Išgirskite tekstą, skaitomą jo autorės Bertos Tilmantės:

Vienas atsitiktinis faktas galėtų netikėta linkme pakreipti visą dieną. Tas faktas muistytųsi galvoje, neduotų ramybės, prašytųsi būti patikrintas, išplėtotas, papildytas, juo norėtųsi pasidalinti. Problema su tokiu neplanuotu ir neprašytu sužinojimu ta, kad tiesiog atžinoti nepavyks.

Visada maniau, kad privalau žinoti kuo daugiau. Gal mokykla išmokė kolekcionuoti žinojimus ir vertinti juos pažymiais. O gal tai, kad sužinojimas – malonumą teikiantis dalykas: beveik fiziškai gali pajusti, kaip, prasiplėtus žinojimui, ir pats prasipleti kaip asmenybė. Jei žinai atsakymą į netikėtai užduotą klausimą – užlieja pasitenkinimas. Galbūt dėl to tokie populiarūs ir intelektiniai žaidimai, kuriuose lenktyniaujama, kas daugiau žino. Kažką žinodamas gali jaustis ir pranašesnis už kitus, pažeminti kitą klausimu: „Negi tu nežinai? Kaip gali nežinoti?“

Vaikystėje su tėvais spręsdavome daug kryžiažodžių, mano užduotis buvo rasti reikiamus žodžius tarptautinių žodžių žodyne ir enciklopedijose. Dėjausi į galvą kiekvieną radinį. Net labiausiai atsitiktinius faktus ir keisčiausius žodžius – taip tikėdamasi tapti vis protingesniu žmogumi. „Žinoti neužtenka, reikia išprotauti“, – primindavo tėvai, susidūrus su sudėtingesniais klausimais. Pavieniai žodžiai ar faktai taip ir liks tik žodžiais ar faktais, o aš netapsiu protingesnė, jei negebėsiu jų sunerti į istorijų voratinklį – tik tai iš tikrųjų padės suprasti pasaulį ir jo procesus.

O kas atsitinka, kai žodžius pakeičia vaizdai? Rašytoja ir kritikė Susan Sontag knygoje „Regarding the Pain of Others“ rašė, kad istorijos, naratyvai padeda suprasti, o fotografijos, vaizdai turi kitą ypatybę – jie mus persekioja. Atmatyti ar ištrinti jų irgi neišeis, tad ką daryti pamačius tai, ką sunku atlaikyti? Kaip pavienius vizualius fragmentus sujungti į visumą? Kaip atsilaikyti prieš vaizdus fiksuojančių ir kuriančių žmonių manipuliacijas – juk vaizdais manipuliuoti lengviau nei žodžiais.

Nemėgstu siaubo filmų, jautriai į juos reaguoju, sąmoningai vengiu į save įsileisti papildomos įtampos, kai jos užtenka ir realybėje. Tačiau įspėjimai prie straipsnių ar socialinių tinklų įrašų, kad turinys gali būti sunkus, nerekomenduojamas jautriems žmonėms, manęs nesustabdydavo: spausdavau ir žiūrėdavau, nes jaučiau pareigą nenusisukti ir pamatyti pasaulį ne tik visu jo gražumu, bet ir žiaurumu. Maniau, kad nepamatyti reikštų būti abejinga, vengiančia realybės, nesuvokiančia, kas iš tikrųjų vyksta.

Bet laukdamasi dukros Instagrame per porą dienų pamačiau du (man) žiaurius vaizdo įrašus, kurie persekios dar ilgai. Jų turinys buvo susijęs su žuvusiais vaikais ir tėvų sielvartu. Pirmą kartą pajutau, kad smegenys išmuša saugiklius, kad viduje kažkas sulūžo, kad esu nebepajėgi atlaikyti realybės. Lyg būčiau persipildžiusi, skęstanti savo pačios viduje, užtvindytame pasaulio, niekaip nesutelpančio po oda.

