Atsakymą gavau atsivertęs moksleivių leidžiamą laikraštį.

Viršelio tema – tyrimas apie veipinimą, anonimiškais interviu ieškantis atsakymo, kodėl elektroninės cigaretės tarp paauglių tapo statuso simboliu. Nuomonių skiltyje – tekstas, argumentuojantis, kad mokyklos aprangos taisyklės yra pasenusios ir varžo moksleivių saviraišką. Šalia karikatūroje – Donaldas Trumpas šaukia ant Angelos Merkel ir Justino Trudeau, bet nekreipia dėmesio į tai, ką daro Saudo Arabijos karalius Salmanas, Kim Jong Unas ir Putinas. Visi trys jie nupiešti susitepę krauju. Kito numerio paskutiniame puslapyje laikraščio kino kritikas, dešimtokas gimnazistas, aprašė, jo nuomone, geriausius („BlacKkKlansman“) ir blogiausius („Fifty Shades Freed“) metų filmus.

Tai myliomis skyrėsi nuo laikraščio, kurį redagavau būdamas moksleivis Marijampolėje. Tada ant pirmo numerio pirmojo puslapio uždėjau savo veidą ir parašiau redaktoriaus žodį – it kandidatas į Seimą, nusipirkęs užsakomąjį plotą. Mūsų redakcijos pasirinktos temos buvo saugios: įspūdžiai iš šimtadienio, mokyklos krepšinio čempionato apžvalga, anekdotai ir gal netgi horoskopai.

Tai buvo jaukus žaidimas, bet tai nebuvo žurnalistika. Gera žurnalistika turi nagrinėti problemą. Ji turi skatinti kalbėjimąsi apie tai, kas nepatogu, bet būtina iškalbėti.

Kad Lietuvos moksleiviai gali kalbėtis realiomis, o ne paradinėmis temomis, man patvirtino interviu su Kristina Sabaliauskaite Vilniaus knygų mugėje. Rašytoja pasakojo apie moksleivių trumpojo rašinio konkursą, kurį ji pradėjo kaip alternatyvą egzamininiam lietuvių kalbos rašiniui. Egzamine, jei nori gauti gerą balą, turi paisyti griežtų taisyklių. O Sabaliauskaitė norėjo, kad moksleiviai išsilaisvintų. Ji paskelbė rašinio temą – „Mano demonai“ – ir nedavė jokių stiliaus apribojimų.

Tai, ką gavo, rašytoją išgąsdino: „Buvo daug rašinių apie savęs žalojimą, apie patyčias, apie visuomenėje tvyrantį kūno kultą“, – prisiminė ji. Jaunus žmones ji tekstuose pamatė kaip vienišus, savidestruktyvius, slopinančius savo išskirtinumą, nes „buvimas kitokiu laikomas nepageidaujama savybe“. Visos šios mintys buvo moksleivių galvose, jų rašymo įgūdžiai buvo pakankami jas išreikšti. Reikėjo tik erdvės tam įvykti.

Mokyklos laikraštis gali būti ne tik vieta gimnazistams išsikalbėti. Tai 2017-aisiais įrodė kito Kanzaso moksleivių laikraščio redakcija. 17-metė reporterė ėmė interviu iš naujai paskirtos mokyklos direktorės ir pamatė, kad tai, ką ši kalba, nesutampa su oficialia jos biografija. Moksleivės klausimai griežtėjo, o direktorės atsakymai darėsi vis abstraktesni. Mokyklos laikraščio redakcija išsiaiškino, kad direktorė universitetų diplomų, kuriuos teigė turinti, iš tiesų neturėjo. Tai paviešinus, direktorė atsistatydino. Apie tyrimą padariusius moksleivius rašė „The New York Times“, juos gyrė Amerikos spaudos institutas. Šiandien, kai dabartinis JAV prezidentas reguliariai menkina žiniasklaidos svarbą visuomenėje, moksleiviai parodė, kodėl ši profesija reikalinga.

Grįžęs į Vilnių mąsčiau kaip padėti Lietuvos moksleivių laikraščiams įgauti panašią galią. Ir apskritai suprasti – kokie jie yra. Feisbuko grupėje „Žiniasklaidos simptomai“ paklausiau kolegų žurnalistų, ar jie kūrė mokyklos laikraščius ir kaip jiems sekėsi ten kelti realias temas. Atsakymų gavau daugiau nei tikėjausi.

„(Mokyklos laikraštis) parodė, kokia negali būti žurnalistika“, – rašė vienas iš atsakiusiųjų. „Pabaiga buvo, kai cenzūrai atidavėme vieną variantą, o slapta išspausdinome kitą.“ Kitas kolega prisiminė, kad jų mokyklos laikraštį uždarė redakcijai paskelbus savo sudarytus mokytojų reitingus.

