Lietuvą okupavus sovietams, Lozoraičių šeima gyveno ir dirbo Romoje, Lietuvos ambasadoje, vadinamoje „Villa Lituania“. Šią ambasadą sovietai iš Lietuvos atėmė. Skirtingai nei nepriklausomybė, „Villa Lituania“ į Lietuvos rankas niekada nebegrįžo. Kaip su kolonializmo žaizda būti šiandien?
„Teko nusileisti sovietų reikalavimams. Prasidėjo pasirengimai kraustytis. Visą naktį tėvas degino svarbiausius dokumentus, motina su samdytais žmonėmis pakavo daiktus, vežė baldus. 1940 m. rugpjūčio 26 d. visa lietuvių kolonija susibūrė tuščioje viloje. Virš pastato buvo iškelta juodu šydu perrišta trispalvė. Susirinkusieji giedojo himną, mano tėvas ir vyskupas Būčys pasakė kalbas. Motina prisiminė, kad daug kas nesulaikė ašarų ir net balsu raudojo.“
Tai – Kazio Lozoraičio žodžiai, kuriuos užrašė meno istorikė Giedrė Jankevičiūtė. Apie Lozoraičių šeimą ir minimą vilą – „Villa Lituania“ – gyvenant Romoje ir bendraujant su čia gyvenančiais lietuviais neišgirsti neįmanoma, net praėjus beveik 17-ai metų nuo Kazio Lozoraičio, paskutinio viloje gyvenusio lietuvio, mirties.
1912 m. Via Nomentana gatvėje, vienoje pagrindinių Romos arterijų, žymūs Italijos architektai Pio ir Marcello Piacentini suprojektavo vilą, kurią įsigijo Komercinio Italijos banko direktorius George’as Bluntas Page’as su žmona Maria Luisa Roca. Šeima vilą pavadino „Villa Maria Luisa“. Maria Luisa buvo artima lietuvių Čarneckių šeimos draugė, todėl Lietuvos diplomatui, įgaliotajam ministrui (šiandien sakytume – ambasadoriui) Italijoje Voldemarui Čarneckiui šią vilą pasiūlė įsigyti. Taip pastatą 1933-aisiais ėmė nuomotis, o 1937-aisiais nusipirko Lietuvos atstovai, su pasižadėjimu išsimokėti iki 1952-ųjų. Jis tapo Lietuvos ambasada Italijoje ir buvo pervadintas „Villa Lituania“. Taip Romoje susikūrė lietuvybės židinys, lietuvių ir italų aukštuomenės traukos centras.
Pasibaigus Voldemaro Čarneckio kadencijai, į „Villa Lituania“ 1939-ųjų vasarą atsikraustė Stasys ir Vincenta Lozoraičiai su vaikais – sūnumis Stasiu jaunesniuoju ir Kaziu. Stasys Lozoraitis vyresnysis buvo paskirtas Lietuvos įgaliotuoju ministru Italijoje. Italijoje bujojo fašizmas, o visoje Europoje telkėsi tamsi Antrojo pasaulinio karo nuojauta. Vis dėlto vasara, kai Lozoraičiai su sūnumis atsikraustė į „Villa Lituania“, jiems buvo laiminga. Be to, ji žymėjo svarbią ilgų atstovavimo žemėlapiuose nebeegzistuojančiai Lietuvai metų pradžią, tačiau apie tai jie dar negalėjo žinoti.
1940-aisiais prarasta Lietuvos nepriklausomybė reiškė, kad Lietuvos diplomatinės atstovybės visame pasaulyje tapo daugybę kartų svarbesnės nei anksčiau – jos tapo Lietuvos nepriklausomybės įrodymu, kartu ir pasipriešinimo okupacijai būstinėmis. Negana to, Lietuvos ambasadorius Italijoje Stasys Lozoraitis buvo paskirtas visos Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje šefu. Tad jis ir jo reziduojama Lietuvos ambasada „Villa Lituania“ tapo esmine viltimi, kad Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, nebus ištrinta iš pasaulio sąmonės. Bet tai suprato ir sovietai.
1940-ųjų rugpjūtį SSRS ėmė spausti Lietuvos diplomatinę atstovybę Italijoje palikti vilą. Stasys Lozoraitis, siekdamas neprarasti ambasados, ją oficialia sutartimi perdavė Lietuvos ambasadai prie Šventojo sosto. Kadangi Vatikanas niekada nepripažino Lietuvos okupacijos, antroji Lietuvos ambasada Italijoje – ambasada prie Šventojo sosto – egzistuoti galėjo. Vis dėlto toks „Villa Lituania“ statuso pakeitimas sovietams nekliudė ją pasisavinti. Fašistinė Italija, tuo metu dar nekariaujanti su Sovietų Sąjunga, leido tai padaryti. Lozoraičiai, praleidę viloje vos metus, buvo priversti išsikraustyti. „Villa Lituania“ buvo prarasta visam laikui.
Apie „Villa Lituania“ Romoje gyvenantys lietuviai kalba su atsidūsėjimu. Aišku kodėl – dabar pro ją einant niekas nebeliudija, kad čia kadaise vyko Lietuvos ir Italijos aukštuomenės vakarėliai, kad aplink lakstė vaikai, o sode buvo rūpestingai prižiūrimos rožės (išvažiuodami Lozoraičiai jas nukarpė ir išsivežė). Pažvelgus virš milžiniškos tvoros dabar ten matosi tik vilos skliautas, o prie vartų su automatais budintys carabinieri (Italijos žandarmerija) žvilgsniu liepia nestoviniuoti. Dabar čia – Rusijos Federacijos konsulatas, lietuvių Italijoje dar vadinamas paskutine okupuota Lietuvos teritorija.
Į Lozoraičių šeimos ir „Villa Lituania“ istoriją ėmiau gilintis dėl dviejų priežasčių. Pirma – 2024-ieji Lietuvoje yra oficialiai paskelbti diplomatų Lozoraičių metais. Supratau, kad apie juos žinau labai nedaug. Antra – kai pradėjau skaityti knygas apie šią šeimą, mano akį patraukė nuotraukos. Diplomatus įsivaizdavau kaip pasitempusius, per daug empatijos nerodančius žmones, tačiau nustebau pamačiusi šios šeimos narių selfius (jei taip galima vadinti tuometes juostines nuotraukas, darytas stovint priešais veidrodį), meilias nuotraukas su katėmis ir šunimis, lauko gėlių vainikais ant galvos ar įamžintus pogulius (net dėvint prašmatnius rūbus) Lietuvos kaimo pievose. Tos nuotraukos įkvėpė gyvybės šios šeimos atstovams mano galvoje. Be to, nupiešė šeimos moterų, dažnai likusių pasakojimų apie Lozoraičių šeimą paraštėse, portretus.
