Atsimerkti prieš depresiją

Viktorija daugiau nei trejus metus sirgo depresija. Šioje esė ji siekia perteikti, kaip ši liga žmogų paveikia – ir kodėl gijimo priežastys niekada nėra tik asmeninės, bet ir visuomeninės. Dalis teksto vietų gali būti jautrios tiems, kurie turėjo panašias patirtis.

Įsivaizduok, kad tavo jausmai, viltys, aistros, norai, tikslai kassyk į juos pažvelgus išsikreipia ir atrodo nebeatpažįstami, it ne tavo. Kartais juos pasiekia daugiau šviesos, o kartais juos stebi visai tamsoje.

Įsivaizduok, kad tau net nebebaisu, tau jau niekaip. Lyg viduje nuolat verktum, bet ašaros būtų svetimos – be pastangos ir be aiškios minties, jos tiesiog sunkiasi lauk per tavo būtį.

Įsivaizduok, kad viskas, ko tetrokšti, yra įlipti į vidury begalinių laukų nutupdytą burbulą, kuriame būtų jauku, minkšta ir švelnu ir kuriame tavęs niekas negalėtų pasiekti. Kuris teturėtų vieną langą, pro kurį galėtum tyloj stebėti tave supantį lauką, kartais atklystančias pasiganyti stirnas. Kur niekas tavęs nerastų, nejudintų, net nežinotų, kad ten esi, o gal nežinotų, kad esi apskritai. Taip lengviau. Gali atsikvėpti.

Įsivaizduok, kad į tokį – ar visai kitokį, bet vis tik burbulą – mintyse lipi kasdien. Valios ir vaizduotės pastangomis nuolat brėži ribą, už kurios tavęs negali pasiekti ne tik „kiti“, bet ir tavo paties mintys. Tas burbulas – vienintelė tavo saugi vieta.

Įsivaizduok būseną, kurioj vis akis į akį sutinki mintį, kad nebūti būtų daug lengviau, nei būti. Susitinkat, žiūrit viena kitai į veidą ir tylit. Žiūrit iš taip nepadoriai arti, kad jauti tos minties alsavimą į tavo lūpas. Ji – tikra, labai tikra.

Įsivaizduok nuolatinę pastangą išlaikyti savo žmogišką lukštą. Keltis ryte, eiti į darbą. Šypsaisi ir juokiesi, nes tai vienintelės akimirkos, kai išorė leidžia primiršti vidų. O gal tai tiesiog būdas nieko į jį neįsileisti. Ir tuo pat metu jauti, kaip tavo pastangos raumenų pluoštai mirksta kraujyje. Tenori namo, kur pagaliau galėsi vėl įlipti į savo burbulą.

Įsivaizduok, kad nusprendęs atsiverti vienam iš artimų išgirsti: „Depresija, tau? Gal juokauji? Kad nepanašu... Tavo gydytoja tikrai žino, ką sako? Gal kokia šarlatanė? Susitvarkyk dienos ritmą, padės.“

Tvarkaisi dienos ritmą.

Vienas. Atmerki akis. Ta tobula ryto akimirka, kai tavo sąmonė užmarši, nekalta ir švari kaip tabula rasa.

Du. Užsimerki. Sekundė, kita ir tave užgriūva realybė.

Trys. Niekur nedingsi, teks atsimerkti ir vėl. Laikas keltis, sako iš pareigos ataidintis balsas. Laikas tempti savo karkasą per visuomenės lūkesčius, taisykles ir normas. Jei ne funkcionuoti, tai bent imituoti.

Keturi. Įkvepi, susirenki savo sielos gabalus ir velkiesi į dar vieną dieną.

Žinok, nepadeda tas ritmas.

Ir nepyk, bet patarimas be pažinimo yra tik skambantis kevalas be sėklos. Svajoju, kaip drauge keliame klausimus ir ieškome atsakymų, prietarus ir nejaukumą pakeitę atvirumu, siekiu pažinti ir eiti pirmyn. Kaip kartais drauge tylomis atsidūstame, jei pasakyti nebeturime ko – kad ir nelengvame, bet vienyje, o ne priešpriešose. Tu, aš. Jie ir jos. Mes visi. Tad gal tiesiog pasikalbėkime apie tai?

Nepyk, bet patarimas be pažinimo yra tik skambantis kevalas be sėklos.

