Nemažai tokių teiginių nėra tiesa, bet šiam tekstui tai nėra svarbu. Svarbiausia, kad jei kas manęs paklaustų, iš kur aš tai žinau, sąžiningai turėčiau atsakyti, jog nežinau. Ir ne todėl, jog būčiau pamiršęs žinių šaltinį, nes šaltinio niekada ir nebuvo; niekas man to nesedėjo ir neaiškino, tikrai neskaičiau to sąmoningai, taip pat nebuvo ir akimirkos, kur būčiau sustojęs, apsvarstęs ir nusprendęs visu tuo patikėti. Tie teiginiai mūsų galvose susiformavo taip, kaip vandenyje susiformuoja nuosėdos.

Teorija apie tai, ką reiškia ką nors apskritai žinoti (epistemologija) yra mano tyrimų laukas, tad tokius ir panašius klausimus aš esu įpratęs stebėti, kategorizuoti ir įvardinti. Bet Bertos tekste jie išjausti, o tai gerokai sunkiau, nei stebėti, todėl jos tekstas veikia ten, kur mano teorinis aprašas neveiktų. Čia turiu pasakyti, jog sutinku beveik su viskuo, ką ji parašė. Išskyrus paskutinę pastraipą, ir būtent dėl jos ir rašau šį tekstą, nes ginčytis su Bertos tekstu, kuriame ji pati sako neradusi atsakymų, galima tik jį tęsiant, o ne taisant.

Pradėkime nuo pavadinimo – „Žinau per daug“, nes jame ir slypi visa painiava, tik ji nėra Bertos painiava, ji – mūsų visų. Berta sako žinanti per daug, tačiau man atrodo, kad beveik nieko iš to, kas ją užlieja, žinojimu apskritai pavadint negalėtume; bėda čia ne perteklius, o pati medžiaga, kurios ji prikaupė. Žinojimas juk nėra savaiminis informacijos kiekis, nugulęs galvoje. Kai kažką iš tikrųjų žinai, visada yra kas nors, kas už tai atsako – arba tu pats, nes tikrinai, matei, skaičiavai, arba kas kitas, kas tau tai pasakė ir kurio, prireikus, gali paklausti dar kartą, pasitikslinti, prispirti, pareikalauti paaiškinimo. Kai tokio atsakančiojo nėra, lieka tik teiginys, kurio niekas neprilaiko; aišku, jis gali būti teisingas, gali būti klaidingas, bet jis nepriklauso niekam, ir todėl mūsų santykis su juo nėra žinojimas, kad ir kaip jis primintų žinojimą. Berta cituoja savo tėvus, kurie visą šitą reikalą sudėjo į vieną teisingą sakinį, tikslesnį už daugumą to, kas šia tema dažnai rašoma: žinoti neužtenka, reikia išprotauti. Faktai patys savęs nesujungia ir patys nieko nepaaiškina; jie guli šalia vienas kito tol, kol kas nors – gyvas žmogus, turintis laiko ir noro – jų nesuriša į tai, kas turi prasmingą formą.

Bet noriu pasakyti kiek daugiau, nei Bertos tėvai. Beveik viskas, ką manau žinąs, atėjo iš kitų žmonių: kad Žemė sukasi apie Saulę, kad antibiotikai veikia, kad tolimame mieste dega namai, kad prieš šimtą metų šioje vietoje stovėjo kitoks miestas – nė vieno iš šitų dalykų nesu patikrinęs pats ir niekada ne(be)patikrinsiu, nes vienam žmogui gyvenimo tam paprasčiausiai neužtenka. Taip yra ne todėl, kad būčiau tingus ar nekritiškas, o todėl, kad kitokio būdo žinoti apie pasaulį daugiau, negu telpa į vieną biografiją, žmonija taip ir neišrado. Priklausomybė nuo kito liudijimo nėra šiuolaikinė silpnybė ir tikrai nėra interneto padarinys; tai įprasta žmogaus proto būklė, tokia pat sena kaip pati kalba, o vienintelis žmogus, kuris nieko nežino iš antrų lūpų, yra žmogus, kuris nežino beveik nieko.

