Pagrindinė Konvencijos idėja užfiksuota jos pavadinime – „Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo“. Sutartis buvo sudaryta 2011 m. Stambule, todėl vėliau ji imta vadinti tiesiog Stambulo konvencija.

Trisdešimties puslapių dokumente išskiriamos Lietuvai aktualios nuostatos: visapusiška pagalba ir apsauga nuo smurto nukentėjusiems asmenims, baudžiamosios teisinės pasekmės dėl persekiojimo ir skirtingų institucijų susitelkimas siekiant smurto prevencijos.

Smurtas artimoje aplinkoje Lietuvos įstatymuose buvo apibrėžtas prieš dešimt metų. Iki tol tokios teisinės kategorijos nebuvo – smurtas namuose buvo laikomas tokia pat smurto rūšimi kaip ir kitos. 2011 m. priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas tokį smurtą priskyrė prie visuomeninę reikšmę turinčių nusikaltimų. Tai reiškia, kad nukentėjusiųjų interesams ėmė atstovauti valstybė. Nukentėjusiesiems nebereikia rašyti skundų, o policijos pareigūnams, teisėjams ir prokurorams buvo organizuojami mokymai apie tai, kaip atpažinti smurtą artimoje aplinkoje.

Tačiau vis dar nemažai sričių, kur pokyčių trūksta, o smurto prevencijai skirtų priemonių nepakanka.

„Stambulo konvencija yra labai geras priemonių juodraštis, kuris parodo, ką reikia padaryti, kad galėtume kuo labiau apsaugoti žmones nuo smurto artimoje aplinkoje ir smurto dėl lyties“, – sako Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė.

Ko trūksta dabartiniuose mūsų įstatymuose ir ką galėtų atnešti Stambulo konvencija? Pirmiausia, Konvencija pateikia naują sąvoką: „smurtas dėl lyties“. Taip pripažįstama, kad dėl smurto artimoje aplinkoje žymiai dažniau kenčia moterys, todėl tai išskiriama kaip atskira kategorija ir pažymima, kad šiai problemai spręsti reikalingos kompleksinės priemonės. Konvencija pabrėžia, kad vyrai taip pat gali tapti smurto artimoje aplinkoje aukomis, ir taip pat juos gina. Taip pat ir visas kitas visuomenės grupes, nepaisant dėl jų „lyties biologiniu aspektu, lyties socialiniu aspektu, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo nacionalinei mažumai, turto, kilmės, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, amžiaus, sveikatos būklės, negalios, civilinės būklės, migranto arba pabėgėlio statuso ar kito statuso“.

Stambulo konvencija įveda ir „persekiojimo“ sąvoką. Dabartiniai Lietuvos įstatymai nesaugo smurtą artimoje aplinkoje ir smurtą dėl lyties patyrusio žmogaus nuo persekiojimo. B. Sabatauskaitė paaiškina, ką tai reiškia realybėje: „Nuo smurto nukentėję žmonės pasakoja, kad kartais patiria persekiojimą ir dešimt metų. Smurtautojas naudojasi tiek vaiko teisių apsaugos darbuotojais, tiek socialiniais darbuotojais, persekioja per darbo vietas ir vaikų ugdymo įstaigas. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme mes turime nuostatas, kurios sako, kad reiktų iškeldinti smurtautoją, bet jos nėra pakankamos.“

Dar Konvencija išplečia „seksualinio smurto“ sąvoką ir sako, kad „sutikimas atlikti seksualinius veiksmus turi būti duodamas savanoriškai ir laisva valia“. Pastaraisiais metais dvylika Europos valstybių į savo įstatymus įtraukė nuostatą, kad seksas be sutikimo prilygsta išprievartavimui. Tarp jų – Belgija, Danija, Vokietija, Jungtinė Karalystė, Švedija, Airija ir kitos.

Konvencija kalba ne tik apie smurtą artimoje aplinkoje, bet ir apie seksualinį priekabiavimą, ir įtvirtina nuostatą taikyti baudžiamąsias ar kitas teisines priemones. Šiuo metu, pagal Baudžiamąjį kodeksą, seksualinis priekabiavimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik jeigu buvo priekabiauta prie „pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens“. Tačiau realiai bylų pagal šį straipsnį beveik nėra, nes tai įrodyti labai sunku.

