Išgirskite paspaudę PLAY mygtuką aukščiau arba „Spotify“ grotuve žemiau:

Pirmąją dalį išgirskite čia.

Panašiai kaip ir su lietuviškos „Shoegaze“ scenos epizodu, emo epizodų serija leido atrasti bent penkiolika Lietuvos grupių, kurios kūrė šį roko subžanrą ar buvo jo inspiruotos. Pagal laikmetį jas galima išdėlioti taip:

2000-ieji – „5 Minutes After“, „Sweetness Theory“, „Alien Run Amuck“, „Flaxon“.
2010-ieji – „No Real Pioneers“, „Lengvai daužti“, „70 cm³ of Your Chest“, „Second Riot“ (pirmoji Gjan grupė), „Non-playable Character“, „Transactions“, „Antonio Risqué“, „dadcap“.
2020-ieji – „Roughly Human“, „Bucktooth Tiger“, „Termen“, „Mold“, „con.txt“.

Daugelio šių grupių nariai yra persipynę. O jeigu žinote grupę, kuria turėtume papildyti šį sąrašą – parašykite mums į karolis@nara.lt.

Šis epizodų duetas yra NARA muzikinių medžiagų serijos „Nauja scena“ dalis, tad joje dėmesį skiriame atlikėjams, kuriantiems dabar ir įnešantiems šį tą naujo į jau esančią tradiciją. Aurelijos Avižinytės rolė čia ypač svarbi – jos atliekamos „dadcap“ dainos lig šiol yra klausytojų mylimos, ką rodo ir „Spotify“ statistika.

Kaip sužinome iš interviu, Aurelija užaugo mažame miestelyje, kuriame muzikos klausymas buvo vienas iš būdų „susitvarkyti su paaugliškais jausmais“. Jai augant roko muzikos scenoje praktiškai nebuvo moterų vokalisčių. „Turėjom Yvą, Mokinukes, visokias Aistes Pilvelytes – ir pagarba joms, kad jos tai darė ir ėjo [į sceną], kai turėjo būti žymiai sunkiau negu mums dabar. Bet kaip wannabe emo mergaitei iš Marcinkonių kaimo, nebuvo iš kur pasisemt idėjų“, – prisimena Aurelija, šiandien gyvenanti Vilniuje. Ją įkvėpė Vilniaus pankroko grupė „Crucial Features“, kurios visos narės buvo merginos (išgirskite interviu su vokaliste Meda čia).

Pernai Aurelija išleido pirmą solo dainą Termen vardu, kurioje sugrįžta jos pasiilgtas „dadcap“ vokalas, bet įpintas į labiau alternatyvaus roko rūbą. Jos stalčiuje yra dar bent penkiolika dainų idėjų, kurių dalį ji planuoja finišuoti ir išleisti šiemet.

Vilniaus grupė „Roughly Human“ savo skambesiu – kūrybiškos gitaros, dainavimas susipynęs su rėkimu, Morrissey'iškas manieringumas – turbūt labiausiai primena emo grupes, kurios išpopuliarino šią estetiką 00-ųjų pradžioje, bet kartu jie yra ir labai „šiandienos“ grupė.

„Dabar eina vadinamoji penktoji emo banga ir ji yra turbūt viena įdomiausių ir labiausiai eksperimentinių, dar kartais vadinama, post emo – kai emo muzika maišoma su shoegaze'u, noise roku, lo-fi, slacker roku. Labai daug LGBTQ, gender queer atlikėjų. Anksčiau tai buvo gal net truputį mizoginistiškas žanras, bet dabar šitie standartai yra laužomi kaip niekad anksčiau“, – sako grupės vokalistas Kristis.

Grupė „Bucktooth Tiger“ atspindi labiau matematišką, instrumentinę emo muzikos pusę, kurioje dainos struktūra gali sugriūti vos susikūrusi, grupės nariai mainosi instrumentais. Jų užkurtas muzikinis variklis tampa būdu pasakoti interpretacijai atviras istorijas. „Aš rašau abstrakcijas. Tokia tapyba žodžiais. Žodžiais bandai nupiešti gražų vizualą ar emocinį vaizdinį“, – sako vienas grupės vokalistų Julius.

Rudenį išleidusi naują albumą, grupė jau rašo dainas naujam. „Mes parašom dainas, išsileidžiam, ir varom toliau, nes turim per daug idėjų. Kad jos neužsiliktų galvoje, gerai jas išleisti į orą. Ir tada fresh new ideas ateina“, – prideda grupės gitaristas Paulius.

„Pirmas dalykas, svarbiausias, tiesiog neišsiskirti“, – tęsia grupės vokalistas ir gitaristas Juras. „Grupė kaip santykiai“, – prideda Paulius. „Svarbu preaiti tuos visus momentus, kur yra rožiniai akiniai, susižavėjimas, pykčių fazė. Ir tą praėjus, bus gerai.“

Išgirskite visą epizodą nuorodoje aukščiau.

Grupių, minėtų abiejuose „Lietuvos emo metraščio“ epizoduose kūrinius išgirskite grojaraštyje:

Sugrįžusį susidomėjimą Lietuvos emo muzikos istorija liudija ir šiandien Lukiškių kalėjime atidaryta, iki birželio 15-osios veiksianti Viktorijos Skorupskaitės paroda „2000-ųjų emo subkultūros judėjimas Lietuvoje“. Sužinokite daugiau apie ją čia.