Kazio ir Stasio jaunesniojo jaunystės laikų nuotraukose nemažai moterų. Nenuostabu – diplomatinės valstybės šefo sūnūs jose spinduliuoja išvaizdumu, džiaugsmu gyventi ir pasitikėjimu savimi. Stasio vyresniojo žmona Vincenta Lozoraitienė nuotraukose patraukia archetipiškai lietuvišku veidu, bet vakarietiškais, puošniais rūbais, neabejotinu išdidumu. Kazio jaunesniojo žmona restauratorė Giovanna Pignatelli-Lozoraitis, kilusi iš Italijoje žinomos, net popiežių turėjusios Pignatelli giminės, atrodo kaip iš Italijos madų žurnalų. Neatsilieka ir Stasio jaunesniojo žmona Daniela D’Ercole-Lozoraitis, taip pat kilusi iš kilmingos italų giminės.
Gilindamasi į šių žmonių gyvenimą neatsikračiau jausmo, kad „Villa Lituania“ praradimas buvo neišvengiamas šios šeimos gyvenimo lūžio taškas. Vis dėlto „Villa Lituania“, kuri šiandien oficialiai taip nebevadinama, yra ne tik šios šeimos ir Lietuvos istorijos dalis, bet ir kolonializmo, kaip plataus reiškinio, liudijimas.
Viename renginyje Romoje susipažįstu su Sauliumi Augustinu Kubiliumi, Vatikano radijo žurnalistu ir buvusiu Kazio Lozoraičio kolega. Kazys Lozoraitis, Romoje baigęs žurnalistikos studijas, ilgus metus dirbo Romos radijuje (RAI) ir Vatikano radijo lietuvių redakcijoje, kurioje iki šiol dirba žurnalistai lietuviai, pateikiantys Vatikano naujienas ir aktualijas Lietuvai. Saulius Augustinas Kubilius į Romą iš Australijos atsikraustė prieš daugiau nei 40 metų. Jis yra aktyviai įsitraukęs į Lietuvos diasporos Italijoje veiklas, dažnai pasakoja lietuviškosios Romos istorijas, tarp jų ir apie „Villa Lituania“. Siekdama užkibti už vilos kaip už Ariadnės siūlo bei nerti į pasakojimus apie antisovietinį pasipriešinimą Romoje ir Lozoraičių šeimą, pasiūlau Sauliui susitikti pasikalbėti. Jis šypsodamasis sutinka.
Pokalbio Saulius pasikviečia mane į Vatikano radiją. Žingsniuodama nesibaigiančiais jo koridoriais jaučiu dvilypius jausmus. Vienas jų, paremtas popiežiaus pasisakymais dėl Rusijos karo Ukrainoje, neleidžia pečiams atsipalaiduoti. Kitas, persmelktas žinojimo, kad šiame pastate dirbę lietuviai sovietmečiu transliavo laidas į Lietuvą net nežinodami, ar jos pasiekia lietuvių ausis (bangos buvo blokuojamos), kartas nuo karto stuburu nueina šiurpuliais. Apie popiežiaus pasisakymus dėl karo trumpai užsimena ir pats Saulius. „Sumažėjo mūsų laidų klausomumas“, – sako jis ramiu tonu.
Praradimas
Įsitaisome Vatikano radijo lietuvių redakcijoje. Kadangi Sauliaus vardą matydavau po daugybe straipsnių apie Lozoraičius ir „Villa Lituania“, pirmiausia jo paklausiu, iš kur kyla jo susidomėjimas šia istorija. Saulius ima pasakoti apie savo profesinės veiklos pradžią – atvykimą į Romą ir susižavėjimą čia gyvenusiais lietuviais, atkakliai dirbusiais dėl Lietuvos:
„Aš atvykau iš Australijos labai jaunas, 18-os metų, ir iš labai patriotiškos šeimos, gan lietuviškos aplinkos. Aš žavėjausi tais lietuviais, kurie čia buvo. Man atvykus į Romą jie jau buvo pagyvenę, todėl mačiau ir jų nuovargį, nuovargį morališkai dėl Lietuvos laisvėjimo bylos, Vatikano politikos. Nes Vatikanas vis dėlto ieškojo kontakto su komunistine valdžia, su Kremliumi. […] Kilo, galima sakyti, tokia konfliktinė situacija. Lietuviai, pagrinde kunigai, kurie buvo čia, Romoje, ir patys Lozoraičiai, visi jautė, kad Vatikano Rytų politika yra lietuviams nepalanki, žalinga. Lietuviams buvo labai svarbu, kad Lietuvos diplomatinės tarnybos pripažinimas užsienyje, arba, kitaip sakant, sovietinės okupacijos ir aneksijos nepripažinimas, tęstųsi. O Lozoraičių šeima, pirmiausia Stasys jaunesnysis, keliaudavo į Ameriką, po Europą. Taigi Lozoraičiai buvo tie Lietuvos valstybingumo simboliai, jų šeima, ypač Stasys jaunesnysis. Kazys liko nuošaly, nesirodydavo per daug“, – sako Saulius.
Kazys Lozoraitis Vatikano radijuje dirbo iki 1992-ųjų. Saulius parodo į nuotrauką ant redakcijos sienos. Joje – Kazys Lozoraitis ir kunigas Vytautas Kazlauskas dirba lietuvių redakcijoje. „Mano daryta [nuotrauka]“, – šypsosi. Bandau įsivaizduoti save dirbančią su Kaziu ir kiek daug klausimų jam būčiau norėjusi užduoti. Vietoj to klausiu Sauliaus, ar Kazys kada nors kalbėdavo apie „Villa Lituania“ – juk net jei jis viloje praleido tik vienus vaikystės metus, ši tema turėjo iškilti ir vėlesnėje jo kasdienybėje. „„Villa Lituania“ buvo tokia visiems, kurie čia gyveno, atvira žaizda. Jei kažkur keliauji po Romą ir turi važiuot via Nomentana, tai... kiekvienas pravažiavimas tą žaizdą paliesdavo visiems“, – pasakoja Saulius.