Tačiau kai Lietuvoje kalbama apie Stambulo konvenciją, dažnai smurtas prieš moteris nėra pagrindinė tema. Konvencijos priešininkai siekia šią sutartį parodyti kaip „Trojos arklį“ – neva po kilniu tikslu apsaugoti moteris slapta norime keisti požiūrį į lytis, netgi panaikinti jų sąvokas. Visus šiuos metus daugiausia diskusijų kelia Konvencijoje įvardijamos sąvokos „sex“ (liet. „lytis biologiniu aspektu“) ir „gender“ (liet. „lytis socialiniu aspektu“). Apie šią skirtį lyčių lygybės teorijoje kalbama bent 50 metų, tačiau lietuvių kalboje tam vis dar turime vieną žodį – „lytis“.

Konvencijoje lytis socialiniu aspektu apibrėžiama kaip „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“. Tai yra dvi eilutės 30-ies puslapių Stambulo konvencijoje.

Stambulo konvencijai dėl „lyties socialiniu aspektu“ sąvokos priešinasi ir Katalikų bažnyčia. Lietuvos vyskupų konferencija išplatino pranešimą, kuriame šias dvi eilutes interpretuoja kaip siekį suvienodinti visus žmones ir panaikinti lyčių skirtumus: „Dirbtinai konstruojamos socialinės lytys užmaskuotai pateikiamos Stambulo konvencijoje, prisidengiant siekiu apsaugoti moteris. Kilniu smurto prieš moteris užkardymo tikslu visuomenei primetamos ideologinės nuostatos, nederančios su prigimtine žmogaus teisių samprata, ir bandoma konstruoti dirbtinį požiūrį į moterį ir vyrą. Žmogus geriausiai apsaugomas pripažįstant jo prigimtį ir vaidmenį, suteikiant visas galimybes būti savimi, o ne primetant visuomenei iškreiptą požiūrį į lytį.“ Tačiau Stambulo konvencijoje apie norą panaikinti lyčių skirtumus nekalbama, o Vyskupų konferencijos įvardytas žmogaus „prigimties ir vaidmens“ pripažinimas būtent ir apibrėžtas per sąvokas „lytis biologiniu aspektu“ ir „lytis socialiniu aspektu“.

Kai kurie politikai šį apibrėžimą interpretuoja kaip bandymą įteisinti kelias dešimtis naujų lyčių, nors Konvencijoje apie tai neužsimenama. Apie tai aktyviai pasisako šešias kadencijas Seime praleidęs Rimantas Jonas Dagys: „Dar blogiau, jei mes patį žmogų norime suskaidyti į atskiras dalis, kaip mums siūlo Stambulo konvencija. Tai mes ją ratifikavę galėsime kiekvieną dieną keisti lytį į kokias tik norime. Dabar jų yra net 72. Tris kartus per dieną. Turėsime tai pripažinti ir negalėsime apie tai net kalbėti ir sakyti, kad tai nesąmonė. Nes tai bus saugoma įstatymo ir už tai bus persekiojama. Tai daroma, kad mus būtų lengviau valdyti.“ Tačiau Stambulo konvencijoje neminimos nei 72 lytys, nei jų keitimas tris kartus per dieną, nei kiti šioje citatoje pateikti alternatyvūs faktai.

„Kartais atrodo, kad Konvenciją sudaro tik tos dvi nuolatines aistras keliančios eilutės“, – sako Vilniaus universiteto Teisės fakulteto ir TSPMI dėstytoja, Žmogaus teisių stebėjimo instituto Teisės programų vadovė dr. Erika Leonaitė.

Pasak jos, Lietuvos teisės aktuose yra vartojamas vienas terminas „lytis“, kurio apibrėžimas nėra pateikiamas, tačiau, pagal 1995 m. ratifikuotą Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, Lietuva yra įsipareigojusi imtis priemonių prieš praktikas, pagrįstas stereotipiniais vyrų ir moterų vaidmenimis. Ši Konvencija jau yra mūsų teisinės sistemos dalis, Taip pat Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas vartoja „lyties socialiniu aspektu“ sąvoką, teikdamas rekomendacijas Lietuvai ir kitoms valstybėms. „Tad, sąvokų požiūriu, Stambulo konvencija nieko naujo į mūsų teisinę sistemą neįneš, nes mes tai jau turime. Žodžiu „lytis“ mes išreiškiame lytį abiem aspektais – tiek biologiniu, tiek socialiniu“, – sako tarptautinės teisės ekspertė.

