Ann Cooper. LRT ir komercinių jo konkurentų konfliktas dėl valstybinio finansavimo

Viešasis žiniasklaidos finansavimas yra vienas svarbiausių Europos demokratijų pamatų. Bet Lietuvos komercinės žiniasklaidos atstovai teigia, kad valstybės skiriamas biudžetas nacionaliniam transliuotojui suteikia nesąžiningą pranašumą.

Ann Cooper yra Kolumbijos universiteto (Columbia University) Niujorke profesorė emeritė. Griūnant Sovietų Sąjungai ji vadovavo JAV visuomeninio radijo (NPR) Maskvos biurui, vėliau – NPR biurui Johanesburge. Ann Cooper rengė radijo reportažus iš Sausio 13-osios nakties Vilniuje, taip pat – iš mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Angliškoji šio teksto versija kovą buvo publikuota pasaulinę žiniasklaidą analizuojančiame tinklalapyje „Nieman Reports“. Dalinamės jo vertimu kaip žvilgsniu iš šalies į lietuvišką žiniasklaidą.

1991 m. sovietų kariuomenė, siekdama užgniaužti nepriklausomybės judėjimą Lietuvoje, nusitaikė į Lietuvos televizijos studiją ir televizijos bokštą, jau kelis mėnesius transliavusį žinias, nepaklūstančias sovietų cenzūrai.

Kruviniausias puolimas įvyko tankams dundant prie televizijos bokšto Vilniuje, tuometėje Lietuvos TSR sostinėje. Šimtai beginklių civilių savo kūnais bandė apsaugoti kariuomenės apsuptą pagrindinį šalies laisvo žodžio simbolį.

Dabar televizijos bokšte įsikūręs Laisvės kovų muziejus, skirtas keturiolikos žmonių, žuvusių saugant pastatą, atminimui. O televizijos studijoje, kurios duris, siekdami nutildyti nepriklausomybės balsus, išlaužė sovietų kareiviai, šiuo metu veikia valstybei priklausanti viešoji įstaiga Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (LRT).

Pagal „Reporteriai be sienų“ spaudos laisvės indeksą, Lietuva yra 28-oji iš 180 pasaulio šalių

30-osios sovietų kariuomenės įsiveržimo metinės Sausio 13-ąją buvo minimos visuomeninei ir privačiai žiniasklaidai publikuojant vaizdo įrašus, fotografijų galerijas ir dokumentinį ciklą „Neužmiršti“. Tai, kad šioje Šaltojo karo paveiktoje šalyje susikūrė nepriklausoma žiniasklaida, pasiekianti 2,8 milijonus žmonių, yra retai minimas laimėjimas. Šiandien Lietuvos spaudos atmosfera yra vertinama geriau negu Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ar JAV. Pagal organizacijos „Reporteriai be sienų“ (RSF) pasaulinį spaudos laisvės indeksą, Lietuva yra 28-oji iš 180 pasaulio šalių. Iš 15 buvusių tarybinių respublikų tik Estija ir Latvija užima aukštesnes pozicijas.

Tačiau studijos, į kurias kadaise taikėsi sovietų kariuomenė, yra puolamos vėl. Tik šį kartą priešaky ne tankai, kareiviai ar politikai, o komerciniai LRT konkurentai. Siekdami atkreipti dėmesį į neva nesąžiningą nacionalinio transliuotojo valstybinį rėmimą, jie Europos Komisijai pateikė oficialų skundą. Skunde taip pat prašoma sumažinti LRT biudžetą bei apriboti naujienų portalo veiklą.

