Po dešimtmečio tarptautinės patirties į Lietuvą grįžusi urbanistė taip pat savanoriauja „LT Big Brother“ mentorystės programoje, skautuose, Architektūros fonde ir savo namo bendruomenėje. Šis pokalbis su ja – bandymas suprasti ir praktinius tokio gyvenimo klausimus, ir moralinius: kiek savanoriauji dėl kitų, o kiek dėl savęs? Ar savanorystė nėra tik viešojo sektoriaus problemų lopymas? Ar savanorystė gali pakenkti?

Žurnalistas Karolis Vyšniauskas svarsto apie savanoriavimą, Elena – patyrusi savanorė. Dalinamės jų susitikimu.

Išgirskite garsiną interviu versiją:

Savanoriauji iniciatyvoje „Niekieno vaikai“. Papasakok apie ją daugiau.

„Niekieno vaikai“ atsirado iš kelių mamų iniciatyvos. Gulėdamos ligoninėje su savo vaikais, jos pamatė vienišus ligonius vaikus, kurie kažkam tarsi priklauso, bet iš tiesų yra palikti. Šios mamos subūrė organizaciją. Savanoriai, kurių dabar beveik 200, turi budėjimo grafiką: kai atsiranda vaikas Vilniaus, Kauno, o šiandien mačiau, kad jau ir Klaipėdos bei Panevėžio miestuose, jie yra iškviečiami. Ir aš prieš 10 minučių gavau skambutį, kad rytoj naktį turiu budėjimą.

Ką praktiškai reiškia budėjimas ligoninėje?

Budėjimas reiškia, kad tu atlieki mamos ir tėčio funkciją vaikams, kurie neturi tėvų arba kurių tėvai negali būti šalia, kai jie serga ligoninėje. Mes su jais žaidžiame, vedame į procedūras, migdome, praleidžiame naktį. Budėjimas užtikrinamas 24 valandas per parą. Dažniausiai vaikams yra nuo kelių mėnesių iki septynių metų, bent ką aš esu mačiusi.

Kiekvieno savanorio įsipareigojimas – budėti penkis kartus per mėnesį po penkias valandas. Naktinis budėjimas šiek tiek ilgesnis, kad netrukdytų miegui. Jei tik turiu galimybes, susidėlioju grafiką taip, kad išlikčiau prie vaiko kuo ilgiau. Tikslas – kad prie vaiko budėtų tie patys žmonės ir jam nebūtų kaitos. Kiekvieno mėnesio gale gauni tvarkaraštį, kurį savanoriškai supildai. Jei negali susiderinti su darbais dieną, tai budi vakarais, savaitgaliais. Įspūdingiausias budėjimas buvo Kūčių naktį ir pabudimas ligoninėje su vaiku Kalėdų rytą.

Kūčių vakarą nebuvai su savo šeima?

Buvau, bet devintą valandą vakaro išvažiavau. Tai įsimintinas įvykis – ligoninėje Kalėdos labai įdomios. Jaučiama bendrystė tų, kurie dirba dėl mūsų sveikatos. O tada grįžau ryte ir pusryčiavau su savo šeima. Aišku, tai ir mano šeimos indėlis, kad galiu tą daryti.

Kodėl tai darai?

Daugybę dalykų darau todėl, kad man įdomu. Taip pat jaučiu pareigą užpildyti spragas sistemoje. Anksčiau dirbusi valstybiniame sektoriuje labai gerai suvokiu, kad valstybė susideda būtent iš mūsų. Mes, kaip piliečiai, turime prisidėti savo neapmokamomis valandomis tuo, kuo galime.

Mano šeimoje daug valandų skiriama savanorystei. Žinau, kad prosenelė, turėdama labai didelį ūkį ir vaikų, vis tiek savanoriavo savo bendruomenei ir darė daugiau negu jai pačiai reikėtų savo gerbūviui. Didelė mokykla man yra skautavimas, tokie principai, kaip: padėti mažesniam, mokytis iš vyresnių, jeigu matai, kad esi reikalingas – padėk. Mes patys dar vis statome valstybę, ji yra jauna – 30-ties metų. Tiek, kiek mes kiekvienas įdėsime, tiek ir turėsime.

Kiek savanorystė yra dėl kito žmogaus, o kiek dėl pačios savęs?

Man atrodo, čia galioja taisyklė pirmiausia pradėti nuo savęs. Savanoriaujant šnekėti apie ego mes labai bijome, bet jis yra – tu turi jausti prasmę sau. Labai svarbu suprasti, kodėl tau to reikia, nes kitaip neatiduosi širdies.