Aš sirgau depresija daugiau kaip trejus metus. Pasveikau. Aprašytas burbulas – tikras, kiekviena šiame tekste esanti metafora yra išgyventa, vidiniai ar išoriniai dialogai – taip pat. Bet šįsyk noriu kalbėti ne tiek apie savo patirtį, kiek apie patį depresijos reiškinį. Aš nesu išskirtinė, mūsų tokių daug ir mūsų istorija taip pat yra visuomenės istorijos dalis. Todėl noriu pakviesti mano žodžiuose atrasti save, užuot palydėjus juos kaip sunkią patirtį žmogaus, kurio realybė tavęs neliečia.

Ar depresija – liga? O tu – ar ligonis?

Priklauso nuo to, ko klausi, kokioje aplinkoje ir kaip garsiai tam paklaustajam teks atsakyti.

Tad, jei klausi manęs – tai yra be galo sudėtingas vidinio virsmo laikas. Augimo laikas, reikalaujantis atliepti pasąmonės siunčiamus signalus, atsigręžti į patirtus vidinius sužeidimus ir kartais net per kelias kartas tave siekiančias šeimos ar visuomenės traumas, sukaupti drąsą jas priimti ir taip atlaisvinti jų gniaužtus.

Tai laikas, kai atvirumas pokyčiams yra esminis išsigelbėjimo veiksnys, leidžiantis išbūti kančią jai nepasidavus, subręsti ir išsiristi iš suaižėjusio įpročių kokono, išsinerti iš išaugtos senos odos, užuot leidus jai toliau smaugti tavo gyvybę, energiją, potencialą. Leidžiantis išsivaduoti iš liguistų elgsenos modelių, nuodijančių tavo santykį su savimi pačiu ir kitais žmonėmis. Kas sakė, kad (at)gimti yra lengva?

Esi priversta atsigręžti į save – tokią, kokia esi. Pažinti save iš tikrųjų, be prietarų. Iš pradžių iš tolo, pamažu, bet vis artyn ir artyn. Vienu metu išgyveni ir tragediją (jaučiuosi nuo visko nenusakomai nutolusi), bet ir galimybę (neturiu kito pasirinkimo, kaip tik pagaliau prisijaukinti save pačią). Kuri pusė laimės?

Šis procesas yra toks stiprus ir svarbus, kad jame dalyvauja ir mūsų kūnas. Išsibalansuoja dalies hormonų pusiausvyra, sąmonę ir širdį purto panikos atakos. Nubunda psichosomatika – ima varginti įvairūs fiziniai negalavimai, nors gydytojų atliekami tyrimai nerodo jokių nukrypimų nuo normos. Tai gąsdina. Bet kartu tai rodo proceso stiprumą ir svarbą.

Jei nutiko taip, kad gyvenime dėl vienų ar kitų priežasčių nutolai nuo savo vidaus, ateina laikas, kai tavo kūnas deda tašką ir brėžia ribą: „Reikia tai spręsti!“ Gali šiuos signalus neigti, stumti ribą tolyn ir taip nuolat jausti jos grėsmę, arba gali sustoti, įsižiūrėti, perprasti, peržengti ir palikti praeity.

Per visa tai brisdama negalvojau, ką depresijos diagnozė man reiškia. Tai buvo visiškai nesvarbu, nebuvo svarbu ir tai, ką galvoja kiti – tuo metu buvo svarbu išgyventi. Šis įvaizdis susigulėjo dabar, į savo patirtį žvelgiant iš kelerių metų perspektyvos.

Teksto autorė Viktorija Einorė, 2018 m.

Visa tai, ką parašiau, yra labai individualu. O dabar ženkime žingsnį tolyn ir atsigręžkime į visuomenę.

Esu priėjusi išvadą, kad norint atkreipti plačiosios visuomenės dėmesį į depresiją kaip į rimtą problemą, kurią reikia spręsti, negali kalbėti apie dvasios (gr. psyche – siela) ir kūno vienį, holistinį požiūrį ar pusiausvyrą. Eik, tu, kosmonaute. Turi tiesiog vadinti ją liga.

Nesuprask neteisingai. Vadindamas ją liga, normalizuoji ja „sergantįjį“ ir legalizuoji pagalbos būtinybę. Be to, „liga“ nurodo į galimą būsenos laikinumą ir egzistuojančią galimybę pasveikti. Todėl mūsų visuomenės kontekste depresijos pripažinimą liga vadinu pažanga.

Dar palyginti neseniai tai tebuvo silpnavalių isterija, prastos nuotaikos sinonimas ir, apskritai, labai nepatogus nesusipratimas. Negalintys atsispirti pagundai skirstyti žmones į „normalius“ ir „visokius kitokius“, totalitarinio režimo pažymėtieji teisėjavo žaibiškai ir nė kiek neabejodami savo teisumu.