Tąkart ištryniau Instagramą. Išjungiau žiniasklaidos priemonių programėlių pranešimus. Pirmą kartą galėjau leisti sau tai padaryti, nes ką tik buvau išėjusi labai ilgų atostogų – iki tol sekti informacijos srautus visur, kur įmanoma, buvo profesinė pareiga. Vos prieš keletą mėnesių buvome paleidę NARA reklaminę kampaniją „Aš noriu žinoti“, todėl noras ko nors nežinoti nustebino. Negi tikrai galėčiau atidžiau apsvarstyti, ką noriu sužinoti ir pamatyti? Ar apskritai turiu teisę rinktis?

Niekada neleidau sau atbukti ir dar vienos žūties matyti tik kaip dar vieno lavono, dar vieno baisaus įvykio – tik kaip dar vieno eilinio fakto. Žinojau, kad jei taip nutiktų, nebegalėčiau atsakingai dirbti savo žurnalistinio darbo. Ir nebebūčiau tokiu žmogumi, kokiu noriu būti. Ar atsisakydama ką nors žinoti ir matyti, iškart tapčiau mažiau supratinga, jautri, empatiška, atjaučianti? Ar galiu tokia išlikti matydama ir žinodama ne viską?

Pernai visame pasaulyje fiksuotas rekordinis naujienų vengimas – panaši tendencija išliko ir šiemet. Vidutiniškai 40 proc. žmonių (nuo 63 proc. Bulgarijoje iki 11 proc. Japonijoje) renkasi vengti naujienų, nes jos neigiamai veikia nuotaiką, žmonės jaučiasi išsekę dėl per didelio naujienų srauto, informacijos apie konfliktus ir karus ar politikai skiriamo dėmesio. Naujienų vengiama ir dėl jausmo, kad gautos informacijos niekaip negalima panaudoti arba kad ji gali sukelti ginčus, o jų norisi išvengti. Galiausiai, naujienų turinys neatrodo aktualus asmeniniam gyvenimui arba yra per sunkiai suprantamas. Naujienų varpstomas smegenis keičia pūvančios smegenys.

Kaip keisis pasaulis, jei apie jį vis daugiau iš mūsų norės žinoti vis mažiau?

Problema ne pats žinojimas, o tai, ką, kaip ir kada sužinau. Kas tąkart, pamačius anuos du vaizdo įrašus, dar labai sukrėtė – tai, kad žiauriausias žmonių gyvenimo dramas liudijau tiesiog scrollindama lovoje, kad jos atsirado tarp nesibaigiančių nereikalingų dalykų reklamų, influencerių realybės šou ir pažįstamų ar nepažįstamų žmonių įrašų apie tai, ko šiaip jau žinoti man nėra būtina, ko žinoti galbūt nenoriu, bet nuolat vis tiek sužinau.

Skausmui ir tragedijai nebuvo suteikta pakankamai vietos ir laiko išbūti. Kančia buvo produktizuota, sugrūsta į langelį, nužmoginta, lengvai prascrollinama ir reikšminga tik tiek, kiek dar vienas bevertis reel'as.

Apie 50 proc. suaugusiųjų pasaulyje naujienas vartoja būtent per socialinius tinklus – Instagramas, TikTokas ir YouTube’as aplenkė televiziją bei radiją. 2022 m. duomenimis, Lietuvoje 65 proc. 15–24 metų jaunuolių naujienas taip pat daugiausia pasiekia per socialinių tinklų platformas ir tinklaraščius.

Naujienos mus gali pasiekti bet kur ir bet kada, pramaišiui su DI sugeneruotu turiniu, mėgstamų menininkų darbais, renginių anonsais, konspiracijos teorijomis. Socialiniuose tinkluose nebesvarbu, ar informacija patikrinta, ar faktai teisingi, ar už jų teigimą kas nors prisiima atsakomybę, ar jie pateikiami tam, kad informuotų, ar tam, kad ką nors parduotų. Informaciniai ir pramoginiai vienetai susimaišo į krūvą, tampa lygiaverčiais fragmentuoto pasaulio dėlionės gabalais, iš kurių niekada taip ir nesudėliosi nieko vientiso.