<p>1991 m. sausio 13-osios rytas prie užgrobto Lietuvos radijo ir televizijos pastato. ©Paulius Lileikis</p>

1991 m. sausio 13-osios rytas prie užgrobto Lietuvos radijo ir televizijos pastato. ©Paulius Lileikis

Valstybės finansuojama žiniasklaida yra svarbus akmuo Europos demokratijos pamatuose. Europos šalių visuomeniniai transliuotojai, mainais už tam tikrų įsipareigojimų vykdymą, ištisus dešimtmečius naudojosi vyriausybių suteikta monopolija eteriui – pavyzdžiui, BBC yra įsipareigojęs teikti visuomenei „informaciją, švietimą ir pramogas“. Aštuntajame dešimtmetyje, net atsiradus komercinių konkurentų, Europos šalių vyriausybės ir toliau skyrė fondų dotacijas visuomeninei žiniasklaidai ir rinko tam skirtus mokesčius, taip skatindamos pilietinį diskursą, tautinę vienybę ir nepriklausomą bei patikimą žiniasklaidą.

Tačiau BBC ir kitų viešai finansuojamų žiniasklaidos priemonių komerciniai konkurentai Vokietijoje, Airijoje, Suomijoje ir kitur pareikalavo permąstyti tokį finansavimo modelį ir atkreipti dėmesį į valstybės finansuojamos žiniasklaidos plėtrą interneto naujienų svetainėse. Lietuva, į ES įstojusi 2004 m., prie šių svarstymų prisijungė praeitų metų birželį, kuomet kelios pirmaujančios komercinės žiniasklaidos bendrovės pateikė 46 puslapių skundą ES vykdomajai valdžiai – Europos Komisijai.

Skunde teigiama, jog pandemija išryškino poreikį keisti esamą tvarką. Dėl COVID-19 sukeltos ekonominės situacijos daugelis komercinės žiniasklaidos redakcijų neteko daugiau nei 50 proc. pajamų iš reklamos. Norėdamos išlikti, jos buvo priverstos mažinti atlyginimus, skelbti prastovas ar net atleisti darbuotojus.

Kol šios redakcijos veržėsi diržus, pandemijos sukelti finansiniai neramumai nepalietė LRT ir trijų jo televizijos kanalų, trijų radijo stočių bei interneto naujienų portalų lietuvių, rusų ir anglų kalbomis. LRT yra finansuojamas iš gyventojų pajamų mokesčio ir akcizų – ši įstatymų leidėjų sukurta formulė numato pastovų metinį biudžetą, apsaugotą nuo politinės įtakos. Keletą metų iš eilės ši formulė lėmė vis dosnesnį (ir pandemijai atsparesnį) LRT biudžetą: 2020 m. padidėjęs 11 proc., 2021 m. jis paaugo dar 15 proc. Šių metų biudžetas, skirtas LRT veiklai finansuoti, siekia 53,8 mln. eurų.

Reklama

„Jiems nereikėjo sukti galvos, kaip išlikti arba kaip, pavyzdžiui, mažinti žurnalistų atlyginimus“, – sako Džina Donauskaitė, vadovaujanti ne pelno siekiančiam Lietuvos žurnalistikos centrui, kuris bendradarbiauja tiek su visuomenine, tiek su komercine žiniasklaida. LRT, savo ruožtu, sukūrė naują pandemijos laikmečio programą, pavyzdžiui, edukacines laidas vaikams ir moksleiviams, besimokantiems karantino sąlygomis, taip pat pradėjo transliuoti sekmadienio pamaldas, kai virusas šioje katalikiškoje šalyje privertė užverti bažnyčių duris. Padidėjęs biudžetas leis LRT įsteigti savo atstovybę Briuselyje, skirtą ES aktualijoms nušviesti – tai retai pasitaikanti galimybė (balandžio viduryje biuras jau įsteigtas – red.).