Anot jo, Kazys mėgdavo prisiminti, kaip jo brolis „atsiėmė“ vilą. Pasirodo, 1941-aisiais Stasys jaunesnysis, būdamas jau beveik suaugęs, su draugais peršokęs per vilos tvorą, į ją įsilaužęs ir kieme iškėlęs Lietuvos trispalvę. Tai pavyko pasinaudojus istorine ir politine situacija – Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijai, Italijos sąjungininkei, ėmus kariauti su Sovietų Sąjunga ir šiai tapus Italijos prieše, sovietai buvo išvyti iš vilos, o pati vila perduota neutraliai valstybei – Švedijai, todėl ji stovėjo tuščia. „Taigi, jie per tvorą peršoko ir įsiveržė į vilą, bet ten nieko nebuvo. Apie tą akciją buvo sužinota ir atvažiavo policija, carabinieri, ėmė aiškintis. Tai baigėsi gražiuoju, bet jis mėgdavo prisiminti šitą dalyką. Visada buvo supratimas, kad tai yra labai stipriai simboliška vieta“, – prisimena Saulius.
Sovietų Sąjunga iki 1945 m. buvo sumokėjusi tik 4 proc. vilos vertės, todėl „Villa Lituania“ atiteko bankui, o bankas ją pardavė nekilnojamojo turto bendrovei, iš kurios vėliau Italijos vyriausybė ją nusipirko ir atidavė Sovietų Sąjungai.
Klausydamasi įvairių Italijoje gyvenančių lietuvių istorijų, skaitydama knygas, kuriose minima „Villa Lituania“, niekaip nesugebėjau užčiuopti tos esminės priežasties, kodėl ši ambasada net atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nebuvo perduota Lietuvai, nors italai ne kartą žadėjo tai padaryti. Regis, priežasties iki galo nežino niekas. Visgi mane neramina ir kas kita.
Praleidusi nemažai laiko įvairiose Italijos vietose kartas nuo karto išgirstu kažką, kas verčia suprasti, jog italai jaučia simpatiją Rusijai. Pavyzdžiui, kartą kalėdinio vakarėlio metu man kalbantis su viena moterimi, ji prasitaria, kad jos tėtis buvo Italijos ambasadorius Rusijoje. Man užjaučiančiai paklausus „Na, ir kaip ten?“, išgirdau: „Tai buvo nuostabus laikas! Juk Rusija – viena svarbiausių šalių diplomatiniams santykiams.“ Italijoje neretai svajingai kalbama ir apie Rusijos meną, gyvuoja komunistinis judėjimas, o per protestus nėra reta pamatyti žmones, iškėlusius vėliavas su komunistiniais kūju ir pjautuvu. Tai lemia visai kitokia nei lietuvių istorinė atmintis. Komunizmas Italijoje reiškia priešpriešą fašizmui, Italijai atnešusiam daugybę kančių.
Ilgai svarsčiau, ar viena priežasčių, kodėl neatgavome savo ambasados, galėtų būti italų simpatija komunizmui ir Rusijai. Savo svarstymais pasidalinau su Sauliumi. „Tiesa, kad italams Rusija yra kažkoks ypatingas dalykas, kažkoks palankumas visuomet buvo ir jis yra, ir jis liks. Italai bizniavo su Sovietų Sąjunga, turėjo gerus ryšius. Aš tiksliai nežinau, ar tai galėjo kaip nors nulemti sprendimą dėl vilos, bet tas kultūrinis fonas buvo. Aišku, tokie jau angažuoti komunistai, kurie buvo, sakykim, prorusiški atvirai ir politiškai, spaudoje viešai šmeiždavo Lozoraičius kaip Lietuvos fiktyvius atstovus. Bet man atrodo, kad italai galbūt ir iš dalies gėdydamiesi, kad taip gėdingai atidavė tą mūsų ambasadą rusams, norėjo visuomet nutylėti, kaip iš tikrųjų baigėsi ta istorija“, – į mano nuogąstavimus sureaguoja Saulius.
Rezistencija
Tą sekmadienį, kai vyksta mūsų pokalbis, Vatikano radijo lietuvių redakcijoje Sauliaus lūpomis skamba daug pasakojimų apie dvasininkus ir įvairius visuomenės veikėjus, Italijoje garsinusius Lietuvos vardą ir kovojusius už tai, kad Lietuva nebūtų galutinai pamiršta. To pokalbio metu, regis, spėjame susidraugauti – mane žavi tai, su kokia meile Saulius kalba apie praeitį ir apie Lietuvą, ir kaip gražiai, įterpdamas įvairių senovinių žodžių, jis kalba lietuviškai, niekada Lietuvoje negyvenęs.
Kažkur tarp „Anties“ koncertų Romos E.U.R. rajone ir pirmųjų Sąjūdžio simbolių atvežimo į Lietuvą Saulius užsimena apie Lozoraičio pasą. Tai – vienas įdomiausių reiškinių narpliojant Lietuvos diplomatinės atstovybės Italijoje istoriją. Lozoraičio pasą Lietuvos okupacijos metu Lietuvos piliečiams išduodavo Lozoraičių šeima, net neturėdama savo ambasados, o dirbdama Lietuvos ambasadoje prie Šventojo sosto. Iš esmės tai buvo neegzistuojančios valstybės pasas, bet jis buvo išduodamas iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Pats Saulius užsimena, kad turi tokį, išduotą Stasio Lozoraičio jaunesniojo ir pratęstą Kazio Lozoraičio. Stasys jaunesnysis ir Kazys sekė savo tėvo pėdomis ir ėjo diplomatų keliu – iki šiol Stasys Lozoraitis jaunesnysis žmonėms geriausiai žinomas kaip Lietuvos ambasadorius JAV ir kandidatas į prezidentus pirmuosiuose rinkimuose Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 m., o Kazys – kaip Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto.