Tai, kas kažkada atrodė kaip patogumas – viską rasti ir sužinoti vienoje vietoje, – dabar tampa žalingu, nekontroliuojamu, užgulančiu srautu. Kažkuriuo metu mokymasis, noras žinoti tampa eskapizmu, persisotinimu ir jau nebe noru žinoti, o noru užsimiršti. Galimybė naršyti be pabaigos (infinite scroll) ir automatinio vaizdo įrašo paleidimo funkcija (autoplay) neleidžia atsikvėpti ir pagalvoti, ar nori tęsti, – šitaip formuojama ir priklausomybė.

Į neigiamą informaciją, grėsmes ir blogus įvykius reaguojame stipriau ir greičiau nei į teigiamus ar neutralius. Ši evoliuciškai susiformavusi psichologinė tendencija, padėjusi mūsų protėviams išlikti budriems ir išgyventi, vadinama negatyvumo šališkumu (negativity bias). Ir ją, kaip ir mūsų norą žinoti, lengva panaudoti prieš mus.

Žiniasklaidos lauke tai nieko naujo – if it bleeds, it leads (maždaug „kraujas parduoda naujienas“) – girdėjau dar universitete prieš dvidešimtmetį. Tačiau socialiniai tinklai kraujavimą perkelia į kitą lygmenį. Politika, socialinės problemos, karai, klimato krizė, sveikatos klausimai, protestai ir tragedijos yra tos pačios dėmesio ekonomikos dalis kaip ir gyvenimo būdo turinys, suproduktizuoti gyvenimai. Paties turinio kokybė jau nesvarbi. Algoritmas žino tik vieną rodiklį – įsitraukimą (engagement). O žalingas ar baime pagrįstas turinys jį generuoja nepaprastai gerai.

Mokslininkams išanalizavus naujienų straipsnius ir jų pasidalinimus socialiniuose tinkluose JAV ir Jungtinėje Karalystėje, paaiškėjo, kad neigiamu turiniu dalinamasi 1,91 karto dažniau nei teigiamomis ar neutraliomis istorijomis. Melagingos naujienos sklinda 6 kartus greičiau ir pasiekia daugiau žmonių nei tiesa. Auga auditorijos ciniškumas naujienų atžvilgiu, o pasitikėjimas žiniasklaida pasaulyje apskritai nukritęs iki rekordinių žemumų – ja pasitiki vidutiniškai 37 proc. žmonių.

Nacionalinėje Jungtinės Karalystės ataskaitoje „Forced Feed 2026“, nagrinėjančioje, kaip socialinių tinklų algoritmai formuoja tai, ką mato vartotojai, rašoma, jog suaugusiesiems užtenka vos 16 sekundžių, o vaikams – 8 minučių, kad savo paskyrose pamatytų žalingą turinį, net jei jo neieško. Rasizmas, mizoginija ir smurtas buvo dažniausios tyrimo metu pastebėtos temos. Vartotojams siūlytas turinys apėmė neapykantos kurstymą prieš įvairias grupes ir bendruomenes, žiauraus smurto rodymą, savižudiškų minčių bei pavojingo elgesio skatinimą, žmonių su negalia žeminimą. Šis turinys pateko tiesiai į žmonių socialinių tinklų srautus – jiems jo neieškant ir nesekant tokio turinio kūrėjų.

Terminą „informacijos perteklius“ (information overload) 1970-aisiais pasiūlė rašytojas ir futuristas Alvinas Toffleris knygoje „Future Shock“, kurioje įspėjo, kad duomenimis užversti žmonės galiausiai pasiners į depresiją ir atsiskirs nuo visuomenės. Tyrimai rodo, kad perstimuliuotoms smegenims sunkiau spręsti problemas ir priimti sprendimus, nukenčia atmintis, produktyvumas ir savijauta, didėja kognityvinis krūvis, gali kilti stresas, sumišimas, nerimas ar net pasireikšti psichikos sutrikimų, pavyzdžiui, depresija.