„LRT išgyvena kažką panašaus į aukso amžių“, – teigia Ruslanas Irzikevičius, redaguojantis antro pagal skaitomumą Lietuvoje naujienų portalo „15min“ turinį anglų kalba. R. Irzikevičius pastebi, kad nacionalinio transliuotojo generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, kuri populiariausiame žinių portale „Delfi“ praleido nemažai metų, atėjusi į LRT „gerai padirbėjo su internetiniu turiniu. Gal net per gerai, nes reikia ir tam tikro balanso.“

Žodį „balansas“ kaip mantrą kartoja ir kiti komercinės žiniasklaidos atstovai įspėdami, kad, LRT vis labiau dominuojant, santykinai didelei žiniasklaidos įvairovei šioje mažoje šalyje kyla pavojus. Nuo tradicinių transliuotojų ir skaitmeninių naujienų portalų iki ne pelno siekiančių multimedijų pasakojimų ir „YouTube“ naujienų kanalų – šioms žiniasklaidos priemonėms kyla grėsmė išnykti. Tai kelia nerimą ypač tiems, kurie dar prisimena sovietmetį, kuomet nebuvo žiniasklaidos konkurencijos ir dominavo komunistų partijos propaganda.

Po tarybinės valdžios priespaudos dešimtmečių šalyje neegzistavo jokia žurnalistinės etikos tradicija

Tarybų Lietuvos pasipriešinimas cenzūros režimui lėmė televizijos bokšto puolimą 1991 m., bet mažiau nei po metų Tarybų Sąjunga žlugo. Staiga Lietuva ir 14 kitų tarybinių respublikų tapo nepriklausomos valstybės, galinčios kurti naujus, cenzūros nevaržomus žiniasklaidos tinklus.

Po tarybinės valdžios priespaudos dešimtmečių šalyje neegzistavo jokia žurnalistinės etikos tradicija, o ir teisėtų pajamų šaltinių buvo nedaug. Žurnalistas Rolandas Barysas, kuris, dirbdamas agentūroje „Reuters“, dokumentavo ankstyvuosius atkurtos nepriklausomybės metus, pasakoja, kad posovietinės Lietuvos žiniasklaidos rinką valdė tuo metu vyravęs laukinis kapitalizmas. Skleisti verslininkų ar politikų finansuojamas „naujienas“ buvo įprasta praktika. Kitas pajamų didinimo metodas buvo šantažas: pirk reklamą pas mus arba paviešinsime apie tave ką nors skandalingo.

Reaguodamas į tokių grasinimų praktiką kai kuriose šalies redakcijose, leidinys „Politico Europe“ 2007 m. paskelbė, kad „Lietuvos laikraščiams reikalinga pertvarka“. Vienintele išimtimi „Politico Europe“ įvardijo „Verslo žinias“, dienraštį pavadindamas „nepriekaištingos reputacijos laikraščiu“. „Verslo žinios“ buvo įsteigtos gavus švedų žiniasklaidos koncerno „Bonnier“ finansinę paramą.

„Bonnier“ investicijos Lietuvoje ir kaimyninėje Latvijoje bei Estijoje „suteikė regiono žiniasklaidai vertybes, pašaukimą tarnauti visuomenei, objektyvumą ir nepriklausomybę“, – sako R. Barysas, kuris, tuo metu dirbdamas „Verslo žiniose“, tapo „Bonnier“ grupės partneriu. Dienraščio vyriausiasis redaktorius R. Barysas pažymi, kad „Verslo žinių“ redakcija tapo gera praktikos vieta jauniems žurnalistams. Kai kurie iš jų tapo lyderiais kitose Lietuvos redakcijose.

<p>1991 m. sausio 11 d. Minia prie Spaudos rūmų Vilniuje. Tą dieną 12 val. SSRS kariuomenės tankai ir šarvuočiai užgrobė Spaudos rūmus. Akcijos metu SSRS kariškiai panaudojo šaunamuosius ginklus. ©Paulius Lileikis</p>

1991 m. sausio 11 d. Minia prie Spaudos rūmų Vilniuje. Tą dieną 12 val. SSRS kariuomenės tankai ir šarvuočiai užgrobė Spaudos rūmus. Akcijos metu SSRS kariškiai panaudojo šaunamuosius ginklus. ©Paulius Lileikis

Viena iš šių lyderių yra Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, dabartinė LRT generalinė direktorė, kuri žurnaliste tapo vos devyniolikos. Po kelerių metų „Verslo žiniose“ ji prisijungė prie 2000 m. įsteigto startuolio „Delfi“, kuris tuo metu teikė interneto paslaugas ir siūlė daugiau žaidimų ir pramogų nei žinių.