Būdami alergiški vien jau pačiam emocinio intelekto terminui, jie žaibiškai priskyrė visus jautresnės emocinės sandaros žmones prie tų „visokių kitokių“. Dar ko, dar išprovokuos savipažiną, kaip nepatogu. Dėl Dievo meilės, valdykitės, žmonės. Susiimkit. Baikit šitas savo nesąmones.

Ir ką, žmonės valdosi. Susiima uoliai, kukliai ir padoriai, tyli santūriai – iki pat kilpos. Baigia savo nesąmones.

Bet, štai, pavadinus tai liga tampa savaime suprantama, kad ligas reikia gydyti. Kad reikia eiti pas gydytojus ir gerti vaistus. Tada gali pasakyti ir kitam – klausyk, depresija yra liga. Jei tau ją pripažino, imkis priemonių. Juk, žinai, kai skauda dantį, eini pas dantistą. Normalu. Tu normalus, žinai?

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Taip. Dažną, kenčiantį nuo depresijos, reikia visų pirma įtikinti, kad jis normalus, jog nesikrausto iš proto vien dėl to, kad nebeiškenčia apie tai su kuo nors nepasikalbėjęs; kad jo būsena nėra gėdinga, o svarbiausia, – kad jos negalima ignoruoti. Tai sakau drąsiai, nes viešai pasidalijus savo patirtimi į mane kreipėsi ne vienas su depresija susidūręs žmogus.

Taigi, kad žmogus bent jau nuspręstų sau padėti, visų pirma reikia peržengti šią suvokimo bedugnę. Na, nes jei ignoruoji depresiją, vadinasi, jos nėra, jei jos nėra, tai nereikia gilintis į savo problemas ir traumas, o tai savaime baisu – ką aš, myžnius ir psichas? O jei dar vyras, – Viešpatie, kokia gėda!

It to nebūtų gana, šis teismas dažnai ateina ne tik iš aplinkos. Jis jau glūdi mumyse pačiuose kaip koks kolektyvinės pasąmonės įskiepytas instinktas. Ir tik tada, tik jį atrėmus galima prabilti apie būdus, kuriais galime vieni kitiems padėti.

Rašau ir skaudančia širdim galvoju, kad kalbėdama apie teisėjus veltui vartoju būtąjį laiką. Būtasis laikas – tai svajonė, juo raminuosi. Rodos, mūsų viešojoje erdvėje apie depresiją kalbama vis daugiau, atviriau ir pažangiau, bet pakanka su ja susidurti asmeniškai ir visos kortos pasiskleidžia ant stalo. Retas kuris iš depresija sergančiojo artimųjų nevengia apie tai su juo kalbėtis. Jos paliestasis stengiasi savo diagnozę kiek įmanoma labiau slėpti. Ir tai dažnai net nesusiję su „gėdos etikete“ – visuomenėje vis dar gausu mitų ir trūksta žinių, o sergant tiesiog nėra jėgų su tuo kovoti. Užsidaryti ir atsiskirti kartais yra vienintelė tuo metu atsilaikyti padedanti priemonė. Taip buvo ir man, tai liudija ir daugelis kitų per šią patirtį perėjusių žmonių, su kuriais tenka bendrauti.

Viešojoje erdvėje apie depresiją kalbama vis daugiau. Bet pakanka su ja susidurti asmeniškai ir kortos pasiskleidžia ant stalo.

Na, ir trečia perspektyva. Jei nori su depresija kovojantį lietuvį užmušti iš karto, nesiterliodamas ir užtikrintai, vadink ją psichikos sutrikimu (angl. mental disorder). Palyginus su tiesiog „liga“, „psichikos sutrikimas“ smagus dar ir tuo, kad asocijuojasi su nuolatine būsena – tarsi įgimtu techniniu broku, kurio pataisyti apskritai neįmanoma. „Normalieji“ puotauja, lygina ir bučiuoja savo teisėjų mantijas – kažkas paminėjo žodį, prasidedantį „psich“! Teismo nuosprendis aiškus.

Mane asmeniškai šis apibrėžimas taip pat trikdo, tik dėl kitų priežasčių. Juo depresija rikiuojama šalia tokių būsenų kaip šizofrenija ir autizmas. Dalis žmonių jas irgi vadina sutrikimais, bet dabar ne apie tai. Faktas yra tas, kad aš su šia būsena negimiau. Ji mane aplankė, kai buvau dvidešimt penkerių. Tai buvo keleri ypač sunkūs metai, bet aš juos įveikiau ir dabar jie teliko kaip sapnas, kita realybė. Kurios iš tiesų nelabai ir prisimenu – tie metai ištirpo ir susiliejo, atmintyje atkapstyčiau kokius vienerius, bet tikrai ne tiek, kiek jų buvo iš tiesų.