Ir šita žmogiška būklė visada buvo skausminga – bent trimis būdais, kuriuos Berta savo tekste labai tiksliai aprašo, tik neįvardija. Pirmasis yra priklausomybė: pasitikėti tenka kaip tik ten, kur patikrinti neįmanoma, tad kiekvienas mūsų įsitikinimas galiausiai remiasi ne faktu, o žmogumi, ir dėl to yra toks pat trapus kaip ir tas žmogus. Antrasis – negrįžtamumas, ir jį ji įvardija tiksliai: atžinoti nepavyks. Tai – vienas seniausių žmogiškų sielvartų, ir neatsitiktinai viena pirmųjų istorijų, kurią Vakarai pasakoja apie save, yra istorija apie tai, kaip žinojimas išvaro žmogų iš jo namų. Trečiasis – įpareigojimas, nes kažką sužinojęs jau esi skoloje: negali pamatyti kančios ir likti tokiu, kokiu buvai vos prieš dvi minutes, o jei lieki – tai irgi yra sprendimas, už kurį anksčiau ar vėliau teks atsakyti. Visa Bertos krizė ir slypi būtent čia. Bet tai nėra socialinių tinklų sukelta krizė.

Dėl tos paties priežasties Platono „Faidre“ karalius atsisako rašto dovanos, dėl to visos religijos ir teisės sistemos taip kruopščiai reglamentuoja liudytojus – kas gali liudyti, kiek jų reikia, kas nutinka melagiui, – ir dėl to seniausia politinės filosofijos problema yra ne „kas teisus“, o „kuo galime tikėti“. Sakau tai ne tam, kad sumenkinčiau Bertos patirtį, priešingai: kad būtų aišku, jog ji susidūrė ne su savo pačios trapumu, o su tuo, su kuo susidūrė visos iki mūsų buvusios kartos.

Būtent todėl, jog ši žaizda yra tokia sena, kultūra dėl jos taip ir nesugebėjo apsispręsti; jau kelis tūkstančius metų svyruojame tarp dviejų kraštutinumų, kartais persimesdami iš vieno į kitą taip greitai, kad spėjame pamiršti, jog visai neseniai stovėjome priešingoje pusėje. Vienoje pusėje – žinojimas kaip nuodėmė arba bent jau kaip pavojus: rojaus vaisius, po kurio nebėra kelio atgal; Koheletas, sakantis, kad kas daugina žinojimą, daugina skausmą; vienuolynų tylos taisyklės, saugančios ne nuo triukšmo, o nuo naujienų; Thoreau, išėjęs prie tvenkinio netoli Bostono ir iš ten ramiai aiškinęs, jog skuba nutiesti telegrafą tarp tolimų valstijų dar nereiškia, kad toms valstijoms yra ką viena kitai pasakyti; ir pagaliau šio amžiaus versija, iš esmės kartojanti tą patį kitais žodžiais – telefonai be interneto, ištrintos programėlės, ekrano laiko ribos, savaitgalis be ryšio miške. Kitoje pusėje – lygiai tokia pat sena ir lygiai tokia pat nuoširdi tradicija, tikinti, kad išsilaisviname tik žinodami: enciklopedininkai, manę, jog surinktos ir viešai prieinamos žinios pačios savaime padarys žmones laisvesnius; visuotinis raštingumas kaip politinis projektas; bibliotekos mažuose miesteliuose; pažadas, kad internetas išsklaidys cenzūrą, nes informacija veržiasi ten, kur jos neleidžia; pažadas sutvarkyti visą pasaulio informaciją ir padaryti ją prieinamą kiekvienam. Žurnalistika visa savo esme stovi šitoje pusėje, ir tai nėra atsitiktinumas.

