Bendruomenes buriančios gorilos

Šiuo metu pasaulyje yra 1063 kalnų gorilos. Jos išplitusios trijose valstybėse: Ugandoje, Ruandoje ir Kongo Demokratinėje Respublikoje. Ugandos Bwindi neįžengiamame nacionaliniame parke yra didžiausia kalnų gorilų populiacija – 459 gorilos, gyvenančios šeimomis, visai kaip žmonės. Šie gyvūnai ir serga panašiai kaip žmonės, ir elgiasi panašiai kaip mes. Mokslininkai išsiaiškino, kad gorilų ir žmonių genai yra 98 proc. vienodi. Šis ryšis ne vien moksliškai įrodomas – jį galima ir pajusti. Geriausiai tai atsispindi būtent Bwindi gyvenančių bendruomenių santykyje su kalnų gorilomis ir juos supančia gamta.

Pastaruosius dvylika metų Ugandos Bwindi neįžengiamo nacionalinio parko reindžeris Herbert Twesigye keliasi šeštą ryto, papusryčiauja ir išvyksta vesti žmonių pas kalnų gorilas. „Aš užaugau šalia miško. Mačiau, kaip jis keičiasi”, – pasakoja jis. Herbert teigia, kad reindžeriu tapti nebuvo lengva: „Ugandoje turime problemų su įsidarbinimu. Kai aš aplikavau, tūkstantis žmonių bandė gauti dvidešimt darbo vietų. Tai buvo sunku ir reikalavo daug energijos.” Jo darbas ateina su savais reikalavimais: turi būti fiziškai pasirengęs vaikščioti po džiungles ar netgi jose bėgti, mokėti gerai bendrauti angliškai, būti patikimas ir nuoširdus. Pasak Herbert, tokia profesija ne kiekvienam.

<p>Bwindi neįžengiamo nacionalinio parko reindžeris Herbert Twesigye.</p>

Bwindi neįžengiamo nacionalinio parko reindžeris Herbert Twesigye.

„Gidai visų pirma yra lyderiai. Mes vedame žmones per džiungles, per visą procesą. Kai atvyksta turistai, tikriname jų kūno temperatūrą, jie užrašo savo duomenis dėl Covid-19 prevencijos. Tada padaliname žmones į grupes, daugiausia aštuonių asmenų, ir einame į mišką.“, – pasakoja jis. Ieškodamas gorilų reindžeris per raciją komunikuoja su gorilų sekliais (angl. gorilla trackers), kurie kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro praleidžia su šiais gyvūnais.

Seklio profesija, kaip ir reindžerio, labai specifiška. Bwindi nacionalinio parko seklys Hebert Nkunda pasakoja, kad jei nori tapti gorilų sekliu, turi turėti tinkamą nusiteikimą. „Tu tiesiog nusprendi „aš eisiu sekt gorilas“. Net atėjus į darbovietę darbdaviai iš karto tikrina tavo sugebėjimą sekti pėdsakais ir tavo žinias sekant gyvūnus.“ Sekliu oficialiai tampama per tris mėnesius, o Hebert tai daro jau ketverius metus. Gorilų sekliai atlieka kelias pagrindines pareigas. Būdami su gorilomis jie seka jų poziciją, kad galėtų pranešti reindžeriams, vedantiems turistų grupes. Jie taip pat suskaičiuoja gorilas šeimose bei prižiūri šių gyvūnų sveikatą, tikrindami jų išmatas ir stebėdami elgesį.

<p>Bwindi nacionalinio parko seklys Hebert Nkunda.</p>

Bwindi nacionalinio parko seklys Hebert Nkunda.