M. Garbačiauskaitei-Budrienei tapus vyriausiąja „Delfi“ redaktore, šis portalas lietuviškoje žiniasklaidoje sukėlė revoliuciją viliodamas skaitytojus ir reklamuotojus tvirta, nuolat atnaujinama naujienų ir straipsnių kombinacija, kuri, skirtingai nuo spausdinamų leidinių, buvo nemokama. „Delfi“ pagreitino atgyvenusių sovietmečio laikraščių, neskubėjusių persikelti į interneto erdvę, nuosmukį. Iš kelių iki šiol gyvuojančių nacionaliniu mastu leidžiamų laikraščių nė vienas nėra dienraštis. O „Delfi“ ir toliau pirmauja kur kas populiaresnėje interneto naujienų rinkoje.

M. Garbačiauskaitė-Budrienė į LRT iš komercinės žiniasklaidos persikėlė prieš trejus metus. Tapusi nacionalinio transliuotojo vadove ji greitai ėmėsi kurti tiriamosios žurnalistikos platformą ir ginti LRT nepriklausomybę nuo politinio spaudimo. (2019 m. populistinės vyriausybės pasiūlyta naujoji LRT valdyba nebuvo patvirtinta, o tos pačios valdžios pradėtas teismo procesas dėl LRT finansavimo buvo nesėkmingas).

Netgi komercinės žiniasklaidos atstovai pripažįsta, jog LRT žurnalistika, vadovaujant M. Garbačiauskaitei-Budrienei, išlieka aukštame lygyje. Naudojantis paskirtu biudžetu ir didžiausiu personalu Lietuvos žiniasklaidoje, siekiama plačiai nušviesti svarbiausius įvykius, tokius kaip rinkimai ar popiežiaus Pranciškaus vizitas.

Vis dėlto komerciniai konkurentai pasipiktino, kai nacionaliniam transliuotojui skirtas biudžetas įgalino LRT gauti šio sezono Eurolygos transliavimo teises. Anksčiau krepšinio turnyrus, prenumeruojant mokamą turinį, buvo galima žiūrėti per komercinę TV3 televiziją. Dabar daugelį jų LRT rodo nemokamai, tačiau reklamą vis tiek parduoda, panašiai kaip tai daro JAV televizijos kanalas PBS, – tuo dar labiau įaudrindamas savo komercinius konkurentus.

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Patreon

„Krepšinis Lietuvoje yra kone religija“, – sako „Delfi“ vadovas Vytautas Benokraitis, vadovavęs šiam portalui ir tada, kai M. Garbačiauskaitė-Budrienė ėjo „Delfi“ vyr. redaktorės pareigas. V. Benokraitis, kurio vadovaujamas „Delfi“ taip pat pretendavo į Eurolygos sezono teises, teigia, kad toks populiarus ir pelningas turinys neturėtų priklausyti kanalui, finansuojamam mokesčių mokėtojų. „Kodėl valstybė turėtų investuoti į produktą, kuriuo gali pasirūpinti kiti rinkos žaidėjai?“ – klausia jis, siūlydamas LRT verčiau transliuoti daugiau kultūrinių programų.

Tai vienas iš argumentų, kuriuos komercinės žiniasklaidos atstovai pateikė Europos Komisijai. Tačiau sprendimo gali tekti laukti metų metus, o Europos Komisijos nutarimas vis tiek reikalautų Lietuvos Vyriausybės patvirtinimo.

Ankstesni Europos Komisijos sprendimai komercinei žiniasklaidai buvo palankūs, ypač jei buvo susiję su visuomeninių transliuotojų internetine plėtra. Daugelis Europos valstybių visuomeniniams transliuotojams taiko itin griežtus apribojimus – pavyzdžiui, Belgijos prancūziškojoje dalyje visuomeninis transliuotojas rinkimų apklausų rezultatus skelbti internete gali tik tada, kai jie jau yra aptarti jo radijo eteryje ar televizijos kanaluose. O Vokietijos ir Austrijos visuomeninė žiniasklaida sporto vaizdo įrašus internete gali skelbti ne ilgiau nei 24 valandas. Kultūrinis turinys viešai lieka prieinamas neribotą laiką.