Iš pirmo žvilgsnio man atrodo, kad šis pasas negalėjo galioti kaip oficialus dokumentas, labiau buvo tik pasipriešinimo okupacijai ir lietuviškos tapatybės simbolis, bet Saulius paneigia mano prielaidas: „Tas pasas kai kuriems žmonėms buvo tikras asmens dokumentas ir jis buvo Europoje galiojantis, bet ne visuose kraštuose. Patys Lozoraičiai keliaudavo su tokiu pasu. Ambasados nebebuvo, pastatas buvo atimtas, bet tie žmonės toliau ėjo savo pareigas ir galėjo žmonėms tuos pasus išduot. Svetur buvo galima gyvent užsiregistravus kaip asmeniui be pilietybės, tada žmogui išduodavo atitinkamą tos šalies pasą kaip asmeniui be pilietybės. Bet kai kurie užsispyrę lietuviai nenorėdavo nei tokio, nei tokio, nei priimt kitos pilietybės, tai jiems vienintelis variantas buvo tas pasas. Kai kam jis buvo realus ir svarbus dokumentas.“
„Ambasados nebebuvo, pastatas buvo atimtas, bet tie žmonės toliau ėjo savo pareigas ir galėjo žmonėms tuos pasus išduot.“
Ruošdamasi pokalbiui su Sauliumi radau vaizdo įrašą, kuriame jis pasakoja apie Lietuvos valstybės ir tikėjimo laisvės reikalaujančius užrašus ant Romos sienų. Šis įrašas – Nomedos ir Gedimino Urbonų meno projekto „Villa Lituania“ dalis. Saulius paaiškino, kad jo minėti užrašai ant sienų (didžiosios dalies užrašų neišliko) buvo dviejų rūšių: senesni, juodu šriftu užrašyti prieš 1972-uosius, Romo Kalantos susideginimo išvakarėse, ir naujesni, atsiradę 1982-aisiais. Vienas naujųjų užrašų – L’URSS, fuori dalla Lituania – (liet. SSRS, lauk iš Lietuvos), buvo uždažytas beveik iškart po atsiradimo, prieš Italijos komunistų partijos pagrindinę kultūrinę šventę, o dalis – Gorbačiovo apsilankymo Vatikane 1989-aisiais išvakarėse.
„Egzistavo tokie užrašai kaip „Lietuva kankinių šalis“ ir „Tegyvuoja kankinių bažnyčia Lietuvoj“ (užrašyta buvo italų kalba – aut. past.). […] Prie pat Vatikano įvažiavimo ant vieno mūro buvo užrašyta: „Pauliau Šeštasai, daryk ką nors.“ Nors kiti žmonės pasakojo, kad tai buvo tiesiog kreipinys į popiežių: „Pauliau Šeštasai, ką padarei Lietuvai?“, tiesiog su klaustuku, turint omeny, kad nieko nenuveikė. O šitie naujieji užrašai buvo tik čia, prie Vatikano, ant mūsų radijo sienų ir Lungotevere, prie Isola Tiberina. Ir tie atsirado jau didelėm baltom raidėm arba raudonom. […] Žodžiu, tie senesnieji užrašai buvo sensacija, o tie naujesnieji tai... niekas į juos per daug dėmesio nekreipė, bet jie buvo labai ryškiai matomi“, – sako Saulius.
Kai balso įrašas visam Vatikano radijui itališkai praneša, kad pastatas tuoj užsidarys, neskubėdami keliaujam į lauką. Saulius mane ir fotografą nusiveda į vietą, kur visai šalia Vatikano radijo, ant Via Borgo S. Angelo 23 numeriu pažymėto pastato, iš po viršutinio dažų sluoksnio pusiau išniręs užrašas „Tegyvuoja katalikiškoji Lietuva“ (it. W la Lituania cattolica).
Padėkoju Sauliui už pokalbį ir tikiuosi, kad ir kitos Romos sienos kada nors nusimes viršutinį dažų sluoksnį ir anksčiau ar vėliau vėl pradės pasakoti lietuviškąją istoriją.
„Estetika kaip būdas tvarkytis“
Galvojant apie bet kokį praradimą, neteisybę arba traumą man visuomet įdomu bandyti pasižiūrėti, kas gali būti kitoje skausmo pusėje. Kaip gyvena žmogus po mylimojo mirties? Kaip gyvena šalis, ką tik atkūrusi nepriklausomybę po šimtmečius trukusios kolonizacijos? Kuo virsta vaikystės trauma? Kaip praradimą, tą pasaulio konstantą, integruoti į gyvenimą nepasiliekant aukos pozicijoje, priimant praeitį kaip faktą, o ne su ja kovojant?
„Villa Lituania“ praradimas prieš daugiau nei 80 metų tapo menininkų Gedimino ir Nomedos Urbonų projekto ašimi. 2007-aisiais Venecijos meno bienalėje menininkai, bendradarbiaudami su Šiuolaikinio meno centru, pristatė Lietuvos paviljoną „Villa Lituania“ ir už jį gavo specialųjį Venecijos bienalės apdovanojimą. „Villa Lituania“ 2019-aisiais buvo pristatyta ir MO muziejuje, o 2023-iųjų ir 2024-ųjų sandūroje sugrįžo į Italiją ir veikė Romoje, „Museo delle Civiltà“. Šis darbas iki šiol yra vienas svarbiausių tarpdisciplininio meno kūrinių Lietuvoje.
Padėdama Lietuvos ambasadai Italijoje ruoštis lietuvių menininkų atvykimui ir parodos organizavimui ėmiau gilintis į šį projektą, aktualumo neprarandantį beveik dvidešimt metų. Prie MO parodos aprašymo radau šią informaciją: „2007 m. N. ir G. Urbonai pasiūlė meninę provokaciją – simbolinį veiksmą: balandžių varžybas tarp Venecijos ir Romos. Balandžiai – taikos simbolis – turėjo nutūpti paskutinėje okupuotoje Lietuvos teritorijoje – Romoje esančios „Villa Lituania“ ambasados sode pastatytoje balandinėje. Nepavykus deryboms su Rusija ir negavus leidimo įkurti balandinę, balandžių varžybos „Villa Lituania“ taurei laimėti surengtos Venecijoje.“
Ir iš tiesų – anksčiau atradusi įrašą, kuriame Saulius pasakoja apie užrašus ant Romos sienų, radau ir kitos to paties ciklo medžiagos. Joje – Gedimino Urbono skambutis į Rusijos konsulatą, pats Kazys Lozoraitis, kalbinamas Urbonų, ir išsaugoti Stasio Lozoraičio vyresniojo filmuoti „Villa Lituania“ vaizdai, kuriuose Stasys jaunesnysis ir Kazys vaikiškai džiūgauja lakstydami po vilos kiemą.