Dar ir dėl to man artimesnis terminas „liga“ – na, jei jau tektų rinktis. Nes aš jaučiuosi susirgusi ir pasveikusi. Jaučiuosi įgavusi ir imunitetą – požymius atpažįstu iš tolo, esu išsinagrinėjusi vidines priežastis ir pasitikiu savimi tiek, kad, neduokdie, jai aplankius mane darsyk jau turėčiau nugludintus įrankius taip giliai nebeįkristi.

Tad kuo vadinti depresiją? Atvirai pasakius, nežinau. O gal baiminuosi ir nenoriu to daryti? Jaučiu, kad dar nesame atėję ten, kur galėtume tai svarstyti laisvai ir oriai. Jaučiu, kad pasirinkimas vartoti vieną ar kitą terminą pas mus dar pernelyg stipriai priklauso nuo išgyvenimo strategijos. O išgyventi vis dar bandome veikiau pavieniui, nei pasitikėdami bendruomeniškumo galia. Norėčiau, kad būtų kitaip.

Riba tarp liūdesio, pasimetimo ir depresijos

Dažnas klausia – kuo visgi skiriasi liūdesys ir nuovargis nuo depresijos?

„Nebūti dabar būtų daug lengviau, nei būti.“ Pameni, užsiminiau apie akistatą su šiuo jausmu? Man tai ir yra riba.

Sunkumai – neišvengiama mūsų dienų dalis. Jie – taip pat gyvenimas, lygiai tiek pat, kiek ir džiaugsmas. Man asmeniškai riba tarp liūdesio, nuovargio, pasimetimo ir depresijos yra ši akistata. Kad ir kaip gyvenime būtų buvę sunku, su ja susidūriau išskirtinai tik depresijos metais.

Svarbu pažymėti, kad kalbu ne apie mintis apie savižudybę. Tiesiog apie aiškų ir skaidrų suvokimą, kad tavo paties egzistencija tau yra per sunki. Daugiausia, ką tada gali iš savęs išspausti, tai supratimą, kad esi kaip sausos žolės šaknys įšale, kurioms reikia kažkaip ištverti iki pavasario.

Esu nepaprastai gyvenimą mylintis žmogus. Judesį, žmones, iššūkius, kūrybą myliu aistringai ir smalsiai. Taip buvo iki depresijos, taip yra ir dabar – tik kokį šimtą kartų stipriau. Todėl supratimas, kad mano būtis man per sunki, man buvo ir didžiulis smūgis, ir, pačiu keisčiausiu būdu, palengvėjimas. Nes tada galutinai suvokiau, kad man tai visai nėra normalu, tad dorojuosi ne tik su liūdesiu ir kad yra priemonių visam tam įveikti.

Piktžolės šaknys, paplitimas ir ravėjimo praktika

Manau, kad mano atveju padėtis buvo palanki. Užaugau aplinkoje, kuri vertino bei skatino savistabą ir atvirumą. Mano sėkmė buvo ta, kad nebijojau kreiptis profesionalios pagalbos ir apskritai neišpažinau mitų apie psichinę ar emocinę sveikatą. Už visa tai amžinai būsiu dėkinga, visų pirma, savo mamai. Net bijau pagalvoti, kas būtų buvę, jei nebūčiau turėjusi tokio tvirto pagrindo. O daug kas neturi.

Iš pirmo žvilgsnio, mano depresija neturėjo jokios akivaizdžios išorinės priežasties – tai gerokai sutrikdė mano psichiatrę. Po ilgo pirmojo pokalbio ji konstatavo du faktus.

Pirmas: „Jums gili depresija, būtinas gydymas. Ar gydysitės?“ – pasiteiravo atsargiai ir net nedrąsiai.

Ne, tegu mano atviros žaizdos pūva! Kas per klausimas? Žinoma, kad gydysiuos – sakykit, ką turiu daryti, darysiu viską, kad tik susigrąžinčiau savo gyvenimą. Ji atsikvėpė: „Jūs neįsivaizduojat, kiek žmonių, išgirdę diagnozę, trenkia durimis ir niekada negrįžta. Kiek jų griežtai atsisako vaistų ar tuo labiau terapijos. Jie nenori turėti nieko bendra su jokiu žodžiu, prasidedančiu „psich-“.“

Antrasis faktas buvo ištartas netiesiogiai. Vietoj numatyto pusvalandžio konsultacijos mūsų pokalbis truko daugiau nei valandą. Ji klausinėjo apie mano gyvenimą ir patiriamus sunkumus. Visus standartinius kritinius taškus kuo sklandžiausiai apėjau. Konfliktai su tėvais? Fizinė sveikata? Darbas? Meilė? Finansai? Jos klausimus jai vis grąžindavau atgal. Galop gydytoja pakėlė ragelį ir paskambino klinikos psichoterapeutei. Ar turėsi laiko? Ne, man reikia skubiai... Čia sudėtingas atvejis.