Tokie daliniai apribojimai netenkina Lietuvos komercinės žiniasklaidos – anot jos, visuomeninis transliuotojas turėtų dėmesį sutelkti į garso ir vaizdo įrašus, o internetines ir mobiliąsias platformas naudoti pirmiausia kaip talpyklas transliuojamam turiniui saugoti.

Tik atvykusi į LRT, M. Garbačiauskaitė-Budrienė griežtai atmetė šį pasenusį požiūrį.

„Mes gyvename XXI a., kai nebelieka ribų tarp skirtingų žiniasklaidos platformų, – sakė ji „Verslo žinioms“ viename pirmųjų interviu. – Turinys vartotoją turi pasiekti jam patogiausiais kanalais.“

Interneto auditorijos apklausose tuo metu LRT buvo minimas retai. Dabar, praėjus trejiems metams, LRT pagal lankomumą reguliariai užima penktą vietą Lietuvoje – tai lėmė dažnesnis naujienų papildymas, mobilieji pranešimai (angl. push notifications) ir naujas skaitmeninis turinys, pavyzdžiui, dokumentinės laidos, kuriose nagrinėjamos opios temos, tokios kaip vienalyčių šeimų teisės ir abortai.

<p>Teksto autorė Ann Cooper kalbasi su protestuotoju mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, 1987 m. rugpjūčio 23 d. ©Povilas Obuchovičius</p>

Teksto autorė Ann Cooper kalbasi su protestuotoju mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, 1987 m. rugpjūčio 23 d. ©Povilas Obuchovičius

M. Garbačiauskaitė-Budrienė mano, kad šie pokyčiai yra būtini, jei LRT nori išlikti aktualus jaunesnei auditorijai, pirmenybę teikiančiai internetinėms ir mobiliosioms platformoms. „Pasaulis juda kita linkme, ir viskas yra čia, – sako ji, priartindama išmanųjį telefoną prie kompiuterio ekrano „Zoom“ interviu metu. – Jūsų naujienos yra čia.“

Konkurencija dėl skaitmeninės auditorijos yra tikrai nuožmi – kol kas ją vis dar laimi buvusi M. Garbačiauskaitės-Budrienės redakcija „Delfi“, kurios turinį Europos žiniasklaidos apžvalgininkai „The Fix“ vadina „prekybos centru“. Neseniai „Delfi“ pristatė išsamų tyrimą apie Rusijos platinamą dezinformaciją ir atskleidė įmantrią sukčiavimo operaciją, vykdomą iš vieno Lietuvos kalėjimo. Nors pagrindiniame portalo puslapyje dominuoja COVID-19 naujienos, jos apsuptos kitų, skaitytojų paspaudimų prašančių, straipsnių. Vieną dieną sausį clickbait (liet. paspaudimus provokuojanti antraštė) sudarė horoskopai, tualeto valymo vadovas ir straipsnis, kuriame spėjama, kad naują aktorės Demi Moore išvaizdą nulėmė prasta plastinė operacija. Dažnas „Delfi“ skaitytojas skundžiasi ne tik dėl clickbaitų, bet ir dėl kandžių anoniminių komentarų.

Šiemet 21-uosius veiklos metus minintis „Delfi“ išlieka inovatyvus. Įmonė taip pat prisidėjo prie skundo dėl LRT, tačiau bendrovės vadovas V. Benokraitis teigia, kad dėl augančios internetinės vaizdo įrašų programos ir mokamo personalizuoto turinio „Delfi“ pavyko išvengti su pandemija susijusio darbuotojų skaičiaus mažinimo.