Stambulo konvencija yra nukreipta prieš tas smurto rūšis, kurios labiau paveikia moteris – tai smurtas artimoje aplinkoje, seksualinis priekabiavimas, išžaginimai, priverstinės santuokos, lyties organų žalojimas, nusikaltimai, kurie vykdomi prisidengiant vadinamąja garbe. „Daugumos šių smurto formų giluminė priežastis ir yra stereotipiniai lyčių vaidmenys, kuriuos Stambulo konvencija siekia pabrėžti. Kitaip sakant, ji nepakeičia ir nepanaikina „lyties biologiniu aspektu“ sąvokos, tačiau prideda jai papildomą prasminį krūvį. Ji pabrėžia, kad jeigu mes iš tikrųjų norime veiksmingai kovoti prieš smurtą, mums reikia orientuotis ne tik į patį įvykusio smurto faktą, bet suprasti jį platesniame kontekste, t. y. vyrų ir moterų nelygybės, diskriminacijos prieš moteris kontekste, nes kitaip problema nebus išspręsta“, – sako dr. Erika Leonaitė.

Daliai visuomenės kelia nerimą ir edukacinė Stambulo konvencijos dalis, kuri skamba taip: „Šalys tinkamais atvejais imasi būtinų priemonių, kad į oficialią visų švietimo lygių mokymo programą būtų įtraukta pagal kintančius besimokančiųjų gebėjimus pritaikyta mokymo medžiaga, pavyzdžiui, tokiomis temomis: moterų ir vyrų lygybės, nestereotipinių lyčių vaidmenų, tarpusavio pagarbos, nesmurtinio konfliktų sprendimo tarpasmeniniuose santykiuose, smurto prieš moteris dėl lyties ir teisės į asmens neliečiamybę.“

„Man šie žodžiai skamba kaip muzika ausims. Labai norėčiau, kad mūsų teisės aktuose atsirastų principai, kurie numatytų vykdyti smurto prevenciją ne tik prišokamai, bet kad tai būtų nuoseklus darbas, nes tai pakeisti yra labai sunku“, – sako Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė B. Sabatauskaitė.

Praėjusiais metais LŽTC atliko tyrimą, kuriame klausė moksleivių, kaip jie vertina tas visuomenės nuostatas, kurios veda į prievartinę kontrolę ir smurtą. „Nors atrodytų, kad nuostatos keičiasi, ir paaugliai kai kuriais klausimais mąsto progresyviau, bet kai kas atrodo užsisukę tam tikrame rate. Pavyzdžiui, visiškai normalizuojamas pavydas kaip meilės forma, kontroliavimas kito asmens, kartais draudimas užsiimti tam tikra veikla – viskas, kas gali indikuoti apie potencialią smurto riziką. Konvencija būtent apie tai ir kalba, kad tam tikras švietimo priemones pagal amžių mums reikėtų jau po truputį diegti ir kalbėti apie tai, ugdyti emocinį intelektą ir galimybę suprasti savo ir kito jausmus.“

Tačiau Seimo narys Mindaugas Puidokas edukacijai skirtose eilutėse įžvelgia naujų prasmių: „Tada turėtumėme į savo švietimo sistemą įtraukti tokius dalykus kaip pasakos apie dviejų princų meilę, ir kad mūsų vaikai tiek darželiuose, tiek pradinėse klasėse turėtų būti ugdomi ta dvasia, ir kad dėl to atsirastų įteisinimas tos pačios lyties asmenų santuokų, įvaikinimas iš to išplaukiantis atsirastų.“ Nors šie veiksmai galėtų prisidėti prie geresnės žmogaus teisių situacijos Lietuvoje, nė vienas iš jų Stambulo konvencijoje nėra minimas.

Prieš Konvenciją garsiai kovoja ir save įvardijantis kaip „pamatinius bendrojo gėrio elementus“ puoselėjantis Laisvos visuomenės institutas, prisidėjęs prie beveik visiško abortų uždraudimo Lenkijoje. Stambulo konvencijos siekį į švietimo sistemą įtraukti mokymą apie nestereotipinius lyčių vaidmenis institutas mato kaip prieštaraujantį Konstitucijos nuostatai, kad „tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“.