Vis dėlto balandžiai, jų lenktynės man paliko daug klausimų. Kodėl parodos lankytojas mano minėtus įrašus žiūri sėdėdamas mediniame vilos balandinės makete? Kodėl Gediminas ir Nomeda norėjo dabartinio Rusijos konsulato kieme pastatyti balandinę su balandžiais sportininkais iš viso pasaulio? Kas apskritai slypi už to Urbonų balandžio?
Su šiomis mintimis parašiau elektroninį laišką menininkams ir pasikviečiau pirmiausia pasikalbėti online, o vėliau, jiems atvykus į Romą, ir kartu pasivaikščioti. Netrukus susiskambiname.
In-flight
Vos Gediminui ir Nomedai išnirus kompiuterio ekrane ir prasidėjus pokalbiui, suprantu, kad jų idėją buvau išskaičiusi gana paviršutiniškai. Prieš mane ima vertis kompleksiška, netikėta, nuotykių pilna jų projekto kūrimo istorija, stebėtinai stipriai aktuali ir šiandien. Menininkai į klausimus atsako atvirai ir familiariai – jaučiu, kad septyniolika nuo projekto sukūrimo prabėgusių metų jų kalbėjimui dovanoja lengvumo, o man – supratimą, kad Nomeda ir Gediminas Urbonai 2007-aisiais buvo aplenkę laiką.
Menininkai ima pasakoti apie pasiruošimą Venecijos bienalei – Giardini (Venecijos „sodų“, kur istoriškai įrengiami centriniais vadinami šalių paviljonai; šiuo metu jų skaičius siekia 29) tyrinėjimą:
„Kai į mus kreipėsi Šiuolaikinio meno centras, mes ėmėme tyrinėti pačios Venecijos bienalės istoriją, studijuoti Giardini žemėlapį, reprezentuojantį geopolitinių galių konsteliaciją, kurioje yra didžiosios imperijos – Britanija, Vokietija, ta pati Rusija, JAV, Ispanija, Belgija, Olandija. Daugelis šių paviljonų atstovauja šalims – buvusioms imperijoms, kolonizavusioms likusią pasaulio dalį. Mums buvo svarbu galvoti apie tai, kodėl Lietuva neturi paviljono Bienalės Giardini, ir apie „Villa Lituania“ kaip apie vis dar kolonizuotą, okupuotą teritoriją Romoje. […] Ta pati Vakarų Europa, kalbėdama apie demokratiją, kartu palaiko tokią geopolitinių galių sąrangą, kuri ir toliau tęsia kolonialistinę, imperinę politiką per savo reprezentaciją Giardini. O mes, dalyvaudami [bienalėje], ar sutinkame su ta [tvarka], nutylime ir tuo pačiu represuojame tą kolonijinę patirtį, tą trauminę patirtį apie ją nekalbėdami, neiškeldami jos? Todėl mums buvo svarbu klausti: „Jeigu mes atstovaujame Lietuvai, kur yra Lietuvos paviljonas?“ Mes neturime to paviljono būtent dėl represuotos patirties. Todėl nenorime jos toliau represuoti nutylėdami, o norime transformuoti tą patirtį“, – sako Gediminas. Nomeda priduria: „Todėl galime sakyti, kad „Villa Lituania“ istorijos ar apskritai tokio atvejo pasirinkimas buvo tarsi metafora, palyginimas su paviljono Giardini nebuvimu. „Villa Lituania“ ir jos istorija padėjo mums išskleisti tą idėją, kad mes neturime paviljono Giardini.“
„Todėl paviljonas yra in-flight, skrydyje“, – mintį pabaigia Gediminas.
Balandis – dažnas svečias tiek Venecijos San Marco aikštėje, tiek komunistiniuose plakatuose; balandis gali būti taikos simbolis, gali būti sportininkas – Urbonų projekte jis tapo kompleksišku simboliu to, ko nėra, kas prarasta arba ko niekada nebuvo.
Pirminis menininkų sumanymas buvo „Villa Lituania“, dabartinio Rusijos konsulato Romoje, sode pastatyti balandinę ir ten treniruoti balandžius sportininkus. Gediminas ir Nomeda papasakoja, kad sportiniai balandžiai visada grįžta ten, kur gimė. „Balandis tampa Trojos arkliu, – sako Nomeda. – Jeigu jie išperi vaikus, tai tie vaikai irgi grįžta tenai, praktiškai neįmanoma atsikratyti tais balandžiais, jie visados ten grįš ir perės.“ Taigi jei balandinė vilos kieme būtų pastatyta, tai Lietuvos paviljono balandžiai po paleidimo Venecijoje būtų sugrįžę į tikrąją „Villa Lituania“. Bet viskas nebuvo taip paprasta.
„Daugelis šių paviljonų atstovauja šalims – buvusioms imperijoms, kolonizavusioms likusią pasaulio dalį.“
Balandinės statyboms buvo reikalingas Romos savivaldybės leidimas. „Tu parašai raštą ir tada tą raštą siunti, eini susitikti su žmonėmis ir jiems aiškini ne tik apie balandinės statymą, tu jiems aiškini, visų pirma, apie šitą okupuotą teritoriją“, – pasakoja Nomeda apie jųdviejų su Gediminu žygius į dvylika Romos savivaldybės departamentų, kuriuos visus reikėjo įtikinti balandinės reikalingumu.
„Visiems padarė įspūdį vilos istorija ir tuo pačiu patiko mūsų meninės diplomatijos sumanymas, bet paskutinis departamentas buvo Paukščių apsaugos. Ir ten moteriškė pasirodė esanti tokia užkietėjusi komunistė turbūt, ir sakė, kaip ji nekenčia balandžių. Purtė galvą: „Šito tai tikrai niekados nebus, bet kodėl jūs nenorit pastatyti namo benamėms katėms, nes Romoje yra labai daug problemų su apleistomis katėmis“, – pasakoja Nomeda.