Svarbiausia seklių pareiga yra kalnų gorilų pripratinimas prie žmonių. Bwindi yra 22 prie žmonių pripratusios (angl. habituated) šeimos. Hebert pasakoja, kad prisipratinti gorilas „yra kaip turėti šunį namie“: „Tau reikia priprasti prie jų, o joms prie tavęs. Kuo daugiau laiko su jomis leidi, kuo daugiau su jomis bendrauji, tuo labiau jos prie tavęs pripranta. Dažniausiai šis procesas užtrunka dvejus metus, iki kol gorilų šeima jaučiasi patogiai žmonių draugijoje. Kartais jos tave puola, o tu toliau jas seki.“ Kai gorilos užpuola seklius arba reindžerius, jie ginasi pakeldami į orą lazdas. Reindžeris Herbert Twesigye sako, kad gorilos lazdų bijo, nes šios primena joms ginklus iš brakonieriavimo laikų, tačiau pačių gorilų su pagaliais neliečia. Anaiptol, jei gorilos neišsigąsta pakeltų lazdų ir toliau puola, sekliai krenta ant žemės ir apsimeta mirusiais – taip parodo, kad pralaimėjo ir gorilos atsitraukia. Prieš prisiartindami prie gorilų sekliai išleidžia panašų į jų garsą, kad parodytų, jog ateina draugiškai, o jų draugijoje mimikuoja jų elgesį.

Prie žmonių gorilos pratinamos tam, kad jas būtų galima parodyti turistams. Bendruomenėms, gyvenančioms aplink nacionalinius parkus, gorilų turizmas yra pagrindinis pajamų šaltinis – 20 proc. nuo gorilų sekimo leidimo kainos skiriama būtent joms. „Čia mes auginame arbatą. Turime tik vieną fabriką, kuris įdarbina 30 žmonių. Turime kelias vidurines mokyklas, kurios turi mokytojus. Daugiau jokių kitų industrijų neturime, taigi žmonės čia priklausomi nuo turizmo. Kai kurie dirba svečių namuose, kiti parduoda savo rankdarbius, dar kiti dirba parko reindžeriais. Net žmonės, dirbantys su agrokultūra čia, supranta, kad gauna naudą iš turizmo. Jie žino, kad be šitų džiunglių ir be gorilų jų pragyvenimo lygis smarkiai kristų“, – pasakoja Herbert Twesigye.

Anksčiau Uganda, kaip ir kitos gorilas saugančios valstybės, turėjo didžiulę brakonieriavimo problemą. Gorilų populiacija buvo arti išnykimo ribos – XX a. 9 deš. pasaulyje buvo likę vos 240 kalnų gorilų Virungos nacionaliniame parke Kongo Demokratinėje Respublikoje, iki kol amerikiečių mokslininkė Dian Fossey ir jos komanda nesustabdė šio skaičiaus kritimo savo saugojimo pastangomis. Suvokimas, kad iš gorilų saugojimo galima pasipelnyti, šią situaciją pakeitė – kalnų gorilų skaičius kasmet auga, o bendruomenė iš to užsidirba. Hebert Nkunda teigia, kad supratę gorilų atnešamą naudą žmonės nustojo brakonieriauti: „Kuo daugiau gorilų turime, tuo daugiau turistų. Kuo daugiau turistų, tuo daugiau naudos bendruomenei.“

Ruhijos svečių namų vadybininkė Cylia pasakoja, kad jei nebūtų turizmo, labai mažam procentui vietinių gamta rūpėtų tiek, kad dėtų ją prieš savo poreikius. „Bendruomenė gauną didžiulę naudą iš turizmo. Kai atvažiuoja turistai, mes gauname pinigus, o už tuos pinigus aš galiu nusipirkti maisto iš tos pačios bendruomenės. Išeina visapusiška nauda. Ir man pačiai gamta pasidarė svarbesnė sužinojus, kad ji man naudinga“, – pasakoja ji.

<p>Kalnų gorilų Mukiza šeimos jauniklis.</p>

Kalnų gorilų Mukiza šeimos jauniklis.

