė arba dirba ribotai, fiksuojamas išaugęs prarastų darbo vietų skaičius, o gyvenantieji arti ir žemiau skurdo ribos kenčia dar labiau.

Kad nebus lemta pamatyti įprasto šios vietos veido, supratau jau pildydama dokumentus vizai gauti. Visgi žinojau, kad, nepaisant dabartinio konteksto (o gal būtent dėl jo), mano patirtis bus ypatinga. Ne tik dėl koronaviruso sąlygotos ramybės, bet ir dėl 2020 metų prezidento rinkimų audros. Daug draugų ir artimųjų man sakė: „Na, bent jau būsi JAV tokiu įdomiu metu!“

Tai nėra pirmas mano vizitas į Jungtines Valstijas rinkimų metu. Nuo 2016-ųjų lapkričio iki 2017-ųjų vasario čia rinkau interviu savo doktorantūros tyrimui. Kalbėjausi su JAV gyvenančiais lietuviais iš vadinamųjų „išvietintų asmenų“ diasporos (tai žmonės, Antrojo pasaulinio karo metu bėgę į Vakarus ir laikinai gyvenę displaced persons, arba DP, stovyklose; Lietuvoje šiuos į JAV emigravusius lietuvius pradėta vadinti „dipukų karta“ – red.) Medijų fonas tuo metu virė nuo rinkimų informacijos, o mano maršrute kaip tik išsidėstė tokie politiškai aktyvūs miestai kaip Niujorkas, sostinė Vašingtonas ir Čikaga.

Rinkdama žmonių pasakojimus apie diasporines patirtis, spėjau „prisigerti“ ir susirūpinimo dėl rinkimų. Trumpo išrinkimas daug kam buvo neįtikėtinas. 2017-ųjų sausį buvau Čikagoje, kur, kaip atsakas į Trumpo inauguraciją, vyko nacionaliniu mastu organizuotas Moterų maršas (angl. Women’s March), į gatves išvedęs ketvirtį milijono čikagiečių bei miesto svečių, taip pat ir mane. Vien stebint plakatus buvo akivaizdu, dėl ko labiausiai buvo – ir tebėra – susirūpinusi ši visuomenės dalis: rasinės diskriminacijos ir ksenofobijos, lyčių ir galimybių lygybės, mažumų teisių, ginklų kontrolės problemos, klimato krizės, pavojaus demokratijai.

Visgi, nepaisant aplinkoje dominavusio šoko ir nusivylimo rezultatais, vis dar buvo galima jausti pro nerimą prasibraunančią pozityvią energiją. Atrodė, kad tai tėra nesusipratimas. Kad Trumpas netruks įrodyti savo nekompetencijos ir greitai nuvils net jam kadenciją patikėjusius rinkėjus. Kad visuomenės daliai, kuri neįvertino šalies susiskaldymo masto ir jo giliau nei manyta įsišaknijusių priežasčių, tereikia įjungti aukštesnę budrumo pavarą. Jų laukė keturi varginantys metai stebint ir reaguojant į vieną po kito šokiruojančius naujosios administracijos pasisakymus, veiksmus ir aroganciją.

Panašių sentimentų neformaliame pokalbyje 2016-aisiais išreiškė ir Jeilio Kultūros ir intelektualiosios istorijos profesorė Marci Shore, kurios kursą apie totalitarizmą klausau šį kartą sugrįžusi į JAV.

„Kokia Amerika yra iš tikrųjų pamačiau tik tada, kai buvo išrinktas Trumpas“, – sakė ji tada. Ir pridūrė, kad niekada anksčiau nebuvo taip aktyviai įsiliejusi į politines diskusijas, niekada anksčiau nejautė tiek atsakomybės šviesti apie groteskiškus istorijos atspindžius ir pavojus, ir niekada anksčiau jai nebuvo taip sunku išlaikyti intelektualinę distanciją bandant įsiklausyti ir suprasti Trumpo rėmėjų argumentus.

Shore taip pat pasidalino savo prisiminimu apie pokalbį su Slavenka Drakulić, kroatų žurnaliste ir rašytoja, be kitų nuopelnų žinoma ir dėl savo knygos „They Would Never Hurt a Fly: War Criminals on Trial in The Hague“ (2004), kurioje aptariamas visuomenės susvetimėjimo ir abejingumo tragizmas Balkanų karo 1990-iais kontekste. Drakulić, mėgindama nuraminti Shore, pusiau juokais, pusiau rimtai jai pasakė, kad ši kol kas nesirūpintų – radikalūs pokyčiai neįvyksta pernakt. Ji dar turi kelerius metus su šeima persikelti į kitą šalį, jeigu to prireiktų (pati Drakulić taip ir padarė – paliko Kroatiją – red.).