Diskusijos dėl sąvokų į paskutinį planą nustumia siekį sumažinti smurto mastą Lietuvoje. Pernai Lietuvoje policija užfiksavo 58,5 tūkst. iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje. 7,1 tūkst. jų buvo registruoti kaip nusikaltimai. 80 proc. visų nukentėjusiųjų – moterys, ir beveik 80 proc. jų nukentėjo nuo savo partnerio.

Gruodžio pabaigoje Seimo kontrolierių įstaiga, kuri tiria pareigūnų piktnaudžiavimą, biurokratizmą ar kitaip pažeidžiamas žmogaus teises ir laisves viešojo administravimo srityje, ištyrė, kad pagalba nukentėjusiems nuo smurto Lietuvoje dažnai yra neprieinama. Anot Seimo kontrolierių, iškvietus policiją, pareigūnai ne visuomet atskiria kitas smurto rūšis, todėl kartais ikiteisminiai tyrimai nebūna pradedami, o nukentėję žmonės – dažniausia moterys – taip ir paliekami su smurtautoju. Taip pat pastebėtas pagalbą teikiančių specialistų ir saugaus apgyvendinimo vietų trūkumas, o gautos paslaugos ne visada efektyviai pagerina nukentėjusiųjų padėtį. Galiausiai prieita prie išvados, kad būtina gerinti socialinių paslaugų smurto aukoms kokybę ir prieinamumą.

Šiuo metu Lietuvoje yra 16 specializuotų pagalbos centrų, kurie siekia aprūpinti nukentėjusius nuo smurto psichologine ir teisine pagalba visose 60 savivaldybių.

Vienas iš tokių yra Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras. Pernai ši nevyriausybinė organizacija suteikė pagalbą maždaug 700 žmonių, tarp kurių – įvairaus amžiaus ir skirtingoms socialinėms grupėms priklausančios moterys iš Klaipėdos, Palangos ir Neringos.

„Turėdami didesnius finansinius ir žmogiškuosius išteklius, galėtume padaryti daugiau, tačiau darome maksimaliai tiek, kiek galime padaryti, ir siekiame, kad mūsų pagalba iš tiesų būtų efektyvi. Tuo mes, ko gero, skiriamės nuo valstybinių institucijų, nes mūsų tikslas nėra skaičiai ar kažkokie pasiekimai, bet reali pagalba. Norime padėti žmogui pačiam susigrąžinti savo galias, kad jis pats galėtų būti savo gyvenimo šeimininkas. Kad jis tvirtai stovėtų ant savo kojų, o ne ramstytųsi į kitas“, – sako centro vadovė Dalia Puidokienė.

Kiekviena savivaldybė yra įsipareigojusi nedelsiant savo lėšomis suteikti laikinojo apgyvendinimo paslaugas nukentėjusiam žmogui, jeigu tam yra būtinybė. Tačiau dažnai ši procedūra apipinta biurokratiniais apribojimais.

„Pavyzdžiui, Klaipėdoje turime Šeimos ir vaiko gerovės centro padalinį – puikiai įrengtą pastatą, kuriame galima apgyvendinti apie dešimt nuo smurto nukentėjusių moterų su vaikais. Tačiau jeigu moteris nukentėjo Klaipėdos rajone arba ji neturi deklaruotos gyvenamosios vietos Klaipėdos mieste, ji negali gauti apgyvendinimo šiame centre. Pagalba regionuose yra sunkiau prieinama, nes trūksta savivaldybių tarpusavio bendradarbiavimo“, – sako specializuotą pagalbą nukentėjusiems nuo smurto teikiančio Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė D. Puidokienė.