Aplinkosaugą ir vietinių bendruomenių pragyvenimą suvienyti siekianti „Conservation Throught Public Health“ įkūrėja dr. Gladys Kalema-Zikusoka sako, kad gamta svarbi ne tik ieškant naudos, tačiau ta nauda padeda ją išsaugoti. Dėl to svarbu ieškoti balanso ir ryšio tarp laukinės gamtos ir mūsų gyvenimo. „Gamtą saugoti svarbu dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, nes tai savaime yra vertybė. Mes esame įsipereigoję palikti šitą pasaulį geresnį ateities kartoms. Bet gamta taip pats mums labai daug suteikia. Kuo geriau gamtai, tuo geriau ir mums. Jei gorilos saugomos, iš jų galima užsidirbti. Tai padėjo iškelti labai daug žmonių iš skurdo ir leidžia jiems taikiai sugyventi su laukine gamta. Jie mato gorilas kaip savo ateitį, kas yra labai svarbu. Tuo pačiu metu miškas pats savaime yra ir vandens šaltinis tiek gyvūnijai, tiek žmonėms. Jis taip pat yra klimato stabilizatorius ir padeda sušvelninti klimato krizės keliamus efektus. O kai kalbame apie gorilų saugojimą, turime pagalvoti ir apie tai, kad tame pačiame miške gyventi gali ir kitos gyvūnų rūšys, kurios taip pat svarbios ekosistemai. Šalia to, miške yra tiek daug naudingų resursų kuriuos gali naudoti ir žmonės, pavyzdžiui, medus, medicininiai augalai ir kt.“, – pasakoja dr. Gladys.

Tai, kaip turizmas pakeitė požiūrį į aplinkosaugą Bwindi bendruomenėje, parodo ir netikėta Covid-19 pandemija. Reindžeris Herbert Twesigye pasakoja, kad nuo kovo iki rugsėjo parkas nesusilaukė nė vieno turisto: „Džiaugiamės, kad mūsų organizacijos tokiems atvejams taupė pinigus ir galėjo mokėti reindžeriams atlyginimus“, – pasakoja jis.

<p>Bwindi neįžengiamo nacionalinio parko reindžeris Herbert Twesigye.</p>

Bwindi neįžengiamo nacionalinio parko reindžeris Herbert Twesigye.

Dr. Gladys pasakoja, kad tokia turistų stoka turėjo dideles pasekmes tiek vietos gyventojams, tiek goriloms: „Didžiausias pandemijos iššūkis buvo keliautojų trūkumas. Karantinas padėjo žmonėms neužkrėsti vieni kitų, o mūsų atveju – neužkrėsti gorilų ir kitų laukinių gyvūnų. Tačiau dėl karantino žmonės labai nuskurdo. Dauguma aplink nacionalinius parkus gyvenančių žmonių pamiršo, kaip daryti darbus ar užimti nišas, kuriomis užsiimdavo iki turizmo, pavyzdžiui, ūkininkavimu. Dėl to iškilo brakonieriavimo skaičius.“

Pernai birželį Bwindi nacionaliniame parke su ietimi buvo nužudyta sidabranugarė gorila Rukiza. Medžiotojas iš spąstų traukė krūminę kiaulę, kai gorila išsigando jos spiegimo ir stojo į gynybinę poziciją savo šeimai apsaugoti. Vyras išsigando sidabranugarės ir nužudė ją. Kadangi sidabranugarė gorila yra šeimos galva, Rukizos šeima liko be lyderio. Dr. Gladys pasakoja, kad iš šeimos pabėgo kelios patelės, kilo savotiškas chaosas.

„Šita situacija parodė, kad ekonomiškai turizmas turi tiek įtakos vietos bendruomenei, kad jam nesant žmonės pasiryžę brakonieriauti. Supratome, kad turime surasti žmonėms greitai augančius sodinukus, kad jie galėtų ir vėl auginti maistą iki kol grįš turizmas ir net jam sugrįžus. Norime žmones ir vėl išmokyti jų tradicinės gyvensenos, tik šį kartą padaryti tai tvariau. Pandemija atvėrė akis į tai, kad negalime būti priklausomi vien nuo turizmo. Žmonėms turime užtikrinti maisto saugumą, kitu atveju brakonieriavimas tik kils. O jis kyla ne vien Ugandoje – apie tai susilaukiau žinių ir iš kolegų Zambijoje“, – pasakoja dr. Gladys.

<p>Kalnų gorilų šeimos galva sidabranugaris Mukiza.</p>

Kalnų gorilų šeimos galva sidabranugaris Mukiza.