Įdomiausia, kad abu poliai paprastai priklauso tiems patiems žmonėms, o kartais telpa į tuos pačius metus: Berta rašo, kad vos prieš keletą mėnesių buvo paleista kampanija „Aš noriu žinoti“, o paskui ją užklupo noras kai ko nežinoti, ir tas noras ją nustebino. Man atrodo, kad nustebti čia nebuvo ko ir kad tai jokiu būdu ne nenuoseklumas; tai abi tos pačios žmogiškosios būklės pusės, kurios viena be kitos neegzistuoja. Bet viena asimetrija čia svarbi, ir ji, mano galva, svarbesnė už visą likusią diskusiją apie ekrano laiką. Noro žinoti polius visada reiškėsi kaip viešas projektas – mokyklos, bibliotekos, redakcijos, įstatymai, infrastruktūra, – o pasitraukimo polius beveik visada reiškiasi kaip asmeninė dorybė: susivaldymas, švara, disciplina, rūpinimasis savimi. Todėl kas kartą, kai švytuoklė nusvyra į pasitraukimo pusę, viešoji sistema lieka lygiai tokia pat, kokia buvo, tik dabar ją tyliai palieka kaip tik tie žmonės, kurie labiausiai pajėgtų ją pakeisti.

Grįžtu prie to, kas Bertai nutiko asmeniškai, nes ten slepiasi taikliausias jos parašytas sakinys. Kai iš pasakojimo dingsta pasakotojas, lieka būklė, kuriai kasdienėje kalboje neturime pavadinimo: turi teiginį, kuris gali būti visiškai teisingas, bet neturi jokios teisės sakyti, kad jį žinai, nes tarp tavęs ir to teiginio nėra nieko, kas jį laikytų. Esi teisus maždaug taip, kaip teisus žmogus, atspėjęs skaičių. Iš vidaus tokia būklė niekuo nesiskiria nuo žinojimo – tas pats tikrumas, tas pats malonus prasiplėtimo pojūtis, kurį ji aprašo iš vaikystės kryžiažodžių vakarų, – ir vis dėlto tai nėra žinojimas, nes trūksta ne kiekio, o ryšio. Ji rašo: „nesijaučiu to nusipelniusi“. Tai nėra nei jautrumo, nei perdėto sąžiningumo ženklas; tai preciziškas pastebėjimas apie tai, kas jai nutiko. Ji gavo liudijimą be liudytojo, artumą be santykio, pasakojimą, už kurį niekas neatsako ir kuriam ji negali nieko grąžinti; todėl ir jaučiasi apsivogusi, nors nieko iš tikrųjų neėmė.

Tas pats nerimas užrašytas ir „Faidre“, kur dievas karaliui atneša rašto dovaną ir sako, kad ši padarysianti žmones išmintingesnius, o karalius jos atsisako: raštas duosiąs ne atmintį, o tik priminimą, ir žmonės atrodysią išmintingi, tokie nebūdami. Tai beveik pažodžiui tas pats tekstas, kurį parašė Berta, tik parašytas prieš du su puse tūkstančio metų, ir tai turėtų ją ir mus visus bent kiek nuraminti. Tik šičia panašumas ir baigiasi. Raštui buvo vis vien, kas jį paims; knyga nesikeičia priklausomai nuo to, kaip skaitytojas į ją reaguoja, ir todėl santykis su ja lieka skaitytojo rankose. O tai, ką turime dabar, skaitytoją stebi ir prie jo derinasi; tai priemonė, kuri tave tiria tuo pačiu metu, kai tave veikia, ir senoji paguoda, kad kiekviena nauja technologija ką nors išgąsdino, o paskui viskas kaip nors susitvarkė, čia nebegalioja.

Niekas juk nenusprendė, kad Berta, laukdamasi dukros, turi pamatyti tuos du vaizdo įrašus. Joks redaktorius jų nesvarstė, niekas nepasvėrė, ar tą rytą jai to reikia ir ar ji tai atlaikys; sistema juos parinko todėl, kad matuoja reakcijas, o į tokius įrašus žmonės reaguoja stipriau nei į bet ką kitą. Žodžiai, kurių čia instinktyviai norisi griebtis – manipuliacija, ketinimas, pasirinkimas, – netinka, ir tai yra blogiau, o ne geriau, negu jei tiktų: kai žala turi autorių, iš jo galima reikalauti paaiškinimo, o kai autoriaus nėra, reikalavimas atsakyti lieka be adresato lygiai taip pat, kaip teiginys lieka be pasakotojo. Senoji bėda buvo ta, kad nežinai, kuo tikėti; naujoji – kad nebėra kam tikėti ar netikėti, nebėra ko paklausti, iš kur tai atsirado ir kodėl atsirado būtent dabar.