„15min“ – pagrindiniai „Delfi“ konkurentai internete – susilaukė daug dėmesio prieš keletą metų „Interneto higienos“ kampanijos metu viešai pašalinę anoniminius komentarus. Šis naujienų portalas siekia išsiskirti politinės analizės ir tiriamosios žurnalistikos darbais – pavyzdžiui, jo žurnalistai atskleidė galimus korupcinius ryšius tarp Lietuvos įmonių grupės „MG Baltic“ ir žymių politikų. Tačiau praėjusių metų spalį keli „15min“ žurnalistai paliko redakciją dėl ginčo su bendrovės direktoriumi, paskirtu politiškai konservatyvaus Estijos verslininko, kuriam priklauso motininė „15min“ įmonė. Tarp išėjusiųjų iš darbo buvo vyriausiasis redaktorius ir du tyrimų skyriaus žurnalistai.

Lietuvos žurnalistikos centro direktorės Dž. Donauskaitės teigimu, LRT liko vienintele didele redakcija, kurioje darbuotojai žurnalistinius tyrimus atlieka dirbdami visu etatu ir kurios biudžetas leidžia atlaikyti teisinius šių tyrimų iššūkius. „Tam reikia skirti daugiau lėšų“, – sako ji ir pažymi, kad LRT vis dar figūruoja teismo byloje dėl tyrimo, atskleidusio vieno iš kandidatų į Klaipėdos merus korupcinę kampaniją. Kandidatas bylą, beje, pralaimėjo. „Visuomeninis transliuotojas gali tai sau leisti. Komercinė žiniasklaida, savo ruožtu, ne visada“, – sako Dž. Donauskaitė.

Kaip įspėjimą apie tai, kas gali nutikti nusilpus komercinei žiniasklaidai, daugelis pasitelkia Lenkijos pavyzdį

LRT ir komercinių jo konkurentų kova verčia Lietuvos žurnalistų bendruomenę jaustis nepatogiai, nes kova kartais labiau primena asmeninius kivirčus nei įmonių politiką. „Kačių peštynės“, – taip ją apibūdino vienas iš žurnalistų.

Dalis žurnalistų teigia norėję, kad komercinė žiniasklaida ir LRT nesutarimus būtų išsprendę be oficialaus skundo Europos Komisijai. „Kova su nacionaliniu transliuotoju labai kenkia mūsų įvaizdžiui ir visai žurnalistikai apskritai“, – pripažįsta „Delfi“ generalinis direktorius V. Benokraitis.

Bet be šios kovos, perspėja jis, Lietuva gali netekti demokratijos ir laisvos spaudos, kurias taip sunkiai išsikovojo prieš 30 metų. Kaip įspėjimą apie tai, kas gali nutikti nusilpus komercinei žiniasklaidai, daugelis pasitelkia Lenkijos pavyzdį. Kai 2015 m. Lenkijoje buvo išrinkta populistinė valdžia, stiprus, nepriklausomas visuomeninis transliuotojas komercinių konkurentų turėjo nedaug. Ši vyriausybė atleido profesionalius visuomeninio transliuotojo žurnalistus, vietoje jų paskirdama partijai lojalius spaudos atstovus, tad redakcija iš visuomeninės institucijos virto valstybės kontroliuojamu propagandos ruporu, kuriam šiuo metu alternatyvą tesudaro keli silpni konkurentų balsai.

Toks scenarijus atrodo sunkiai įmanomas dabartiniame politiniame Lietuvos klimate. Nacionalinis pasididžiavimas savo istoriniu vaidmeniu, kadaise pagreitinusiu Sovietų Sąjungos žlugimą, Lietuvoje išlieka didelis, o praėję rinkimai valdžią suteikė koalicijai, kurios pareiškimas „Demokratija remiasi stipria ir nepriklausoma žiniasklaida“ buvo teigiamai įvertintas Lietuvos žurnalistų.

„Tai puiku, – sako „15min“ angliškų tekstų redaktorius R. Irzikevičius. – Bet niekada negali žinoti, kas gali nutikti po kitų rinkimų.“

NARA interviu su Ann Cooper anglų kalba išgirskite čia.