Daug kas iš mano aplinkos klausia: „Kaip tu būni prie vaikų, kaip tau nesunku?“ Yra sunkumo jausmas, bet, kai matai silpnesnį labai gerai suvoki, kad gyveni rojuje. Ypač išėjus iš ligoninės ryškiomis spalvomis pradedi matyti, kad turi viską, ką tik galima turėti. Man asmeniškai buvimas nekomfortabilioje situacijoje yra savo limitų pažinimas. Taip pat savanorystė yra ir įsiprasminimas: ką aš palieku po savęs? Kitas dalykas, tu pasidalini tam tikra energija: kažką duodi ir kažką gauni. Mainai man yra labai svarbus aspektas.

Bet ar šie mainai sąžiningi? Ligoninėje esančių vaikų dėka savanoriai turi galimybę geriau save pažinti, o tada – išeiti. Vaikai išeiti negali.

Kai buvo pirmieji „Niekieno vaikų“ savanorių mokymai, koordinatoriai klausė, kodėl atėjome. Kadangi tada dirbau valstybės strateginiame lygmenyje su Lietuvos Respublikos bendruoju planu, šios savanorystės prasmė man buvo dvejopa. Vienas dalykas – padėti vaikams, kurie neturi artumo su kitais žmonėmis, nes sesutės tiesiog negali būti jiems tėvais. Kitas dalykas – užsienyje yra tokios praktikos, kuomet kurdamas strateginius dokumentus, eini žiūrėti į grandinę, kaip jie yra įgyvendinami. Iš profesinės pusės man labai gerai pamatyti, kur yra spragos.

Savanorystė yra pagalba ir ligoninės darbuotojams. Pamatę, kad tai labai aiškiai suorganizuotas savanoriškas darbas, nenutrūkstantis 24 valandas, jie pasikliauja tavimi kaip tėvu ar laikinuoju globotoju, galinčiu pasirūpinti vaiku ir palengvinti jų darbą. Yra daug diskusijų apie tai, kad pripratiname vaikus prie rankų. Bet svarbu tų rankų duoti nors tam tikrą laiką, kad jie būtų tai pajautę. Tai yra pojūčių pažadinimas. Nemanau, kad vaikai lieka toje pačioje pozicijoje.

Kada savanorystė pasidaro bėda? Aš esu labai kritiška savanorystei Afrikos, Azijos šalyse, kuri, deja, dažnai neorganizuota. Trūksta sistemos, kad tai taptų ilgalaikiu ir galinčiu save išlaikyti projektu, kad specialistas važiuotų į tą pačią mokyklą mokyti anglų kalbos su tam tikra metodika, o ne mokytų „ką žinau“. Taip galima padaryti daugiau žalos nei gero.

Aš svarsčiau prisijungti prie „Niekieno vaikų“. Viena iš baimių – per daug prisirišti. Reguliariai leidžiant laiką su vaiku užsimezga ryšys. Tačiau vieną dieną jūs nebesusitinkat ir tu nebegali šio ryšio pratęsti. Kaip su tuo susitvarkai?

Taip, tu prisiriši, kaip ir prie bet kurio žmogaus, su kuriuo nuoširdžiai bendrauji. Bet yra taisyklės, kurių reikia laikytis. Mes ten pirmiausia esame dėl vaikų poreikių patenkinimo tol, kol jie ligoninėje. Daugiau nieko nesprendžiame. Kelias valandas esi dėl vaiko – tai tavo užduotis. Ir ji baigiasi. Kiek gali tuo metu, tiek savęs atiduodi.

Bet jei vaikas ir toliau tavęs laukia? Jei jums pavyko užmegzti ryšį, jūs abu patiriate praradimo jausmą

Bet tai yra gyvenimas. Kiek mes sutinkame žmonių, kurių nebeturime savo gyvenimuose dėl tam tikrų priežasčių? Savanoriaudamas tu žinai, kad negalėsi jo įsivaikinti, pasiimti, pabūti. Eini susikoncentravęs į tas penkias valandas. Čia ir yra tai, ką minėjau apie savo limitus.

Vadinasi turi būti emociškai brandi asmenybė, suvokti ribas ir žinoti, kad patirsi praradimo jausmą. Jei su tuo gali gyventi – tada turėtum imtis šios veiklos, o jeigu ne – galbūt gali pakenkti ir sau, ir vaikui?

Taip. Yra įvairių savanorystės formų. Ši forma yra emociškai sukrečianti. Reikia su savimi susitarti. Ašaros bėga, bet stengiesi jų nerodyti, nes matai už save žymiai mažesnį ir silpnesnį.

Iš to išeiti yra įvairių būdų. Iš ligoninės dažniausiai pareinu pėstute, nes man reikia valandos, kol sugrįžtu į savo erdvę ir savo gyvenimą. Atitrūkti man labai padeda buriavimas, kalnai. Kiekvienam yra skirtingi būdai pabūti vienam: galima skaityti knygą, išgerti ramiai kavos. Man atrodo, gyvenime labai svarbu išmokti atsijungti ir atsiriboti. Nes kitaip mintys ir emocijos užsivelia.