Tačiau kaip turizmas paveikia pačias gorilas? „Kai atvyksta turistai, gorilos džiaugiasi. Jos supranta, kad jie ateis pasivaikščioti, pafotografuos ir išeis. Labai dažnai jos net jaučia tos valandos su turistais tėkmę. Gorilos geriau reaguoja į turistus nei į reindžerius, kadangi pripratinimo prie žmonių procese kartais įvyksta konfliktų. Pavyzdžiui, gorilos puola reindžerius, šie iškelia lazdas arba krenta ant žemės. Kartais gorilos net pagriebia juos. Tačiau turistus jos atpažįsta ir jaučiasi su jais saugiai“, – pasakoja Herbert Twesigye. Vesdami turistus reindžeriai naudoja specifinius ir seniai padarytus kelius tam, kad nereikėtų kiekvieną dieną kirsti naujų medžių ar augalų. Pasak Herbert Twesigye, kadangi džiunglėse daug lyja, tai, ką jie nukerta ar nuvaikšto su turistais, atauga per kelias savaites: „Todėl jų aplinkos mes nesutrukdome.“

Medžių kirtimas ir agrokultūra yra vienos pagrindinių klimato krizės priežasčių. Aplink nacionalinius Ugandos parkus efektas yra dvejopas. Bwindi nacionalinis parkas yra saugomas UNESCO, tad kirsti medžius jame griežtai uždrausta. Tačiau Herbert Twesigye teigimu, to neužtenka: „Bwindi nacionalinis parkas yra 331 kvadratinių kilometrų dydžio. Gorilų skaičius auga, bet miškas išlieka toks pats. Jei gorilų populiacija auga, bet miškas nesikeičia – tai jau problema. Tai viena iš priežasčių, kodėl jos lieka prie išnykimo ribos.“ Dėl šios priežasties Bwindi nacionalinis parkas bando plėstis: pirkti žemę iš bendruomenės ir didinti mišką, taip sukuriant daugiau vietos ir maisto gyvūnijai.

Reklama

Agrokultūros poveikis goriloms yra dvejopas. „Ji gali paveikti gorilas, nes atimama jų žemė, lendama vis arčiau jų buveinių. Bet jei tai daroma tvarkingai, goriloms iš to gali ateiti ir naudos. Jei ūkininkai pakankamai gerai saugo dirvą ir vandenį, tai leidžia jiems neužsiiminėti brakonieriavimu. Ir ši veikla gali tęstis net jei nebėra turizmo“, – pasakoja dr. Gladys. Galiausiai, jei vietos bendruomenės neturi iš ko pragyventi, goriloms kyla didesnis pavojus nei miškų kirtimo ir besiplečiančios agrokultūros atveju. Dėl to vietinėms bendruomenės ypač svarbu žinoti aplinkosaugos reikšmę.

Ruhijos svečių namų viršininkė Cylia šiuo klausimu dirba su vaikais: „Pradėjome prieš pandemiją, sugalvojau mokyti vaikus apie aplinkosaugą. Žmonės čia gan skurdūs, labai daug jų negali sau leisti nusipirkti tokių dalykų kaip pratybos arba uniformos. Mergaitės pradėjo mesti mokyklą, nes paprasčiausiai neturi priemonių. Bet aš turėjau svajonę – o jei galėčiau išmokyti juos užsidirbti iš rankdarbių? Pavyzdžiui, pynimo arba drožimo. Tą dabar ir darome.“

<p>Bwindi nacionalinis parkas.</p>

Bwindi nacionalinis parkas.

Cylios svečių namuose atostogų ir savaitgalių metu susirenka vaikai, o bendruomenės senoliai moko juos rankdarbių. Mergaites moko pinti mažus krepšius, berniukus – drožti gorilų skulptūrėles. Visa tai parduodama turistams, o gauti pinigai atitenka vaikams. „Jiems tai labai patinka, kartais pardavimus atšvenčiame su coca-cola ir tortu. Aš taip pat aplankau juos. Man svarbu žinoti, kaip jie gyvena, kokia jų aplinka. Kai buvau maža, dariau panašius užsiėmimus mokykloje – gamindavome kepures, krepšius ir kitokias smulkmenas savo senoliams. Visi vaikai turėjo kažką daryti, nepaisant lyties“, – pasakoja ji.