Sudėtingas atvejis tuo metu sėdėjo priešais, šniurkščiodamas braukė ašaras ir su palengvėjimu šypsojosi. Pagaliau suimu viską į savo rankas ir pradedu gijimo kelią. Pagaliau kažką dėl to darau.

Pas gydytojus mane nubloškė psichosomatika. Nepaisant turėtų žinių, depresyvias būsenas sėkmingai ignoravau ilgą laiką – gal pusmetį, o gal ir metus. Tiesiog nesupratau, kas vyksta. Galop sunerimau dėl savo fizinės sveikatos ir taip atsidūriau ties reikiamo specialisto durų slenksčiu.

Mano ligos priežasčių kompleksiškumas atsiskleidė per kelerius intensyvios psichoterapijos ir gydymo vaistais metus. Jos šaknys neturėjo nieko bendra su jokiomis akivaizdžiomis mano gyvenimo aplinkybėmis. Jos buvo persipynusios su įgimta asmenybės struktūra, šeimos ar net giminės istorija, pačios patirtais sužeidimais; išsikerojusios visų šių dalykų suręstoje realybėje. Prireikė daug jėgų ir nuoseklių pastangų atsigręžti į apleistus esminius savo poreikius bei ryžtis su tuo susijusiems gyvenimo pokyčiams.

Dalindamasi šia patirtimi noriu atkreipti dėmesį į tai, kad depresija suserga ir iš pažiūros laimingi žmonės, ir tie, kurie turi tam tikrą psichologinių žinių bagažą, ir kiti. Tai labai intymi ir bauginanti būsena, o jos priežastys aplinkiniams gali būti visiškai nematomos. Ką ten aplinkiniams – juk sergančiam ir pačiam užtrunka atrasti siūlo galą! Tad kai kitąsyk norėsis pašiepti išdrįsusį pasidalinti savo išgyvenimais žmogų ar sumenkinti jo išgyvenamą skausmą, kviečiu savęs paklausti: ar tikrai žinau viską, ką jam tenka patirti? Ar žinau, kokios mintys ir jausmai jį pažadina nakčia? Ir ar šis žmogus privalo į visa tai reaguoti taip, kaip man rodos teisinga?

Reklama

Atsakomybės medžioklė

Kodėl tai apskritai nutinka? Kas ir kaip mus veikia mūsų aplinkoje, kad, užuot nuosekliai augę ir skleidęsi kaip asmenybės, atsiduriame ant lūžio ribos?

Iš tiesų, niekad nieko dėl to nekaltinau. Esu pratusi atsakomybę už mano gyvenime vykstančius dalykus prisiimti sau, priežasčių ieškoti savyje, pati ieškoti išeičių ir priimti sprendimus. Pala, pala... Ar minėjau kažką apie pastangas išgyventi pavieniui?

Nebūtina kaltinti kitus ar visuomenę, jog suvoktum objektyvią tiesą, kad kiekvienas susitinkame nešini sava – tiek asmenine, tiek kolektyvine – našta. Suvokta ar ne, atvirai ar užslėptai skausminga, pažinta ar destruktyvia – šios naštos drauge su džiaugsmais sąveikauja tarpusavy, darydamos vieni kitiems tiek gerą, tiek blogą įtaką. Tai – tiesiog gyvenimas, ar ne?

Šiuo metu ketvirtus metus gyvenu Izraelyje. Išvykti niekada nei norėjau, nei planavau, niekad nebuvau iš tikinčių, kad kitapus tvoros žolė yra žalesnė. Ne. Žolė žalia ten, kur ją tausoji ir laistai, o nualinti ją galima taip pat visur. Taigi mano išvykimas veikiau buvo atsitiktinumas.