Rašytojas ir filosofas Aldous Huxley dar 1932 m. knygoje „Puikus naujas pasaulis“ baiminosi informacijos pertekliaus ir jos trivialumo keliamų pavojų. Šias baimes realybe pavertė „užtvindyti zoną“ (flood the zone) strategija, siejama su Donaldo Trumpo politiniu strategu Steve’u Bannonu, kuris 2018 m. pasakė: „Demokratai nesvarbūs... Tikroji opozicija yra žiniasklaida. O būdas su ja susidoroti – užtvindyti zoną šūdu.“ Trumpas šią strategiją ėmė taikyti per 2016 m. prezidento rinkimus, vėliau ją pasitelkė ir kiti, pavyzdžiui, Elonas Muskas. „Užtvindant zoną“ viešoji erdvė greitai pripildoma didžiuliu kiekiu prieštaringos informacijos, siekiant užvaldyti žiniasklaidos dėmesį, dezorientuoti oponentus ir nukreipti visuomenės žvilgsnį nuo to, į ką nenorima, kad ji žiūrėtų. To rezultatas – nuovargis, sumenkęs politinis atsakas ir auditorijos pasimetimas: ji ne tik nebesugeba sekti, kas vyksta, bet ir aiškiai suprasti, kas iš tiesų svarbu.

Kaip rašo dr. Zsoltas Kristófas Kapelneris, Oslo universiteto moralės ir politinės filosofijos tyrėjas, ši strategija pavojinga ne tik dėl turinio, kuriuo užtvindoma viešoji erdvė – dažnai tai melagienos, dezinformacija, poliarizuojantys teiginiai, – bet ir dėl to, kad pats informacijos tvanas ardo prasmingos demokratinės politikos galimybę. Todėl, norėdami išsaugoti demokratiją, anot Kapelnerio, turėsime rasti būdų ginti ir stiprinti savo gebėjimą sutelkti dėmesį į tai, kas iš tikrųjų svarbu.

Bet kaip išlaikyti dėmesį, kai vis trumpiau gebame susikoncentruoti? Tyrėjai nustatė, kad per pastaruosius du dešimtmečius laikas, kurį žmonės vidutiniškai išlaiko dėmesį ties viena užduotimi, sumažėjo nuo maždaug 2,5 minutės iki maždaug 40 sekundžių. Žurnalistas ir rašytojas Johannas Hari knygoje „Stolen Focus“ rašo, kad dėmesio krizę (attention collapse) išgyvename ne todėl, kad esame silpni ar nedisciplinuoti. Mūsų dėmesys iš mūsų yra tiesiog vagiamas. Gyvename visuomenėje, kuri sistemingai jį pertraukinėja, todėl, kad ir kokia vertinga būtų savikontrolė, jos nepakaks šiai problemai išspręsti. „Kai suyra mūsų gebėjimas sutelkti dėmesį, nukenčia ir gebėjimas spręsti problemas. Didelėms problemoms išspręsti reikia ilgus metus trunkančio daugelio žmonių susikaupimo. Demokratijai būtina, kad gebėtume pakankamai ilgai išlaikyti dėmesį, įžvelgti tikrąsias problemas, atskirti jas nuo prasimanymų, rasti sprendimus ir reikalauti iš savo vadovų atsakomybės, jei jie tų sprendimų neįgyvendina. Jei šio gebėjimo neteksime, prarasime ir galimybę turėti visavertę visuomenę“, – rašo jis, pabrėždamas didelių sisteminių pokyčių svarbą. Tarp jo siūlomų sprendimų – riboti verslo modelius, pagrįstus mūsų dėmesio ir įsitraukimo skatinimu, bei manipuliatyvias programėlių funkcijas, skatinančias jomis naudotis kuo ilgiau. Hari taip pat siūlo užtikrinti duomenų privatumo įstatymų vykdymą, darbo rinkoje įtvirtinti teisę „atsijungti“ ir būti nepasiekiamam ne darbo metu, leisti vaikams kuo daugiau žaisti savarankiškai ir nestruktūruotai, sumažinti svarbių atsiskaitymų skaičių mokyklose, plėsti miestų žaliąsias erdves ir kovoti su aplinkos tarša.