Cylia turi dukrą, tačiau ji gyvena mieste: „Yra skirtumas tarp gyvenimo mieste ir kaime. Jai taip pat patinka rankdarbiai, bet žmonės ten mažai užsiima tokiais dalykais. Nors jiems ir patinka gamta, sodinimas ir panašiai. Manau, jiems reiktų daugiau suvokimo apie gamtą. Jiems reikia žinoti, kad jei saugome gamtą, tada atvažiuoja turistai, iš ko išsilaiko bendruomenė.“

Bwindi mokyklos taip pat turi gamtos būrelius. „Mes stengiamės suteikti mokytojams tinkamas žinias apie miškus. Tokiu atveju mokiniai augs su supratimu, kad gamta yra svarbi. Čia mes stengiamės edukuoti žmones, todėl vaikai užauga praktikuodami aplinkosaugą“, – pasakoja reindžeris Herbert Twesigye.

<p>Žygis ieškant kalnų gorilų Bwindi nacionaliniame parke.</p>

Žygis ieškant kalnų gorilų Bwindi nacionaliniame parke.

„Kai saugome gamtą, saugome save. Mes užkertame kelią savo išnykimui. Reikia sveikos planetos, jei nori turėti sveikus žmones ir sveiką gyvenimą. Visa tai yra susiję“, – sako dr. Gladys. Ji užaugo Ugandos sostinėje Kampaloje. Nors augo mieste, buvo apsupta gyvūnų: „Septyniasdešimtaisiais mano kaimynas turėjo augintinę beždžionėlę. Tada tai buvo madinga. Kartą ta beždžionė pro langą įšoko į mano namus ir pagrojo vieną natą pianinu, o aš pagalvojau: „Oho, kokia ji protinga!” Ta beždžionė buvo labai išdykusi, bet aš likau sužavėta jos mąstymo ir to, kad ji elgiasi panašiai kaip žmonės.“ Taip dr. Gladys susidomėjo primatais, o vėliau, kai aplankė Kazinga nacionalinį parką, nusprendė tapti veterinare: „Tada, kai pirmą kartą važiavau, buvo galima tiesiog vaikščioti po parką. Dabar negalėtum to padaryti – parke pilna liūtų. Anksčiau jų beveik nebuvo dėl brakonierių.“

Mokslininkė pasakoja, kad gamta ypač svarbi vaikams. „Gamta daug prisideda prie žmogaus psichologinės sveikatos. Vaikai, į kurių gyvenimą neįtraukiama gamta, auga įbedę akis į ekraną, turi didžiulį šansą užaugti su dėmesio sutrikimais“ – teigia dr. Gladys. „Miestiečiams ypač svarbu išvažiuoti į parką, mišką ar savo kaimą. Žmonės čia taip daro – šventėms ar atostogoms grįžta pas tėvus ar senelius į kaimą. Jie grįžta pailsėję, psichologiškai atsigavę.“

<p>Žygis ieškant kalnų gorilų Bwindi nacionaliniame parke.</p>

Žygis ieškant kalnų gorilų Bwindi nacionaliniame parke.

Tačiau Ugandos gamta taip pat paveikta klimato krizės, kaip ir kitos pasaulio šalys. Šalyje vyksta pokyčiai lietaus ir sausros sezonais, kas paveikia visus nuo natūralių gamtos resursų priklausančius žmones, t. y. 85 proc. gyventojų. Šalis taip pat patiria ir temperatūros kilimą. Pasak „Reliefweb“ analizės, žmonių sukelta klimato krizė pakels vidutinę Ugandos temperatūrą iki 1.5 laipsnio per ateinančius 20 metų ir iki 4.3 laipsnių iki 2080-ųjų.