Vis tik akistata su kitokia kultūra ir gyvenimo būdu padėjo ryškiau išvysti tam tikrus savos visuomenės bruožus. Nesiekiu kurti prieštarų ar mėtytis kaltinimais – nei vienos, nei kiti kalbėtis nepadeda. Plačiai žinoma ir tai, kad Izraelis turi nesuskaičiuojamą aibę savų problemų, kolektyvinių traumų, čia egzistuoja beveik nuolatinė įtampa ir didžiulis susiskaldymas tarp atskirų visuomenės grupių. Bet reflektuodama savo patirtį noriu išvardyti dalykus, kurie mane nustebino ir sujaudino, it būtų palietę kažkokią nuogą žmogiškumo šerdį. Netrukau suprasti, kad kažkas manyje jų nepaprastai ilgėjosi.

Ilgesio akistatos

Jausmai ant stalo. Aplinkoje, į kurią patekau, beveik nėra vietos pasyviai agresijai. Žmonės labai tiesmuki: ekspresyviai sukloja tau prieš akis tiek neigiamus, tiek teigiamus jausmus. Juos atlaikyti ne kiekvienam europinio kirpimo žmogui paprasta, bet pajutau išlaisvinančią šio įpročio galią.

Tavy niekas nesikaupia, supranti? Neturi spėlioti, kas ką pagalvojo, kaip vienas ar kitas tavo veiksmas privertė kažką jaustis, nesijauti laikomas atsakingu už tai, ko nė nesupranti. Trintis sprendžiama čia ir dabar, ten ir tada ji ir paliekama – nėra prielaidų kauptis nuoskaudoms ar diplomatiškai maskuoti savijautą, kol vieną dieną ji sprogsta.

Pokalbio kultūra. „Jei mes nesikalbėtume, neišgyventume“, – sako vietiniai. Jei anksčiau nuolat alkdavau brandžių, nuogų pokalbių ir net tarp artimų draugų tam reikėdavo išlaukti „tinkamos akimirkos“, čia tokie gali ištikti turguje besišnekučiuojant su sūrio pardavėju. Išsipasakoti gali bet kur ir beveik bet kam – ir nebūsi nei keistas, nei nesitvardantis.

Apkalbos tolygios nesusipratimui. Ko gero, pirmosios dvi sąlygos leidžia gyvuoti ir trečiajai. Visur yra visokių žmonių, bet vyraujantis mano jaučiamas aplinkos tonas kuria orią atmosferą. Nesvarbu, ką žmogus iškrėtė ar kaip gyvena – jo pasirinkimai neišduoda leidimo vartyti akių jam už nugaros. Jo veiksmai nebūtinai yra išmintingi, malonūs ar teisingi kitų atžvilgiu, galima su rūpesčiu apie tai pasikalbėti, bet kiekvienas galop eina savo keliu. Neteko girdėti, kad kas kandžiai šaipytųsi iš pažįstamo žmogaus jam nesant šalia. Buvo kartoka suvokti, kaip buvau prie tokių dalykų pratusi.

Bendruomeniškumo teikiamas saugumas. Nesvarbu, ar esi svetimšalis, ar priklausai uždarai visuomenės grupei – jei gatvėje tave ištiko nelaimė, nėra jokių šansų, kad ji liks nepastebėta. Aplinkiniai stoja kaip mūras. Ir ne stebėti, o aktyviai dalyvauti.

Nereikia nė nelaimės – sykį sutemus ėjau gatve ir mano pusėn metėsi alkoholio išvargintas žmogelis. Išdavė jį pusiausvyra, ir tiek. Krūptelėjusi iš netikėtumo, atšokau šalin. To pakako, kad netoliese sėdinti brandaus amžiaus moteris įtaigia retorika grąžintų pavargėlio pusiausvyrą į vietą. Tuo pat metu prisiartino priešpriešiais einantis vyriškis – stabtelėjo, įdėmiai pažvelgė į akis: „Ar tau viskas gerai? Išsigandai?“ Patikintas, kad viskas tvarkoje, nuėjo tolyn. Stovėjau ir gaudžiau orą: kažkam gatvėje rūpi, ar aš neišsigandau!

Žinoma, tai ne tik apie girtuoklėlius, bet ir apie tuos atvejus, kai kiekvienas mūsų tampa vienokiu ar kitokiu pavargėliu, išsimušusiu iš savo sielos pusiausvyros. Atsakomybė yra visų.

Savivertė be temperatūros. Sąmoningai žinoti savo privalumus tiek pat vertinga, kiek ir trūkumus. Teigti savo stiprybes ir jomis naudotis nėra nei pagyros, nei manipuliacija. Lygiai kaip ir kalbėti apie silpnybes ar dėl jų atsisakyti tau nepakeliamų užduočių nėra nei pralaimėjimas, nei silpnavališkumas. Fizinis grožis nėra tuštybė ar priešprieša intelektui. Visa tai yra (arba nėra) tavo „sudedamosios dalys“, ir tiek. O savo sudedamąsias dalis pažinti yra gerai.