Pati, kaip žurnalistė ir socialinių tinklų vartotoja, prisidedu prie informacijos srauto, tampu vizualinio triukšmo dalimi ir apkraunu kitus jiems nebūtinai reikalinga informacija ir vaizdais. Ar turėčiau atsakingiau žiūrėti į tai, ko ir kiek transliuoju, ar visgi palikti atsakomybę žmonėms – patys nuspręs, nori tai sužinoti ir pamatyti ar ne?

Išėjusi motinystės atostogų, pirmą kartą per beveik dvidešimt metų sąmoningai nustojau kurti ir publikuoti. Galvojau, kad į žurnalistiką negrįšiu – besikeičiantis medijų kraštovaizdis vis labiau pykdė, erzino, liūdino ir vargino. Bet pailsėjusi pasiilgau pačios žurnalistikos esmės, pirštų galuose vėl užčiuopiau norą rašyti, pasakoti istorijas ir taip geriau pažinti pasaulį bei jame vykstančius procesus. Tuo labiau, kad gimus dukrai prasiplėtė ir klausimų laukas. Pavyzdžiui, kaip šiame vaizdų ir informacijos pertekliuje auginti atsakingus, empatiškus, aplinkai atidžius, budrius vaikus? Kaip juos apsaugoti nuo sužalojimo, bet kartu išlaikyti jų smalsumą, norą žinoti ir gebėjimą su tuo žinojimu kažką nuveikti?

Tačiau vis dar nerandu atsakymų, kaip dirbti toliau. Lėtai, atsakingai, etiškai – tai aišku, bet kaip pasiekti visko persipildžiusią ir vis mažiau žinoti norinčią auditoriją? Ar galime rasti būdų lenktyniauti su socialinių tinklų dopamino fabriku? Kaip elgtis, jei, pervargę nuo vyksmų gausos pasaulyje, nebeturime pajėgumų vis iš naujo ieškoti unikalių būdų apie juos kalbėti, nepajėgiame pakankamai nušviesti visų svarbiausių įvykių ir procesų? Ką daryti, jei į publikaciją įdėtas darbas ir resursai niekaip neatsiperka – skaitomumas vis mažėja, o kartu su juo ir finansavimo galimybės? O dar bjaurūs komentarai, kaltinimai tarnavimu ideologijoms, propagandos skleidimu.

Dokumentinės fotografijos ir socialinių tinklų santykį taikliai aprašo asociacijos „femLENS“ kolektyvas: „Tikimasi, kad vaizdas sukels reakciją, greitai pasklis ir bus suprantamas per kelias sekundes. Fotografams etinė įtampa kyla ne tik dėl to, ką parodyti, bet ir dėl to, kaip vaizdai funkcionuoja patekę į platformas. Kaip dokumentuoti politinę kovą nepaverčiant jos spektakliu? Kaip išvengti žmonių redukavimo iki simbolių, įrodymų ar vartojamos traumos? Kaip sukurti kūrinį, kuris nepasiduotų srauto greičiui ir paliktų vietos atminčiai, prieštaravimams ir politinei minčiai? Dokumentinė fotografija vis dar svarbi būtent todėl, kad gali sulėtinti šį srautą. Ji gali grąžinti kontekstą ten, kur platformos jį suplokština. Ji gali atkreipti dėmesį į tylesnes realijas, kurios retai sulaukia platesnio dėmesio: laukimą, organizavimą, išsekimą, rūpestį, sielvartą, biurokratiją, išlikimą. O kartais svarbiausia, ką gali padaryti fotografija, – atsisakyti reikalavimo nuolat pateikti kančią viešam vartojimui.“