„Mums tada buvo labai juokinga, sakom: „Bet suprantat, katės juk neskraido, nebent tik Šagalo paveiksluose.“ Tai mes taip ir išsiskyrėm negavę būtent to departamento pritarimo“, – papildo Gediminas.
Šioje pasakojimo vietoje nustembu. Buvau beveik įsitikinusi, kad jeigu menininkai nesulaukė pritarimo šiai idėjai, jis tikriausiai pirmiausia turėjo ateiti iš Rusijos konsulato pusės. Juk ir mano matytame įraše Gedimino pokalbis su Rusijos konsulato atstovais atrodo nepatogus. Visgi Gediminas paneigia mano prielaidas:
„Dabar esam visai kitame laike, dabar vyksta karas ir čia turbūt negali būti tokių fantazijų, bet tuo metu tų fantazijų galėjo būti ir tų galimybių galėjo būti. Ir netgi galėjo būti tam tikrų diplomatinių veiksmų, kuriuos buvo galima daryti – galbūt tai galėjo būti menininkų, politikų, verslininkų bendros pastangos, kurių pagalba buvo galima susigrąžinti vilą (Nomeda ir Gediminas užsimena, kad tuo metu jautė egzistuojant galimybę ne tik vilos kieme pastatyti balandinę, bet ir apskritai vilą sugrąžinti Lietuvai – aut. past.). Ir čia atsiranda tokia įdomi situacija, kai mes galime kalbėti, kad tas estetinis vertinimas yra ne vien tik apie grožį, jis yra ir apie matymą, kaip spręsti kompleksiškas problemas. Kitaip tariant, apie sugebėjimą sudėtingose aplinkybėse įžiūrėti galimybes. […] Tai mes pabandėme, ką ir mūsų video fiksuoja, pasižiūrėti, ar tikrai čia yra taip, kaip sako, kad „niekas neįmanoma“. […] Mes suradom balandžių sporto simpatikų Rusijos pusėj, tarp jų buvo pakankamai įdomių personažų, kaip, pavyzdžiui, nusipelniusių kosmonautų ir netgi kosmoso turizmo agentūros rėmėjų, kurie turėjo pakankamą įtaką Rusijoj. Taigi buvo beveik realios apystovos įgyvendinti tokį sumanymą. Bet labai įdomioj vietoj užtrumpino – būtent tos kairiosios anarchistės meilė benamėms katėms.“
Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:
„Jisai rūkė ir dėdavo nuorūkas į savo elegantiško švarko ar lietpalčio kišenę“
Pokalbio metu bandau atsiriboti nuo dabarties ir įsivaizduoti 2007-ųjų Lietuvą, kai dar pilna vizijų, kad įmanomi draugiški santykiai su Rusija, svajonių, kad Rusija demokratizuosis. Mano mintys koreliuoja su menininkų prisiminimais apie tuometę Lietuvos užsienio reikalų ministerijos reakciją į jų sumanymą. Ministerijos atstovai pasikvietė menininkus pokalbio. „Buvom „ant kilimėlio“, liaudiškai tariant, išrikiuoti“, – prisimena Nomeda. Lietuvos užsienio reikalų ministerija tada teigė, kad jų projektas yra „neatsargus kišimasis į diplomatinius reikalus“.
Anot menininkės, tai nutiko po to, kai „Lietuvos ryto“ dienraštis pirmame puslapyje išspausdino straipsnį pavadinimu „Balti balandžiai išgąsdino ir Vilnių, ir Romą“. „Ko jie išsigando, tai ir mums patiems buvo visiškai neaišku perskaičius tą straipsnį, ir, tiesą sakant, tikrai nesupratom, ko čia reikėtų bijoti“, – pasakoja Nomeda.
„Mes nuėjom [į Užsienio reikalų ministeriją] kartu su Simonu (Simon Rees – ŠMC darbuotojas ir Urbonų parodos kuratorius – aut. past.) ir su Ele Vilkiene, Kultūros ministerijos atstove. Mes turėjome aiškią taktiką, kad visas procesas iš tiesų buvo mūsų meno kūrinio dalis, ir todėl aiškinimai apie projektą ir pasakojimai apie „Villa Lituania“ buvo svarbi viso projekto sudedamoji. Todėl šį iškvietimą į URM’ą taip pat vertinome kaip mūsų tyrimo etapą, ir pirmas dalykas, kurį padarėme – išsitraukėme garso įrašytuvą, padėjome ant stalo ir pasakėme, kad mes štai dabar viską įrašysime, ką jūs mums sakysit. Pareigūnai susijaudino, ėmė prieštarauti, bet mus užstojo Elė iš Kultūros ministerijos pasakiusi, kad toks yra šių menininkų tyrimo metodas ir jie turi teisę įrašinėti. O kadangi mes jau gyvenome demokratijos sąlygose, tai nebuvo kaip prieštarauti. Toliau viskas vyko gan aptakiai ir apvaliai. Iki galo mums taip ir nepaaiškino, ką mes čia tokio padarėm, tiesiog bandė mums pasakyti, kad mes turim kažkur nesikišti“, – Nomeda pabaigia mintį.
„Ir dar gerai prisimenu, kaip kampe toks vienas žmogus sėdėjo, tarsi iš saugumo ar slaptų tarnybų. Kaip kad filmuose būna, kai pokalbis pasiekia kulminaciją, išnyra iš šešėlio toks balsas sodrus ir sako: „Mes gyvename demokratinėje valstybėje ir, be abejo, jūs kaip menininkai esate laisvi daryti, ką norite, bet turite suvokti tokių veiksmų pasekmes“, – pasakoja Gediminas.
Vis dėlto projektą tęsti jiems buvo leista.
Mūsų pokalbis iš Lietuvos persikelia, o gal nuskrenda kaip koks balandis, į Italiją ir imame kalbėti apie Kazį Lozoraitį. Neslepiu, kad besidomėdama Lozoraičių šeimos istorija Kaziui ėmiau jausti didžiausią simpatiją. Nesu tikra, kodėl. Galbūt todėl, kad apie jį Lietuvoje, regis, girdėta mažiausiai iš visos Lozoraičių šeimos. Gal todėl, kad Romoje prie taurės vyno pavyko susitikti jo dukrą Dainą; ji nenorėjo duoti interviu, bet šį tą išgirdau apie jos tėtį. O gal todėl, kad Dainos veide, net gestuose, puikiai mačiau Kazį, kad ir matytą tik iš nuotraukų ir filmuotos medžiagos.