Esu ne sykį pagalvojusi, kad manęs iki tol dar niekad nesupo tiek daug žmonių, kurie šioje savivokoje išliktų netrikdomai orūs – nei arogantiški, nei susimenkinę; nei atsiprašinėjantys už tai, kad jiems kažkas nepavyko, nei gniaužiantys rūbo skvernus pagirti, kad yra be proto gražūs; nei bijantys pasidžiaugti savo pasiekimais, nei matuojantys jų vertę kitų žmonių sėkme. Aš esu žmogus – toks, koks esu, ir esu savaime vertingas.

Kreiptis pagalbos yra normalu. „Prašyti pagalbos, ko gero, yra kertinis dėmuo, kuriuo vadovaudamasi funkcionuoja mūsų visuomenė“, – sako draugai. O, čia man didžiulis kąsnis. Iki šiol kramtau. Nesvarbu, ar tai buitinis, profesinis, ar asmeninis klausimas – prašyti pagalbos nereiškia būti silpnam, nepajėgiam ar priklausomam. Kreiptis psichologo pagalbos, beje, irgi savaime suprantama. Bent mano patirtis rodo, kad žmonės to neslepia net ir darbinėje aplinkoje.

Tai, ko gero, esminiai mano širdį palietę dalykai. Be abejo, kalbu ne apie politinius vaidus ir viešą diskursą, kuriame vietinės visuomenės grupės ypatingai supriešinamos, o apie tarpasmeninę bendravimo kultūrą, besiskleidžiančią kasdieniame gyvenime ir sietiną su vietos mentalitetu apskritai.

Tuos pačius dalykus pastebiu būdama su bičiuliais ar kolegomis iš skirtingų kontekstų – tiek sekuliarių izraeliečių, tiek žydų ortodoksų ar palestiniečių tarpe. Nuolat atkreipiu dėmesį, kad, nepaisant kraštą draskančių konfliktų, tarpasmeniniame lygmenyje ši kultūra žmones daug labiau jungia nei skiria.

Jei jauna mergina vos sėdmenis dengiančiais šortais įlipusi į autobusą susivoks, kad negali susimokėti už bilietą, jai savo kortelę nesitikėdama atlygio pasiūlys ir religinga ortodoksė, centus ims krapštyti ir senelis su kipa, kuris „pagal raidę“ tokią „lengvabūdę ir nekuklią“ panelę turėtų niekinti ar bent jau ignoruoti.

Praėjusį mėnesį kraštą siaubusio karinio konflikto metu mano draugas biure gamindavosi pietus drauge tiek su kolegomis palestiniečiais, tiek su sekuliariais ir religingais žydais. Susėdę apie vieną stalą, jie dalydavosi, kaip jaučiasi ir ką išgyvena, kas rytą keliaudami į biurą Jeruzalėje. Šie žmonės kalbėjosi apie kiekvienos pusės atsakomybę gatvėse siaučiančio smurto akivaizdoje.

Sykį nuošalioje užmiesčio vietovėje ėmiau interviu iš žydo ortodokso. Netoliese du jauni vaikinai palestiniečiai kūreno laužą ir baigę atėjo mums pasakyti, kad ugnis dar rusena ir kad galime tęsti pokalbį prie jos – jie išeina, o mes atrodome sušalę.

Kartais gėrėjimasis tokiais paradoksaliais šios visuomenės atspalviais tyliai maudžia paširdžiuos, nes nepaprastai norėčiau daugiau tokių elgesio gestų regėti ir Lietuvoje.

Tikrai negaliu sakyti, kad gyvendama Lietuvoje sąmoningai jaučiausi suvaržyta, neturinti galimybės rinktis savo gyvenimo kelio, kad jaučiau baimę ar bejėgiškumą. Tikrai ne. Esame besiskleidžianti, stiprėjanti, nepasiduodanti tauta. Bet turiu pripažinti, kad mano išvardyti aplinkos bruožai sudaro sąlygas išreikštai vidinei laisvei, kurios iki tol nejutau.

Gilyn į kontrastų DNR

Žinoma, viskas prasideda nuo mūsų pačių. Tikiu, kad mano jaučiami kontrastai stipriai susiję su mano vidiniais poreikiais ir jie nebūtinai aktualūs visiems. Tačiau norom nenorom šių išvardytų visuomenės skirtumų akivaizdoje mano akys krypsta į sunkias mūsų tautos patirtis ir ilgalaikės priespaudos įtaką, kuri, deja, yra daug universalesnė.