Kolegė pasidalino sava istorija: „Vedžiau mokymus mokykloje apie žurnalistiką ir daviau užduotį parašyti po straipsnį į naują mokyklos tinklaraštį. Viena grupelė išsiaiškino, kad jų tualetuose popieriaus nėra, o štai mokytojų tualete – ištisas podėlis. Tai direktorė ne tik straipsnį pašalino, bet ir tinklaraštį išjungė.“

Tai yra iššūkis moksleivių žurnalistikai: moksleivių žurnalistika veikia tik tada, kai moksleiviai kalba bendruomenei, o ne atsiskaito mokyklos direktoriui. Problema ta, kad pagal mokyklos struktūrą, be mokytojų ir direktorių uždegtos žalios šviesos oficialus mokyklos laikraštis negalėtų eiti. Reikia kompromiso.

Kartu su NARA kolegomis, Lietuvos žurnalistikos centru ir LRT, kaip informaciniais partneriais, pabandėme jį surasti. Laimėjome JAV ambasados finansavimą edukaciniam mokyklos laikraščių projektui rengti ir pirmiausia į susitikimą pakvietėme mokytojus, sutikusius su esmine sąlyga – mokyklos laikraštis priklauso moksleiviams.

Iš kelių dešimčių anketų atrinkome penkias gimnazijas Lietuvos regionuose: Prienuose, Šakiuose, Jurbarke, Varėnoje ir Gargžduose. Kiekvienai mokyklai paskyrėme po mentorių, kuris ar kuri su ja dirbo visus mokslo metus, kas mėnesį ar du nuvažiuodamas ir bendraudamas internetu. Tradicinį laikraščių formatą palikome kaip priedą, bet ne kaip būtinybę – geriausius moksleivių darbus spausdinome internete, o fizinius laikraščius išleido trys iš penkių mokyklų. Suprasdami projekto eksperimentinę prigimtį, pavadinome jį „Žurnalistikos laboratorija“.

Rugsėjo 25-ąją Vilniuje užbaigėme pirmąją Laboratoriją, moksleiviams iš skirtingų mokyklų pirmą kartą susitikus gyvai. Kaip ir kiekvienas edukacinis projektas, šis edukavo dviem kryptimis. Mes siekėme perduoti moksleiviams žurnalistikos ir demokratijos pagrindus. Jie mus įsileido į mokyklas, dalinosi savo laiku, mintimis ir darbais. Štai ką šiame procese supratau:

Moksleiviai nebijo kelti anksčiau tabu buvusių temų ir geba jas išnagrinėti

Prienų moksleivė Gerda savo laikraščio pagrindinėje istorijoje surinko tris Prienų LGBTQ moksleivių išpažintis. Jos padarė įspūdį savo kompleksiškumu. „Mūsų visuomenėje ir mokykloje yra nemažai netolerantiškų žmonių. Tačiau, mano nuomone, blogiau yra tolerantiški žmonės, bijantys tai pripažinti“, – rašė vienas iš pašnekovų, prisistatęs kaip Tavo pažįstamas. „Tai žmonės, kurie slepia, jog kitų išskirtinumai jiems netrukdo, vien dėl to, kad pritaptų prie netolerantiškos visumos, kad neišsiskirtų ir nebūtų tapatinami su „kitokiais“.

Analogiškai moksleiviai kėlė temas apie nusirašinėjimą ar rūkymą. Ir jų išvada nebuvo didaktiškas „negalima“. Jie bandė suprasti priežastis ir jiems pavyko prie jų priartėti. Pavyzdžiui, kertinė diskusijos apie nusirašinėjimą citata man pasirodė ši: „Kitoje šalyje, kai vaikai grįžta iš mokyklos, tėvai jų klausia „ką išmokai šiandien mokykloje?“, o Lietuvoje klausiama „kiek gavai?“. Mes nesimokome dėl savęs, labiau dėl egzamino.“

Panašiai ir su rūkymu. „Cigaretė pakeitė mano gyvenimą, – interviu sako gargždietis moksleivis. – Susiradau draugų, tapau labiau pastebimas. Visgi suprantu, kad tai nėra pati geriausia mintis. Nemažos savaitinės išlaidos, nemalonus kvapas, gėda prieš mokytojus, slapstymasis nuo tėvų… Galiausiai – ir priklausomybė.“ Toks visapusiškas analizavimas pasitarnauja labiau negu temos uždarymas tarsi problemos nebūtų.

Moksleiviai nori kalbėti apie tai, kas įdomu jiems patiems

Prasidėjus karantinui, gavau moksleivės Miglės laišką iš savo kuruojamos Šakių gimnazijos. Jai buvo įdomu, kaip laikosi šunų prieglaudos laiku, kai žmonės prašomi likti namuose. Miglė pati augina iš prieglaudos paimtą katiną. Ji susirado prieglaudoje dirbančią pašnekovę ir įrašė videointerviu su ja iš savo kambario.