„Niekieno vaikuose“ labai padeda aiški struktūra. Koordinatoriai atlieka nuostabų darbą, mes visi žinome, ką reikia daryti. Labai padeda kasmėnesiniai susitikimai arba mokymai, kuriuose pasidalini išgyvenimais. Tada supranti, kad ne vienas tai patyrei, kad visiems atsitinka.

Ar savanorystė gali kompensuoti tai, ko pats neturi?

Savanorystėje įsiprasminimo ieškoma dėl visokių priežasčių: artimųjų neturėjimo, žmonės eina ieškoti prasmės po krizių ir traumų asmeniniame gyvenime. Mano principas, kuriuo vadovaujuosi toks: jei žmogus gali padėti kitam vedamas savo asmeninių ieškojimų – nuostabu. Jeigu mes prisidedame prie didesnio tikslo kartu – labai gerai.

Esu vienoje konferencijoje ir verslo klubo susitikime kalbėjusi apie tai, kad valstybė – tai mes. Yra daugybė iniciatyvų, kurios užpildo spragas: „Maisto bankas“, „Niekieno vaikai“, dirbantys su buvusiais kaliniais. Jeigu mes iš 150-ties auditorijoje esančių žmonių savo artimiausius metus nors po vieną dieną skirtume savanorystei, situacija būtų kitokia.

Valstybiniame sektoriuje atidirbau du metus, bet svarbu kad mes kiekvienas būtume susipažinę su juo. Norėčiau, kad darbas valstybiniame sektoriuje būtų prestižinė pozicija. Mes kalbame apie prestižinį mokytoją, turėtų būti ir prestižinis tarnautojas. Skandinavijoje taip yra. Neturėtų būti, kad grįžęs į rinką turi šešėlį dėl to, kad dirbai valstybei. Tai yra didžiulė patirtis ir dovana.

Noriu užbaigti klausimu, kurį perduoda bendradarbė Julija Tuleikytė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dėstytoja, kuri pati yra nemažai savanoriavusi. Ji klausia: „Kokią žinutę neša terminai „savanoriauti“ ir „savanoris“? Ar jie tinkami? Veiksmas savo noru tarsi pasižymi autonominiu laisvės aspektu, tačiau tuomet šį terminą galima būtų vartoti kalbant apie tai, ką veikiame kasdien, pavyzdžiui, valgome savanoriškai, miegame savanoriškai. Tačiau tokiu būdu juk mes jo nevartojame. Terminas dialektiškai žaidžia su savo priešybe – nenoru. Kiekvieną kartą sakydami šį žodį tarp eilučių lyg ir pasakome, kad tai, ką talpiname po savanoriavimo sąvoka, žmonės paprastai daro nenoriai, per prievartą ar už pinigus. Galbūt šiais laikais tinkamesnis terminas būtų „pilietinis aktyvumas“? Ar būtų galima nukaldinti terminą, kuris pabrėžtų būtent šios žmonių grupės – savanorių – išskirtinumą, moralę, atsakomybę? Koks šis terminas galėtų būti?“

Julija labai gerai palietė pilietinį aktyvumą. Skautavimą irgi sunku pavadinti savanoryste, nes tu tame tiesiog gyveni. Šūkis „Dievui, tėvynei, artimui“ yra užkoduotas manyje nuo senų laikų. Savanorystė artimoje aplinkoje: organizacijose, profesinėse asociacijose, kiemo bendruomenėje, fonduose, skautavimas atsako į tam tikrus pilietinio aktyvumo aspektus – buvimą aktyviu bendruomenės nariu, gerbūvio tvarkymą. Pilietinis aktyvumas ir yra dviejų žodžių kombinacija, kuri tai atliepia ir man labiausiai atsako į klausimą, kuo aš užsiimu laisvalaikiu ir kodėl.

Aš jaučiu įsipareigojimą dalintis, nes man gyvenime pasisekė. Turiu šeimą, saugią aplinką, galimybę studijuoti tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Kai galvoju, gal jau sustoti, kiekvieną kartą ateina mintis, kad vis dėlto reikia dalintis. Mano močiutė pasakė: „Aš su arkliais iki Rygos nuvažiavau. Mano pasaulis buvo Ryga, tavo pasaulis – Afrikos, Azijos žemynai, Lotynų Amerika. Bet visada žinok, kad turi grįžti, nes turi pasidalinti tuo, ką sužinojai, pamatei ir išmokai. Tavo šaknys ir atsakomybė yra čia.“