Pas mus vis dar gaji baimė „Ką pagalvos kiti“, man rodos, tiesiogiai susijusi su tuo, ką tie kiti pasakys ir kam. Kodėl tai svarbu? Buvo svarbu tuo metu, kai kaimynas nepasitikėjo kaimynu, kai žodis galėjo reikšti peilį, pakištą po kaklu visai tavo šeimai. Kai gyventi „kitaip“ ar kuo išsiskirti buvo tiesiog pavojinga. Kai režimas viską skirstė į juoda ir balta, ir drauge tik pats tas spalvas ir apibrėžė bei tuo manipuliavo, įsiskverbdamas į žmonių sąmonę. Ji liko pažymėta, o istorinė kolektyvinė patirtis mutavo į sunkiai beatpažįstamus, bet galingus baimės, susipriešinimo, paniekos fantomus. Kiek dar kartų reikės tai žymai nuplauti?

Neabejoju, depresijos priežasčių arenoje veikėjų yra kur kas daugiau. Palyginti uždaras ir šaltokas šiaurietiškas mentalitetas, socioekonominės sąlygos, švietimas, galų gale, net klimatas. Nesu nei psichologė, nei mokslininkė, esu tik reflektuojantis ir tam tikrą patirtį bei sociologinį išsilavinimą turintis žmogus. Bet mano, nepriklausomybės lūžio vaiko, mintys, pasivaikščiojusios po kitus priežasčių laukus, dažnai susitinka ties šia mūsų tautos patirtimi.

Šiuo metu kaip tik skaitau Juliano Barneso romaną „Laiko triukšmas“ apie kūrėjų, menininkų ir apskritai gyvenimą sovietmečiu ir viskas rodos dar akivaizdžiau. Man nepatinka būti prisirišusiai prie praeities, virkauti ir tampyti ją it amžiną atpirkimo ožį. Bet vis tik tikiu, jog tam, kad iš patirties pasimokytume ir pakiltume sveiki, reikia žvelgti jai tiesiai į akis. Kaip ir depresijai.

Ko šaukiamės?

Kaip ir minėjau, kartas nuo karto į mane kreipiasi su depresija susidūrę žmonės. Turiu pripažinti, kad išgirdus kai kuriuos jų klausimus širdis nusirita į kulnus – rodos, turime tiek daug lengvai prieinamos informacijos, o ji vis viena nepasiekia savo tikslinės auditorijos.

– Psichoterapija? Kas ten per ją vyksta? Sakai, padėtų?

– O kaip reikia kalbėti su psichologe? Ką jai sakyti? Bijau, kad apie tai sužinos mano darbdavys...

– Koks intelektas? Emocinis? O kas tai yra?

Man itin kelia nerimą tai, kad antidepresantus ilgą laiką geriantys ir pagerėjimo nejaučiantys žmonės kartais nė nežino apie psichoterapijos galimybę. Neskiria psichiatro nuo psichoterapeuto. Gerdami vaistus, nežino kaip jie veikia.

Ir vėlgi, pastebiu, kaip mus užvaldžiusi baimė. Mirštam, bet bijom pokyčių, bijom kalbėtis, bijome būti pažeidžiami net prieš psichoterapeutą, bijom antspaudo „psich-“ ir ta baimė yra didesnė už norą susigrąžinti sveiką gyvenimą.

Ir kiekvienas be išimties kaip gėlo vandens ieškome vilties – pasakyk, juk įmanoma pasveikti, ar ne? Juk įmanoma iš viso to išbristi? Juk tu išbridai? Dabar esi laiminga? Jauti laimę? Ir rodos, kad kartais vien išgirstas „taip“ suteikia didžiulį palengvėjimą ir pažadina ryžtą veikti.

...

Taigi aš nežinau, kaip reikėtų vadinti šią būseną. Tad vadink kuo tik nori – asmenine krize, liga, psichiniu sutrikimu, dievų bausme – tik, dėl Dievo meilės, vadink. Vadindamas jau pripažinsi.

Užsidengdami akis nepasislepiame nuo kambaryje esančio užpuoliko. Tai, kad prieš jį užsimerkiame, nereiškia, kad jis neegzistuoja. Geriausiu atveju jis gali nusnūsti, bet neišvytas iš kambario visada nubus vėl ir alsuos nepadoriai arti tavo ar tavo mylimo veido.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

Viktorija Einorė yra autorė gyvenanti Jeruzalėje. Jos tinklaraštį galite rasti čia. Prireikus emocinės pagalbos, kreipkitės į vieną iš pagalbos linijų.