Juokas juokais, bet pati turiu draugų amerikiečių, kurie nusprendė palikti tėvynę visam laikui būtent dėl neraminančio sociopolitinio nuosmukio.

Kognityvinis disonansas tarp to, kokias Jungtines Amerikos Valstijas įsivaizduojame ir kokios jos yra „iš tikrųjų“ (jeigu tai išvis įmanoma apčiuopti), pažįstamas ir man, tik dėl kitokių priežasčių. Esu tranzitinės kartos atstovė, gimusi prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą ir (iš)augusi Vakarų ir Rytų įvaizdžių makalynėje. JAV čia buvo idealizuotos kaip vakarietiškas gausybės, laisvės, įvairovės ir galimybių viziją atstovaujantis kraštas – kaip priešprieša tik ką kapituliavusiai sovietinei blogio imperijai.

Mano vaikystės prisiminimuose gausu padrikų fragmentų apie „amerikoniškus“ labdaros atvežtus žaislus, taip norėtus įmantrius parkerius, pirmą kartą dar stiklo buteliuke paragautą „Coca-Colą“, kramtomą gumą su „Donaldo“ ar „Baywatch“ lipdukais. Norėjosi net polietileninių maišelių, papuoštų madingų modelių fotografijomis. Eiti į parduotuvę su babytės pasiūtomis drobinėmis „terbelėmis“ tada buvo gėda. O dabar tik su tokiomis ir teeinu, nes augant atėjo supratimas, kad gausa ir kapitalistinė vartojimo mašina turi ir labai rimtų tamsiųjų pusių.

Su tamsiosiomis tarptautinės ir vidaus JAV politikos pusėmis, istoriniais nusikaltimais ir socialinėmis problemomis ilgainiui irgi teko susipažinti. Kiekvieną kartą, kai tenka čia būti, vis pagaunu save naiviai neatsistebinčią, kad vizualiai viskas atrodo lygiai kaip iš matytų filmų, bet sociokultūriškai – kartais net kardinaliai priešingai, nei tikėčiausi.

Nors JAV vis dar gali džiaugtis savo vieta globalioje politinėje arenoje, toli gražu ne viskas yra gerai jų viduje. Tad žmonės, kurie augo su panašia JAV vizija kaip aš ir kurie nėra susipažinę su šalies piktžaizdėmis arba paradoksais, dažnai lygiai taip pat nustemba, kai bandau jiems papasakoti apie masinio įkalinimo problemą, policijos brutalumą (abu, beje, stipriai istoriškai surištus su rasine galios dinamika), amerikiečių priešiškumą tokioms kitose šalyse įprastoms praktikoms kaip universali sveikatos apsauga ar ginklų kontrolė.

Šias ir kitas įtampas visgi galima pajusti gatvėje, ore, bendraujant su vietiniais, stebint viešąją ir medijų erdves. Tai toli gražu nėra tik Trumpo kaltė. Yra sutinkama, kad takoskyra tarp konservatyvius ir liberalius idealus išpažįstančių JAV gyventojų didėja jau daugybę metų. Tačiau sutinkama ir su tuo, kad prie jos didinimo ir abipusės pagiežos tirštinimo neabejotinai prisidėjo skaldanti dabartinio prezidento ir jo administracijos retorika, demonizuojanti savo kritikus ir žiniasklaidą, propaguojanti suklastotų naujienų ir „alternatyvių faktų“ koncepciją, nesmerkianti radikalių grupuočių, nesišalinanti simpatizuoti diktatoriams, kritikuojanti (o kartais tiesiog neigianti) mokslą, demonstruojanti izoliacionistinę politiką bei nesigėdijanti įžeidaus tono ir žodyno mažumų ir kitų pažeidžiamų grupių atžvilgiu.

Sąrašą būtų galima tęsti, bet tikriausiai ir nereikia sakyti, kad, jeigu turėčiau teisę, už šios administracijos perrinkimą nebalsuočiau. Todėl, ko gero, šiuo metu būti valstijoje, kurios dauguma balsuoja už demokratus, yra psichologiškai lengviau negu būtų gyvenant vienoje iš „raudonųjų“ valstijų.

JAV yra gyva vizualinės politinės komunikacijos kultūra, todėl net ir praėjęs vos kelis miesto blokus ir rajonus gali lengvai „išskaityti“ vietinių gyventojų politines pažiūras ir komentarus jiems rūpimomis temomis ir aktualijomis.

Vienas tokių komentarų, kurį pamačiau išėjusi apsižvalgyti, buvo eilinė metalinė pašto dėžė, ant kurios per trafaretą buvo išpurkšti žodžiai this machine kills fascists (liet. ši mašina žudo fašistus).