Gediminas ir Nomeda su Kaziu, vėliau tapusiu viena pagrindinių jų paviljono ašių ir „Villa Lituania“ istorijos pasakotoju, susitiko 2007-ųjų vasarį Romoje. „Mes susitikome kavinėje „Campo de’ Fiori“ ir tada nufilmavome mūsų pokalbį. Aš prisimenu, jis rūkė vieną cigaretę po kitos ir dėjo nuorūkas į savo elegantiško švarko ar lietpalčio kišenę. Kazys pasakojo, kad nenorėdavo matyti, kiek tų nuorūkų yra, kiek iš tikrųjų surūkė, ir nenorėdavo palikti po savęs tokio pėdsako. Tai nešiodavosi su savim visas tas nuorūkas ir kažkada, matyt, iškratydavo. Mes smagiai tada su juo pasišnekėjome, ir būtent tame pokalbyje jis pasakė, kad kaip tik tvarko savo mamos archyvą. Tame archyve jis rado 1939 metų kino juostelių, kurios buvo išryškintos, bet niekada neperžiūrėtos. Pasakėme, kad galėtume padėti jam, nes kaip tik pažinojome vieną žmogų kinematografininkų sąjungoje Vilniuje, kuris tokias senas kino juostas gebėdavo atgaivinti. O čia juk daug metų prabėgo, nuo 1939-ųjų iki 2007-ųjų metų, 70 metų beveik, tai nėra taip paprasta kino juostą atgaivinti“, – pasakoja Gediminas.
„Iš esmės tai yra tikrai fantastiška istorijos dalis. Užfiksuotos pirmos dienos, kai šeima atvyksta į „Villa Lituania“, kaip jie žaidžia prie fontano su šuniu, tokios, atrodo, šviesios kasdienybės akimirkos. Kaip jie džiaugėsi tuo persikėlimu... Šalia didžiųjų istorinių naratyvų mažieji naratyvai, asmeniniai pasakojimai atskleidžia, kaip tu jautiesi, kaip tu matai aplinką, galbūt netgi vaiko akimis, kaip suvoki supančią to meto realybę. Dabar mums viskas matyti iš istorinės perspektyvos: 1939-ieji metai, fašizmas Romoje, fašistinė Vokietija užpuola Lenkiją. O čia yra staiga – kasdienybės akimirkos. Mums didžiųjų naratyvų šešėlyje tie mažieji naratyvai atrodė galintys labai svarbiai papildyti patį projektą, suteikti emocijos, jausenos“, – sako Nomeda.
Juostose užfiksuotą medžiagą pavyko atkurti. Šie filmuoti vaizdai kartu su Kazio pasakojimais parodoje „Villa Lituania“ sukosi visą laiką.
Kazys Lozoraitis mirė 2007-ųjų vasarą. Su žmona Giovanna jis atvyko į bienalės atidarymą birželio 9 d., ir tai buvo paskutinis viešas Kazio pasirodymas.
„Jis ilgai sėdėjo tame „Villa Lituania“ modelyje ir labai gražiai mums po to pasakė: „Pagaliau aš grįžau, pagaliau man ji yra susigrąžinta. Ačiū, kad jūs sugrąžinote man „Villa Lituania“, nes dabar aš pagaliau turėjau galimybę joje pabūti.“ Jis sėdėjo tame modelyje kaip balandis, nes vilos modelis buvo suprojektuotas balandinei. Kazys sėdėjo toje viloje-balandinėje ir džiaugėsi, kad tokioje poetinėje formoje tarsi sugrįžo tai, kas buvo atimta, kolonizuota, okupuota ir atplėšta. Ir, aišku, labai gaila, kad mums daugiau jo taip ir neteko pamatyti, mes sužinojome, kad jis išėjo rugpjūčio mėnesį, nesulaukęs bienalės pabaigos, nesužinojęs, kad „Villa Lituania“ laimėjo žiuri prizą... be abejo, jis būtų be galo džiaugęsis“, – sako Gediminas.
Šioje vietoje stipriai susigraudinu. Vėliau, pačioje 2023-ųjų gruodžio pabaigoje apsilankiusi „Museo delle Civiltà“ surengtoje Urbonų parodoje „Villa Lituania“, irgi ilgam prisėdu balandinėje, žiūriu į ekrane kalbantį Kazį Lozoraitį. Tuo metu į parodos atidarymą ateina žinoma palestiniečių menininkė Emily Jacir (ji 2007 metų Venecijos meno bienalėje buvo apdovanota „Auksiniu liūtu“) su šunimi, kuris įsitaiso visai netoli manęs, vidury balandinės. Prisimenu visas nuotraukas, kuriose Lozoraičiai pozuoja su šunimis ir katėmis, ir galvoju, kad ir jiems šiandien čia, dar kartą sekundei atgautoje viloje, būtų patikę.
Kalbėti apie kolonializmą dabar
Pamažu atsitraukiame nuo bienalės ir tokios parodos, kokia ji buvo 2007-aisiais. Jaučiu, kad per 17 metų, per kuriuos Europoje ir pasaulyje pagausėjo konfliktų, veidą turėjo pakeisti ir Urbonų „Villa Lituania“, arba jos veidą turime imti skaityti kiek kitaip. Gediminas ima pasakoti apie šiuos pokyčius:
„Dar dabar turiu kažkur išsisaugojęs vienos rusės menotyros doktorantės esė, kurioje ji tyrinėja nacionalines reprezentacijas Venecijos bienalėje ir ideologiškai įsriegia tokį klausimą: „Kodėl bijoma Rusijos?“ Šalia Armėnijos, Ukrainos ir kitų buvusių Rusijos kolonizuotų šalių atstovų, mūsų „Villa Lituania“ pasirenkama kaip pavyzdys šalies, kuri pasiekė nepriklausomybę ir savo tautinę tapatybę konstruoja pasitelkdama Rusijos baimę. Suprask – tokios šalys yra nacionalistinės, galbūt netgi fašistinės, ir kad nacionaliniai paviljonai Venecijoje kaip estetiniai įrankiai pasitelkiami konstruoti baimei Rusijai. Šita tezė yra parašyta gal 2017-aisiais ir, be abejo, išduoda, kad „Villa Lituania“ labai svarbi Rusijos propagandos malūnams.“
Vis dėlto Gediminas priduria, kad daug dalykų pasikeitė su Ukrainos karu. Anot jo, dabar mums yra lengviau kalbėti apie kolonializmą.