Berta pati sako, kad asmeninių pastangų neužtenka, ir tai bene svarbiausia jos teksto vieta; norėčiau tą mintį pastūmėti toliau, negu ji pati ryžtasi. Ji ištrina programėles, išjungia pranešimus ir sako pasijutusi geriau – neabejoju, kad taip ir yra, o sprendimas atrodo protingas. Bet tai yra švytuoklės judesys, ir mes jį jau esame matę tiek kartų, kad galime iš anksto pasakyti, kuo jis paprastai baigiasi: asmenine ramybe ir nepakitusia sistema. Skausmas, apie kurį kalbame, nėra dizaino klaida, kurią būtų galima apeiti; jis priklauso pačiam žinojimui. Nutolęs nuo kito žmogaus liudijimo netampi geresniu žinančiuoju – tampi tik atskiresniu, o atskirumas irgi labai įtikinamai imituoja aiškumą. Vaistas malšina intensyvumą, bet žaizdos nepasiekia, nes žaizda yra pati mūsų žmogiškoji padėtis.

Ir čia jau aš kalbu apie paskutinę pastraipą, kurioje ji rašo, jog žinojimu su dirbtiniu intelektu lenktyniauti esame pasmerkti pralaimėti, o išmintimi lenktyniaujame tik patys su savimi. Tai kilniausias sakinys visame jos tekste, ir kaip tik todėl su juo noriu ginčytis. Šias sistemas juk sukūrėme tam, kad jos nepriekaištingai atliktų būtent tokį žinojimą, kokį ji aprašo iš savo vaikystės – teisingai užpildytą kryžiažodį, atsakymą, pateiktą pareikalavus, faktą, ištrauktą greičiau už kitus; pralaimėti tokias lenktynes nieko nereiškia ir niekada nereiškė, nes jose nuo pat pradžių buvo matuojamas ne tas dalykas. O išmintis nėra nuosavybė, kurią galima apsaugoti pasitraukiant į šalį. Ji egzistuoja tik tol, kol yra naudojama – sprendžiant, renkantis, klystant ir taisantis situacijose, kurios turi svorį, laiką ir pasekmes, – ir būtent tokias situacijas dabar vis dažniau kas nors atlieka už mus, dažniausiai maloniai ir itin patogiai. Todėl pavojus yra ne tai, kad įgūdis nusilps juo nesinaudojant; pavojus yra tai, kad gebėjimas apskritai nespės susiformuoti, ir kad jo nesusiformavimo net nebus kam pastebėti, nes pastebėti geba tik tas, kuriam jis jau susiformavo.

Berta gali ištrinti Instagramą, nes prieš tai ji dvidešimt metų dirbo, skaitė, tikrino, abejojo ir nešė atsakomybę už tai, ką paskelbia; ji turi kur grįžti, ir tai nėra smulkmena, bet skirtumas tarp susilaikymo ir tuštumos. Jos dukra tokios ankstesnės pirminės būklės neturės. Mano sūnus – taip pat. Jiems švytuoklė nebesvyruos tarp dviejų polių, nes jie pažins tik vieną iš jų.

Leiskite pabaigti su tuo, kas ir yra šio niekieno neprašyto atsakymo užduotis: klausimas yra ne kaip apsaugoti vaikus nuo per didelio žinojimo – tai švytuoklės atsakymas, kurį jau esame bandę ir kurio poveikis baigiasi ties mūsų namų durimis. Tikrasis klausimas yra tas, kaip išmokyti mūsų vaikus žinoti tada, kai už tai, ką jie sužino, nebeatsako niekas; ir kurias mūsų gyvenimo sritis dėl to reikia sąmoningai palikti lėtas, nepatogias ir asmeniškai atsakingas – ne todėl, kad ten technologija neveiktų, o kaip tik todėl, kad ten ji veikia nepriekaištingai.