Iš pirmo žvilgsnio niekiniame minimalaus valstybinio turto „išdarkyme“ slepiasi itin subtili kultūrinė asociacija su dabartinėmis rinkimų aktualijomis. Demonstratyviai kritikos nepriimančio Trumpo ir jį supančio rato žmonių elgesys bei nedviprasmiškai radikalią dešinę reprezentuojantys pasisakymai (arba sąmoningai praleistos progos juos pasmerkti) vis dažniau yra interpretuojami kaip autoritarizmo ženklai, galimai grasantys ilgalaikiam JAV demokratijos integralumui.

Vienas tokių su rinkimais susijusių pasisakymų yra balsavimo paštu kvestionavimas ir bandymas atbaidyti rinkėjus, dėl pandemijos negalėjusius ar nenorėjusius atvykti į rinkimų taškus. Minėto grafičio gudrumas dar ir tas, kad pats pasakymas yra priskiriamas amerikiečių folkmuzikos legendai Woodie Guthrie, antruoju himnu laikomos dainos „This Land is Your Land“ autoriui, kurio gitarą puošė būtent šis užrašas.

Visgi, be iškalbingų pašto dėžių, mieste kone kiekvieno namo kiemas ir langai signalizuoja jame gyvenančių balsą arba tiesiog skatina savo balsą išreikšti kitus ateinant balsuoti. Tokios viešosios įstaigos kaip bažnyčios imasi ir praeivių balsą siekiančių įtraukti iniciatyvų. Štai netoliese mano laikinų namų esančios bažnyčios kieme iškilo didžiulis ženklas su užrašu No justice – no peace („Be teisingumo nėra taikos“ – vienas pagrindinių judėjimo „Black Lives Matter“ šūkių – red.). Praeiviai gali užrašyti, ką jie galėtų padaryti rasinio teisingumo ir taikos užtikrinimo vardan.

Tokios iniciatyvos, mano akimis, yra įkvepiančios ir sveikintinos. Visgi, kaip minėjau, Niu Heivenas yra demokratų burbulas. Pavažiavus į kitas vietas ir valstijas, ženklų panorama keičiasi signalizuodama kitą spektro pusę ir tik įrodydama, kad amerikiečiai pasidaliję į dvi viena kitos nebenorinčias klausyti ir menkinančiais epitetais kitos pusės pasirinkimą bandančias aiškinti stovyklas.

Pirmą dieną po balsavimo, kaip įprasta, prisijungiau prie jau minėtos Marci Shore seminaro, kuriame kas savaitę analizuojame su totalitarizmu susijusią literatūrą, diskutuojame apie jos aktualumą šių dienų kontekste ir vis pagauname save sakant „čia apie mus“. Visgi šįkart prie literatūros net nepriėjome. Iki galutinių rinkimų rezultatų dar buvo likusios bent pora dienų, bet Trumpas dar trečiadienio naktį (kaip ir išpranašauta Bernie Sanders’o ir kitų) skleidė remarkas apie savo rinkimų sėkmę ir paštu atsiųstų balsavimo biuletenių skaičiavimo nelegitimumą. Taip ir praleidome dvi valandas diskutuodami, kas yra dešinieji ir kairieji rinkėjai, apie tautos susiskaldymą ir nesusišnekėjimą, švenčiamą melą, konspiracijos teorijas ir tiesiog paprastą nusišnekėjimą, tiesos svarbą ir nesvarbą, bei kitomis „smagiomis“ temomis, kurios tiesiog viesulu sukasi ne tik mūsų galvose, medijose, bet, tikėtina, ištrūks ir į gatves.

Nors galiausiai „svyruojančiose“ valstijose suskaičiavus paštu atsiųstus biuletenius, jie nulėmė Joe Bideno pergalę, akivaizdu, kad ramybės ir susitaikymo šis rezultatas taip paprastai neatneš. Tai yra rekordinis balsavimas išreiškusiųjų savo balsą prasme. Visgi šalis taip pat yra rekordiškai susipriešinusi, o Trumpas signalizuoja neketinantis atiduoti mandato.

Kaip man, tik atvykus į Niu Heiveną, pasakė amerikietė draugė iš Sietlo: „Gintare, baisiausia yra tai, kad šįkart mes, JAV, „demokratijos vėliavnešys“, turime rūpintis, kad rinkimų rezultatai būtų gerbiami ir apsaugoti.“ Taigi, kol girdžiu Bideno pergalę signalizuojančius automobilius ir žmones, linkiu amerikiečiams ir įvykius sekantiesiems ramybės.