„Kolonizacijos naratyvas anksčiau buvo [aiškus], kai kalbame apie Braziliją, Nigeriją, Kongą ar didelių imperijų, pavyzdžiui, Britų arba Ispanijos, hegemoniją arba europocentrizmo kritiką. Bet kaip tada šiame naratyve atsiranda Rytų Europos [kolonializmas], kokia tada yra mūsų istorija, Baltarusijos istorija, Ukrainos istorija? Štai čia Rytų Europa įveda daugiau specifiškumo, šiuose dideliuose naratyvuose atsiranda įtrūkimai. Ir šis Ukrainos pasipriešinimo dėka atsiradęs įtrūkimas padeda mums, ir tai pačiai Europai, iš naujo suvokti kolonializmą. Todėl manau, kad šiandieną žiūrovas, žiūrėdamas į mūsų „Villa Lituania“, įžvelgia dekolonizacinio projekto pastangą, kas dar 2007-aisiais galbūt nebūtinai buvo aiškiai suvokiama. Šiandieną dėl pasikeitusių istorinių aplinkybių turim šviežią žvilgsnį į kolonizaciją, todėl galime suprasti „Villa Lituania“ būtent toje šviesoje, kurioje mes ją ir konstravome 2007-aisiais metais.“
Baigiantis mūsų pokalbiui mintimis sugrįžtu prie savo pastangos rasti išėjimą iš skaudulio ir praradimo, rasti būdą būti su trauma, šiuo atveju – su sovietmečio ir visko, ką dėl jo praradome, skausmu. Kadangi Nomeda ir Gediminas pabrėžia kolonializmo permąstymą savo projekte, jų paklausiu, ar „Villa Lituania“, o kartu ir visa mūsų kolonialistinė praeitis, kaip sakė Saulius Augustinas Kubilius, iš tiesų mums visada turi likti „atvira žaizda“?
„Be abejo, tai kartai, kuri išties išgyveno ir supynė savo gyvenimą su „Villa Lituania“, tam pačiam Sauliui, kuris, kaip aš įsivaizduoju, yra su ta istorija suaugęs, yra skaudu važiuojant kiekvieną kartą pažiūrėti [į „Villa Lituania“], bet, mano manymu, laikas yra toks dalykas, kuris užgydo“, – sako Nomeda.
„[Žaizdas] reikia ne slėpti, bet reikia atrasti būdus, kaip transformuoti tas traumines patirtis. Ir čia galbūt mes galime įsivaizduoti ir kaip menininkai netgi pasiūlyti, kad menas yra tam tikras būdas, kuris permąstydamas istorijos ir psichoanalizės dėmenis gali pasiūlyti estetiką kaip būdą tvarkytis su neišspręstais kompleksiniais iššūkiais. O gal kaip tik ateinanti jauna karta, sugebanti pažiūrėti taip intergenerational, gali apjungti keletą kartų supratimų ir atrasti naują perskaitymo kalbą, tarsi iš naujo įvardinti, kaip galima būtų šiandieną [matyti traumą]. Nes ta trauma besitęsianti – ta žaizda yra atvira, tai reiškia, kad kiekvienas įvykis, įvykstantis šiandieną arba įvyksiantis rytoj, tą žaizdą vis praplečia, jis jos neužgydo, tiesiog atsiranda dar vienas tos žaizdos sluoksnis. Todėl galbūt kiekvienai kartai yra svarbu iš naujo įsitraukti į neužsidariusių istorinių naratyvų, į tų žaizdų, metaforiškai kalbant, persvarstymus šiandienos geopolitikos šviesoje“, – užbaigdamas mūsų pokalbį priduria Gediminas.
Vėliau su Nomeda ir Gediminu susitinkame Romoje dar porą kartų, jau gyvai – nusifotografuoti ir papietauti, o vėliau ir jų parodos, sugrįžusios į Italiją, atidaryme. Jų „Villa Lituania“ man sujungia praeitį ir dabartį, o vilos praradimo faktą įkomponuoja į pasaulinį sociologinį, poetinį, geopolitinį kontekstą. Suprantu, kad „Villa Lituania“ įkūnija ne tik Lietuvos okupacijos skausmą, bet visą iki šiandienos vykdomo kolonializmo problematiką ir atliepia daugelio tautų, net nuo Lietuvos nutolusių per tūkstančius kilometrų, išgyvenimus.
„[Žaizdas] reikia ne slėpti, bet reikia atrasti būdus, kaip transformuoti tas traumines patirtis.“
„Villa Lituania“, Lozoraičių šeimą, lietuviškąją Romą pažinau per pasakojimus, nuotraukas ir nuotrupas, naujas interpretacijas ir paprasčiausią žmogišką praradimo skausmą, kuris vis dar ataidi per daugiau nei 80 metų. Nei Roma, nei jos Via Nomentana man niekada nebebus tokios, kokios būtų be visų šių istorijų.
Baigdama pasakoti jau savąjį pasakojimą apie „Villa Lituania“, jos gyventojus, mylėtojus ir permąstytojus, nenoriu galvoti apie istorinę neteisybę. Noriu galvoti apie žmones, kurie agresijai ir neteisybei priešinosi lietuviškais pasais, užrašais ant sienų, savo gyvenimais. Žmones, kurie agresijai priešinasi iki šiol. Žmones, kurie neturi jėgų ar įrankių priešintis, bet nepraranda vilties. Žmones, kurie kelia klausimus ne tik apie save, bet ir apie viso pasaulio tvarką ir netvarką.
„Villa Lituania“ neprivalo amžiams likti žaizda. Ji gali likti įrodymu, kad savo darbais, kūryba, mintimis galime peržengti į kitą skausmo pusę.
Už pagalbą rengiant šią publikaciją dėkojame Lietuvos centrinio valstybės archyvo Vyriausiajai archyvistei Inesai Petkevičienei ir Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laurai Gabrielaitytei-Kazulėnienei.