Išgirskite pokalbį paspaudę PLAY mygtuką NARA grotuve arba klausykite podkastų programėlėse:

Psichologas Andrius Jančiauskas ir fotožurnalistė, keliautoja Berta Tilmantė, visų pirma, yra seni draugai. Kas kurį laiką jie pasirenka temą, ją apmąsto ir įrašo apie ją pokalbį į NARA mikrofonus. Šįkart Andriaus pasiūlyta tema, kurią Berta jaukinosi: ilgesys.

Ilgesys nėra tas pats, kas troškimas ir nėra tas pats, kas gedulas. Tai yra ženklas, kad kažko mums trūksta.

„Labai dažnai žmonės ilgisi palaikančių tėvų, kurių jie nebūtinai turėjo. Tai ilgesys užnugario, padaužymo per pečius ir pasakymo: „Viskas bus gerai, pereisi tai. Jaučiu, kad tau dabar sunku, bet mes kartu galėsime tai įveikti. Aš niekur nedingsiu.“, – sako Andrius Palangoje liepą įrašytame pokalbyje.

„Labai dažnai žmonės kalba, kad jiems pritrūko palaikymo ir kad net ir savo namuose to neturėjo. Bet ilgainiui jie patyrė, kad tą įmanoma gauti“, – tęsia jis.

„Kažkada išgalvojau terminą: „prarastų gyvenimų ilgesys“, nes labai ilgėjausi gyvenimų, kurie galėjo būti. Padariusi vienus ar kitus pasirinkimus, aš tarsi tuos gyvenimus praradau. Norėčiau sužinoti, kokie jie galėjo būti. Bet tada turbūt reikėtų ieškoti, kas ten tokio, ko ilgiuosi, ir susikurti tai šitame gyvenime“, – sako Berta.

Tyrinėti ilgesio temą jai padėjo ir Sigito Parulskio poezija. 1990-aisiais, būdamas 25-erių, poetas išleido rinkinį „Iš ilgesio visa tai“. Jame esantis „Traktatas apie ilgesį“ kalbasi su skaitytojais ir šiandien:

Vakuumas, kuriame sklando kuriantis, ten
Nevaldomas plakasi sparnas, o judėjimo amplitudę
Apsibrėžia ritmas, kalba intonacija.
Dvasingumas – daiktai nėra didesni už sielą,
keliaujančią, gaubiamą įkvėpimo.
Orientacijos netekimas: iš medžio lajos
ištrūkusiam lapui pasaulis yra begalinis, bet mirties
trauka yra didesnė.
Vėjuje žydinti plunksna, kurią vejas liepsna, kai
pagaliau sudega plunksna, išblėsta kaitra - plunksna
vejasi liepsną; nuojauta, artima amžinybei.
Galvojimai apie tobulumą – veidrodžio
regėjimai, atvaizdai, trupantys, kas akimirką, bet
neišnykstantys: tarp jų švysčioja siela, baltoji žuvis
kalnų krioklyje.
Idealai – figūros, praradusios savo šešėlius,
šviečiant dirbtinei patyrimo šviesai.
Hegelis, sakydamas, kad religija yra vaizdiniai,
tikriausia turėjo galvoj Boscho Viešpatį debesyse,
kurį šis taip buvo pamatęs, nes XVI amžiuj Dievas
dar nesislapstė.
Šventoji dvasia, aplankydama Donelaitį ir
Maironį, tarė tą pačią šviesą, tik jisu suprato
skirtingai, mes jau suprantam kitaip, daug
skurdžiau.
Poezija – mėginimas užtvenkti kalbą, kai ošia
užtvanka ir girdėt, kaip alsuoja upėtakis.
Poetas – sūnus, pradėtas puolusio angelo, kuris,
supančiotas nuodėme, baisiai ilgėjos dangaus.
Iš ilgesio – visa tai.

Gero klausymo.