Bet ar nesunaikinsime savęs, nežaisdami pagal taisykles? Ar įmanoma dirbti informacinėje erdvėje, atsiribojant nuo socialinių tinklų ir jų algoritmų? Ar be jų galime pasiekti savo auditoriją, ar mus galės atrasti nauji klausytojai ir skaitytojai? Ar jie bus linkę mokėti už publikacijas ir ar apskritai įmanoma išgyventi iš auditorijos finansavimo, jei žiniasklaidos priemonėms tiesiogiai moka 17 proc. žmonių? Ir kas toliau – kokius naujus būdus bendrauti, keistis informacija dar galime išrasti?

„Atsidariau Instagramą ir pirmas dalykas, ką šiandien pamačiau, tai _____ nuogas užpakalis. Kodėl? Kodėl turėjau tai pamatyti? Ką man dabar su tuo daryti?“ – draugei skundžiasi bičiulis. Bėgu per atmintį, bandydama atsekti, ar pati kada taip lengvabūdiškai nebuvau paserviravusi apnuogintų savo kūno ar gyvenimo dalių ir sutrikdžiusi kam dienos.

Scrollindama galiu išgirsti intymiausių istorijų, stebėti asmenines dramas, liudyti gimdymus, vestuves, skyrybas, nušvitimus, ligas, mirtis, laidotuves. Vienu metu galiu atsidurti dešimtyje skirtingų vietų, išgyventi šimtus skirtingų gyvenimų, apleidusi savąjį. Čia nėra įspėjimų kaip prie turinio apie žiaurumą, nors sukrėsti tokios istorijos gali labai panašiai. Net ir ištrynus socialinių tinklų paskyras, asmeninių istorijų nuotrupos vis tiek pasieks per naujienų portalus ar aplinkinių pokalbius.

Nesijaučiu to nusipelniusi. Juk neįdėjau jokių pastangų, kad užsitarnaučiau pasitikėjimą, parodyčiau dėmesį, skirčiau laiko atidžiai išklausyti, atsakyti, reflektuoti, užduoti klausimų. Kartais jaučiuosi lyg apsivogusi prieš savo valią. Ar galiu tiesiog imti viską, kas serviruojama nenutrūkstamu srautu? Ar privalau sureaguoti, kažką duoti mainais? Užteks tik like’o, ar visgi turėčiau pakomentuoti, padėkoti, pasidalinti kažkuo iš savo gyvenimo?

Per ekranus žinome vieni kitus išvirkščius, esame susipynę savo viduriais. Bet vienatvė skandina vis giliau, vienišumo epidemija nesitraukia. Dažniausiai įvardijama vienišumo priežastis – technologijos. Per ekranus lengva sukurti artumo ir intymumo iliuziją, santykis dažnai lieka vienkryptis. Todėl atskirtis didėja. Apie nepažįstamus, neįdėdami jokių pastangų, žinome per daug, todėl nebesistengiame prakalbinti, iš tikrųjų pamatyti ir pažinti šalia esančio žmogaus.

Susitikus su pažįstamais vis dažniau kartodavosi: „Mačiau, buvai ten, darei tą.“ Ir pajusdavau liūdesį, kad patys iš savęs šitaip atimame pokalbio netikėtumą. Sukame ta kryptimi, kurią sufleruoja jau pamatyti dalykai, bet už jų – ištisas vandenynas nepaliestų teritorijų. Žinojimo iliuzija gali atbaidyti nuo klausimų ir gilesnių pokalbių – kam stengtis, jei manai, kad jau viską žinai. Gal ir kalbėtis nebereikia, tik prasukti stories. Todėl sutikusi žmones ir paklaususi, kaip sekasi, kas naujo, o jiems atsakius: „Gal matei, dalinausi, dabar darau...“, apsimesdavau, jog nemačiau. Kad galėčiau išgirsti autentišką pasakojimą ir suteikti sutiktajam gyvo dalijimosi džiaugsmą, sureaguoti gyvai, ne per ekraną, iš tikrųjų pamatyti ir išgirsti, užduoti klausimų, bendrauti ne tik raidėmis ir vaizdais, bet ir viso kūno kalba, sarkastišku žvilgsniu, nutylėjimu ar per garsiu juoku.