„Klimato krizė paveikė Ugandą. Patiriame tai, ką ir visas likęs pasaulis: sausras, potvynius, ekstremalias oro sąlygas. Visa tai paveikia maisto pasiekiamumą, kadangi maisto auginimas priklausomas nuo stabilaus klimato. O kai paveiktas maistas, taip pat paveiktas ir laukinės gamtos saugojimas. Su ekstremaliomis oro sąlygomis kyla ligų rizika. Labai seniai Bwindi nacionaliniame parke nebuvo maliarijos. Apie maliariją niekas net negalvojo, nes būdavo tiesiog per šalta. Dabar, dėl pakilusios temperatūros, žmonės pradėjo sirgti.“

<p>Vaizdas kylant į kalnus Bwindi nacionaliniame parke.</p>

Vaizdas kylant į kalnus Bwindi nacionaliniame parke.

Dr. Gladys pasakoja, kad kaimo žmonėms klimato krizė yra svarbiausia, dėl to jie nešasi didžiausią naštą dėl gamtos išsaugojimo: „Ugandoje žemesnes pajamas gaunantys žmonės yra tie, kurie tikrąją žodžio prasme gyvena iš gamtos. Jei yra sausra – jie badauja, jei potvynis – jie labiausiai kenčia. Manau, kad ant jų uždėta daugiausia spaudimo ir naštos aplinkosaugos ir klimato kaitos klausimu, nors jie ir taip labiausiai ja rūpinasi, turėdami mažiausiai finansų tai padaryti.“

Šių metų pavasarį, šalį buvo užklupusi užsitęsusi sausra. Pasak „The Monitor“, sausra paveikė didžiąją dalį Ugandos, ūkininkai patyrė didžiulius nuostolius. Dr. Gladys pasakoja, kad šalis turi klimato kaitos komitetą parlamente. Problema taip pat rūpinasi NEMA - National Environment Management Authority of Uganda (liet. Ugandos nacionalinė aplinkosaugos valdymo institucija). „Klimato krizė šalyje tikrai pastebima problema, su ja stengiamasi susitvarkyti, taigi tai nėra tabu. Aplinkosauga čia daug didesnis tabu nei klimato krizė. Daug kam atrodo „kam saugoti gorilas, kai reikia gelbėti žmones?“ – pasakoja moteris.

<p>Kalnų gorilų Mukiza šeimos jauniklis.</p>

Kalnų gorilų Mukiza šeimos jauniklis.

Mokslininkė sieja klimato krizę ir su pandemija: „Manau pandemija parodė, kad nuėjome per toli su gamtos naikinimu. Mes naikinome gamtą, naikinome miškus, naikinome laukinių žvėrių buveines – ėjome vis arčiau ir arčiau laukinės gamtos, taip pat ir tos, kuri gali mus užkrėsti ligomis. Wuhano turguje gyvūnai suspausti narvuose, jie patiria stresą, suserga, o ligas perimame mes. Visa tai susiję su gamtos naikinimu. Mes turme grįžti prie gamtos gerbimo, saugoti ją ir bandyti sumažinti kito protrūkio šansus. Kita pandemija tikriausiai bus baisesnė už šitą. Pavyzdžiui, reikėjo kelių metų įveikti ispaniško gripo protrūkį, o tada nebuvo tokių medicininių galimybių kaip dabar. Šiuo metu esame trečiuose pandemijos metuose, o pabaigos nesimato. Atrodo, kad patys apsunkiname sau gyvenimus su tuo, kaip elgiamės su savo planeta.“

Pandemija atnešė ir šiek tiek pranašumų. Lankydami gorilas ir kitus laukinius žvėris turistai privalo dėvėti kaukes. Dr. Gladys pasakoja, kad prieš pandemiją paaiškinti turistams, kad gorilų liesti negalima, būdavo sunku, bet Covid-19 situacija tai pakeitė: „Vyksta pokytis. Dabar su turizmo agentūromis daug lengviau susitarti dėl elgesio šalia gorilų reguliacijų. Tai tikriausiai ir yra šviesioji šios pandemijos pusė – žmonės laikosi atstumo, nešioja kaukes, o taip lengviau apsaugoti gorilas ne tik nuo Covid-19, bet ir visų kitų ligų tiek dabar, tiek ateityje.“

Investicija į žurnalistiką yra investicija į mus visus. Palaikykite NARA darbą finansiškai:

Contribee