Praėjus 80 metų nuo Vilniaus geto likvidavimo NARA pradeda tinklalaidžių seriją „Ir mes iš Vilniaus“, kurioje kalbamės su jaunais Vilniaus žydais, ieškančiais savo santykio su milžinišku praradimu paženklintu miestu ir tarp multikultūriškumo ir nacionalizmo laviruojančia Lietuvos visuomene.

Tai yra antrasis ciklo interviu. Pirmąjį, su vilniete Naomi Koc, išgirskite čia.

Vilniečiai Ani Gandžumian gali sutikti Vilniaus dailės akademijos koridoriuose, kur magistro studijose ji gilinasi i daiktų dizainą. Pati Ani dar nedrįsta prisistatyti daiktų dizainere. Veikiau save vadina kūrėja ir atradėja. Ją taip pat galite matyti Vilniaus kavinėje „Raštinė“, kur ji dirba barista. Arba klausytis jos atrinktos muzikos „Radio Vilnius“ autorinėje laidoje „Hyper moves“.

Ani niekada neakcentuoja savo tapatybės. Jei kas paklausia, iš kur ji, atsako, kad iš Lietuvos, o vardas – armėniškas.

Ani augo Vilniuje, armėno ir lietuvės šeimoje. Abi jos prosenelės – žydės. Tėčio močiutė – Ukrainos, mamos – Jungtinių valstijų. Tėvai Vilniuje ją leido į žydų darželį ir mokyklą. Čia ji mokėsi hebrajų kalbos ir buvo aktyviai įsitraukusi į veiklas žydų bendruomenėje, kurios puoselėja tradicijas.

Baigusi mokyklą, Ani nuo žydų bendruomenės atitolo. „Ir mano mama turi maišytų šaknų, ir tėtis nėra grynas armėnas. Tai aš iš viso šito mikso jaučiuosi pasisėmusi daugiau pasaulietiškumo jausmo“, – apie savo tapatinimąsi kalba ji. Tapatybė Ani „yra labiau apie tai, ką pats susikuri aplinkui“. Jos atveju – kūrybą ir veiklas, kuriose ji save realizuoja.

Kūryboje Ani daug dėmesio skiria androginiškumo principui. Tai ji sieja su maištu: „Aš pati buvau šiek tiek maištiška stereotipų ar taisyklių atžvilgiu, kurios man atrodydavo nesąžiningos. Mane žavi tai, kaip provokuoja tam tikri dalykai, būdingi tam tikrai lyčiai.“

Ani santykis su žydiška savo puse – taip pat jos maištingumo išraiška. Bet galiausiai ji ją prisijaukino. Išgirskite jos istoriją.