Taip pat ne visose savivaldybių suteikiamose patalpose yra užtikrinamas žmonių saugumas: „Teko girdėti pavyzdžių, kai pagalbą laikinai apgyvendinant organizuoja žmonės, kurie turi ryšių su smurtavusiu žmogumi, pavyzdžiui, yra jo giminaičiai, draugai ar pažįstami. Tokiais atvejais moteris nesiryžta išsikelti į siūlomas patalpas, nes nesijaučia saugi.“

Svarbi problema yra ir negebėjimas atskirti smurtinių santykių ir jų pateisinimas. Prie to prisideda ir kai kurių socialinių darbuotojų kompetencijos trūkumas. „Teko girdėti atvejų, kai socialiniai darbuotojai pradeda kaltinti moterį, moralizuoti, klausti, kodėl ji taip elgėsi, sakyti, kad galbūt ji dar galėjo neinicijuoti skyrybų, galėjo palaukti, kol vaikai taps pilnamečiais“, – sako D. Puidokienė. „Manau, kad turime skirti daugiau laiko žmonių sąmoningumui didinti, padėti suprasti, kad žmogaus orumas yra prigimtinis ir neliečiamas, todėl niekas negali pateisinti jokios prieš žmogų vartojamos prievartos.“

Kada galima tikėtis ratifikavimo?

Stambulo konvencijos kelias Lietuvoje prasidėjo 2013 m., ją pasirašius tuomečiam Užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui. 2018 m. prezidentė Dalia Grybauskaitė teikė Stambulo konvenciją ratifikuoti Seimui, bet ten ši tarptautinė sutartis įstrigusi iki šiol. Tuo metu Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis teigė, kad dalis Stambulo konvencijos yra nesuderinama su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos programa. Vėliau LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis įvardijo, kad ji nesutampa būtent dėl „lyties socialiniu aspektu“ sąvokos: „Toks aiškinimas Lietuvos teisės sistemoje keltų pavojų nuosekliai šeimos politikai, kuri orientuojama į šeimą, pagrįstą vyro ir moters santuoka bei giminystės, tėvystės ir motinystės ryšiais.“

Tačiau 2016 m. prieš rinkimus į Seimą buvo deklaruojama priešinga pozicija. Tais metais su LVŽS sąrašu į Seimą kandidatavę Viktoras Pranckietis, Saulius Skvernelis ir Dovilė Šakalienė nusifotografavo labdaros ir paramos fondo FRIDA renginyje su užrašu „Ratifikuokime ET Stambulo konvenciją“.

Aktyvios diskusijos dėl Stambulo konvencijos sugrįžo per Seimo rinkimus 2020-aisiais. Dokumento ratifikavimas buvo įtrauktas į valdančiosios koalicijos programą, tačiau dėl šio klausimo koalicijos partnerės nesutaria – į savo rinkiminę programą Stambulo konvencijos ratifikavimo neįtraukė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, todėl valdančiosios koalicijos programoje šis klausimas yra prie „atskiriems koalicijos partneriams ypatingai aktualių klausimų sąrašo“, o ne prie visos koalicijos svarbiausių darbų. Tačiau įsipareigojama, kad „bus dedamos visų koalicijos partnerių pastangos tam, kad šie klausimai per racionaliai būtiną jų svarstymams laiką būtų priimti ir įgyvendinti“.

Kada Stambulo konvencija grįš į Seimo darbotvarkę? „Stambulo konvencijos ratifikavimas yra vienas svarbiausių žmogaus teisių srities darbų, užsibrėžtų šiai kadencijai, – šią savaitę sakė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. – Tikiu, šis klausimas pasieks Seimo salę šiais metais. Konvencijos ratifikavimas taptų svarbiu darbu kovojant su smurtu lyties pagrindu.“

Iš 47 Europos Tarybai priklausančių valstybių, Stambulo konvencijos nėra ratifikavusios 12, tarp kurių – Rusija, Moldova, Vengrija, Bulgarija, Azerbaidžanas, Armėnija, Latvija ir kitos. Pastaraisiais metais pasipriešinimas Stambulo konvencijai kyla šalyse, kurios ją ratifikavo jau seniai, tačiau šalis valdančios dešiniųjų populistų partijos ir lyderiai siekia ją atšaukti – tai vyksta Lenkijoje ir Turkijoje. „Žiūrint geopolitiškai, šių valstybių kryptis nėra į Vakarus“, – atkreipia dėmesį Vilniaus universiteto dėstytoja dr. Erika Leonaitė.

Tačiau neratifikavimo pasekmės tarptautinėje erdvėje galėtų būti tik reputacinės. „Tarptautinėje teisėje yra taikomas savanoriško tarptautinių įsipareigojimų prisiėmimo principas, kuris reiškia, kad jokia valstybė negali būti jokia forma priverčiama tarptautinę sutartį ratifikuoti, – sako dr. Erika Leonaitė. – Tai yra politinės valios klausimas.“