Leonidas Donskis rašė: „Privatumas miršta mūsų akyse ir yra kolonizuotas viešumo. [...] Politikai tai labai gerai, nes mažiau šansų gauna tironai – ypač daugmaž išsilavinusiose, skaitančiose ir demokratiškose visuomenėse. Bet kultūros sferai ateina sunkūs laikai. Be individo paslapties jokia didelė kultūra neegzistavo. O šiandien ta paslaptis tirpdoma mūsų akyse.“

Neseniai skaitydama knygą vėl buvau priversta išgyventi žiaurią sceną. Socialiniuose tinkluose matyti vaizdo įrašai rodė jau tik tragedijos pasekmes, o knygoje žodis po žodžio išgyvenau visą tragediją. Bet šįkart nesijaučiau užpulta iš pasalų – puslapiais lėtai keliavau iki tos vietos, buvau tam po truputį ruošiama, įsigyvenusi į kontekstą galėjau nujausti, kas artėja, turėjau erdvės stabtelėti. Manęs neužklupo reklama ar atsitiktinis reel’as, galėjau ramiai, savo tempu skaityti toliau, išbūti tą tragediją kartu su veikėjomis.

Labiausiai šiame fragmentiškame informacijos pertekliaus pasaulyje ilgiuosi vientisumo. Galimybės netrukdomai kažką išgyventi nuo pradžios iki pabaigos, be pertrūkių ir dėmesio blaškymo. Medijos ir scrollinimas atima vieną labai svarbų dalyką – tikro pasakojimo išgyvenimą, meistriškai sukonstruoto naratyvo malonumą, įsisukimą į teksto kuriamų vaizdinių tėkmę be distrakcijų. Galimybę leisti pasakojimui suintriguoti, sunervinti, supykdyti, sukelti šleikštulį, sujaudinti, pravirkdyti, paguosti, apkabinti, sujaukti protą, įkvėpti ar išsekinti – ir visa tai vos per kelis ar keliolika puslapių. Ir nebūtinai knygoje, bet ir žurnalistiniuose pasakojimuose, fotoistorijose, garso dokumentikoje. Kol bėgi per žodžiais konstruojamą įžangą, veiksmo užuomazgas, susipažįsti su veikėjais, išgyveni kulminaciją ir pasileidi atomazgos link, pasakojimas teka per tave, kirbindamas nervus, vaizduotę, jusles, prisiminimus. Kai gali pasitikėti autoriumi, kai žinai, kad jis piktybiškai nemanipuliuos norėdamas ką nors įsiūlyti ar parduoti, nes vienintelis jo tikslas – pats pasakojimas, istorijos atskleidimas, gali atsipalaiduoti ir atsiduoti tai tėkmei. Čia gali pasinerti į intymiausius herojų išgyvenimus ir nesijausti nepatogiai – dėdamas pastangų leistis į istoriją, skirdamas jai sunkiai sugraibomo laisvo laiko, po kaulelį narstydamas tau dovanojamą naratyvą, nusipelnai visko – visų jo dovanų.

Gerai papasakota istorija veikia kaip skraistė, kuria apsigaubęs gali saugiai pasislėpti, pasimatuoti kito odą, patyrinėti, kaip ji persidengia su tavąja, atrasti jungčių. Istorijos padeda ne tik sužinoti ar suprasti – jos gali transformuoti.