Kita Šakių moksleivė Gabija iki karantino spėjo sukurti videoesė apie mokyklos draugus Agnę ir Jūrį, save išreiškiančius per išvaizdą: auskarus, grandines, juodas lūpas. Jie argumentavo, kad mokyklos uniformos ir bendra atmosfera varžo moksleivių saviraišką. Pagal žurnalistinį „dviejų pusių“ principą, Gabija susitiko su mokyklos pavaduotoju, kad sužinotų jo, kaip sprendimus priimančio žmogaus, poziciją (jis problemos nematė).

Šie darbai įvyko tik dėl to, kad pačios autorės to norėjo. Jos išgrynino temas ir rado pašnekovus. Mokykloje yra nemažai priverstinio darbo – mokyklos laikraštis tokiu būti negali, jei nori, kad jis gyvuotų.

Žurnalistika nėra vien rašymas

Tradiciškai žurnalistika siejama su gerais kalbos įgūdžiais. Žurnalistikos būreliams dažniausiai vadovauja lietuvių kalbos mokytojos, o žurnalistikos studijas renkasi tie, kuriems gerai sekėsi rašyti mokykloje.

Realybėje, šioje profesijoje raštas nedominuoja. Žurnalistų tikslas yra atskleisti istoriją, o kokia medija tai daryti – jau kiekvieno pasirinkimas. Pavyzdžiui, Laboratorijoje atsiskleidė iliustratoriai, savo individualiu stiliumi interpretavę tekstuose iškeltas idėjas. Prienų mokyklos laikraščio iliustratorius Arnas sukūrė ryškių linijų laikraščio estetiką. Gargždietė Sigita iliustraciją rūkymo tema nupiešė ryškią, bene psichedelinę. Mokykloje susibūrę moksleiviai, talentingi skirtingose srityse – ir stipriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai jie pradeda bendradarbiauti.

Moksleiviai yra pavargę kaip ir mes visi

Tyrimas, kaip mokykloje rūšiuojamos šiukšlės; videodokumentika apie vietinę muzikos grupę, kurią įkūrė žurnalistikos klubo narė; patarimų rinkinys studentui, norinčiam patekti į mainų programą; gyvi debatai mokyklos aktų salėje mokyklos vidaus temomis – per pirmus susitikimus idėjų, ką galima parengti Laboratorijoje, buvo daugiau nei laiko jas įgyvendinti. Minėtos temos kol kas likę juodraščiuose.

Pamažu supratau, kodėl. Lankiausi Šakių ir Gargždų mokyklose, ir abiejose moksleiviai sakė tą patį – norėdamas spėti būti ir geru mokiniu, ir eiti į būrelius, ir skirti laiko sau, tu perdegi. Dalies idėjų turi atsisakyti. 16-mečiai neturėtų būti pavargę nuo darbų it pusantro etato dirbantys suaugusieji, bet dalis jų dabartinėje mokymosi sistemoje tokie yra.

Mokytojai yra jūsų draugai

Diskusijoje apie nusirašinėjimą, kurią buvome sutarę publikuoti anonimiškai, įvyko įdomus momentas. Diskusija užsitęsė ir į kabinetą įėjo viena mokytojų, atsakingų už žurnalistikos klubą. Ją pamatę moksleiviai susižvalgė, bet nusprendė kalbėti toliau. Tada jie paklausė mokytojos ką galvoja ji – ar mato, kai yra nusirašinėjima? Ar ją tai pykdo, o gal liūdina? Pokalbis įvyko. Jo dalyviai, mokiniai ir mokytoja, buvo lygiaverčiai.

Panašus abipusis solidarumas susikūrė ir Prienų mokykloje, moksleiviams pristatant atnaujintą, ryškaus dizaino mokyklos laikraštį „Salvė“ su LGBTQ istorijomis kaip pagrindine tema. Mokykloje kilo šurmulys. Reikia nepamiršti, kad Lietuvoje vis dar veikia žmogaus teisių ekspertų homofobišku laikomas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymas, pagal kurį, pavyzdžiui, 2013-ųjų „Baltic Pride“ eitynių vaizdo klipą per LRT televiziją buvo galima transliuoti tik su ženklu „S“. Tada argumentuota, kad ši informacija daro žalą nepilnamečiams. Šiandien į įstatymą žiūrima atlaidžiau, bet jis nėra pakeistas.

Tuo tarpu Prienų laikraštyje patys nepilnamečiai apie seksualumą kalbėjo atvirai, kartais ir piktai: „Manau, kad Prienuose man niekada ir nepavyks būti savimi, todėl noriu kuo greičiau iš čia dingti“, – rašė Žmogus.

Komanda didžiavosi šiuo numeriu, o mokytoja Levutė juos palaikė. Dar prieš kelis metus Telšiuose įvyko visiškai kitokia istorija, kai mokytoja pamokos metu apie homoseksualius žmones kalbėjo kaip apie kanibalus. Paklausiau Prienų mokyklos mokytojos, kodėl ji besąlygiškai palaikė moksleivius, nors žinojo, kad koridoriuose kils kalbų. Jos atsakymas buvo toks, ant kurio laikėsi visa moksleivių žurnalistikos idėja: „Nes aš moksleiviais pasitikiu.“