Kadaise atrodė, kad vairuoti, plauti indus, tvarkyti namus ar kur nors eiti neįsijungus tinklalaidės – laiko švaistymas, nes jei tik ausys laisvos, į jas turėtų tekėti informacija. Apie pasaulio naujienas realiuoju laiku, o dar geriau – iš anksto, privalėjo pranešti žiniasklaidos priemonių programėlių pranešimai. O prieš miegą ir savaitgaliais, jei dar likdavo pajėgumų, buvo būtina skaityti – aišku, tik ne grožinę literatūrą. Nuolat siurbiau į save viską, visomis juslėmis ir visu kūno paviršiumi, dar ir dėl profesinio įpročio. Atsitiktinai išgirsta frazė, naujas mokslinis tyrimas, netikėtas įvykis, pojūtis, atrasta vieta ar sutiktas žmogus – tai galimybė naujai istorijai, kurią reikia išieškoti, ištyrinėti, apgalvoti. Tik laiko toms istorijoms pasakoti likdavo vis mažiau. Darėsi sunku sutelkti dėmesį, kažkur nugrimzdo kūrybiškumas ir žaismingumas.

Ištrynusi socialinių tinklų programėles (kartais parsisiunčiu jas vienu ar kitu tikslu), išjungusi pranešimus telefone, apribojusi ir pradėjusi kontroliuoti informacijos srautą blogesniu žmogumi netapau. Priešingai – atsirado daugiau vietos gyviems pokalbiams, daugiau vidinių resursų atjautai ir empatijai, sprendimų ieškojimui ir tiesiog buvimui. Turėdama tuščio laiko ir mažiau trikdžių, susigrąžinau galimybę ilgiau išlaikyti dėmesį. Kai nereikia nuolat apdoroti gaunamos informacijos, smegenyse atsiranda erdvės kūrybiškumui, gilesniam idėjų apmąstymui ar tiesiog minčių klaidžiojimui.

Tyrimai rodo, kad nuolatinis trumpų, gąsdinančių antraščių naršymas (headline browsing) stiprina baimę ir nerimą. Saugiau perskaityti vieną kokybišką straipsnį. Be to, norint sumažinti klinikinio nerimo ir depresijos riziką, medijas reikėtų vartoti ne ilgiau kaip 2,5 valandos per dieną, o naujienas tikrinti ne dažniau kaip 7 kartus per dieną.

Šiemet paskelbto Harvardo tyrimo rezultatai rodo, kad vos savaitę apribojus naudojimąsi telefonu nerimo simptomai gali sumažėti 16,1 proc., depresijos – 24,8 proc., o nemigos – 14,5 proc. Panašus poveikis pastebimas ir tiesiog valanda per dieną sutrumpinus laiką, praleidžiamą socialiniuose tinkluose.

Tačiau asmeninės pastangos – tik maža dalis to, ko reikia sveikesniam informacijos srautui, jo vartojimui ir mūsų psichologinei gerovei užtikrinti. Turime galvoti apie didesnius struktūrinius pokyčius ir reguliavimo mechanizmus, kad mūsų noru žinoti nebūtų manipuliuojama, kad turėtume daugiau galimybių kontroliuoti, ką, kaip ir kada sužinome.

Pati vis savęs klausiu, ko žinoti nėra būtina ar svarbu ir apie ką iš tikrųjų labiausiai norėčiau sužinoti. Kai turiu tam kognityvinių pajėgumų, skiriu laiko lėtai įsigilintii ir suprasti. Informacijos ieškau patikimuose šaltiniuose ir pokalbiuose, renkuosi ne tik tai, ką sužinoti malonu ir patogu, bet ir tai, kas reikalinga, kad aprėpčiau pasaulio įvairialypiškumą ir daugiasluoksniškumą. Prenumeruoju autorių naujienlaiškius – patinka, kai jie nustebina temomis, apie kurias nebuvau pagalvojusi. Ir labai mėgstu išjungusi internetą atsiversti knygą – vis dažniau grožinę.

Galiausiai žinau tik tiek, kad žinau per daug, bet vis tiek nieko nežinau. Didelis paradoksas, kad žinojimas nėra lygus išminčiai. Žinojimais dabar lenktyniaujame su dirbtiniu intelektu, ir esame pasmerkti pralaimėti. Bet išmintimi lenktyniauti galime tik patys su savimi.